Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kur ta seniai pažadėta skaidri politika?

Antra Vincė KAROSIENĖ,

Algimantas ZOLUBAS

Piketas dėl netikusios Lietuvos teisingumo sistemos

Nuo 2003 metų prasidėjusios prezidento Rolando Pakso apkaltos daug gražių pažadų girdėjome apie būtinumą pakelti politikų ir valdžios pareigūnų moralės kartelę aukščiau, nei buvo iki tol. Bet paradoksas: nuo tada kasdienybe tapo vieši skandalai aukščiausiose valdžios viršūnėse, ir galo jiems nematyti. Turbūt todėl, kad pareigūnai moralės kartelę kėlė ne sau, o kitiems. Ir vis dėlto dalis politikų, žurnalistų, valdžios pareigūnų bei paprastų piliečių įgauna vis daugiau drąsos ir bando išvalyti valstybę nuo numanomų valdžioje įsitvirtinusių melagių ir vagių. Kol kas tai sunkus uždavinys. Tad pradėkime nuo lengvesnio: pabandykime pareikalauti iš valdžios tik pastarųjų metų ir mėnesių įvykių skaidraus paaiškinimo, skaidrios politikos, skaidraus dar neišspręstų klausimų sprendimo. Piliečiai juk turi neginčijamą teisę į visą neįslaptintą informaciją.

„Lietuvos žiniose“ (2006 08 19) pasirodė trumpa žinutė „Ieškos išeities iš aklavietės“. Priminsime, kokia tai „aklavietė“. Pasibaigus Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko Česlovo Jokūbausko septynerių metų kadencijai, daugiau kaip metus Prezidentūra nesiryžo šio klausimo spręsti: įstatymais reglamentuoti procesai sustojo tuoj po 2005 m. birželio 27 d., kai Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pasiūlė į šį postą Valentiną Mikelėną. Kartu jis pateikė Prezidentui dar du kandidatus, nes, kaip kitą dieną pranešė spauda, Prezidentas pageidavo „rinktis iš platesnio kandidatų rato“. Kadenciją baigusio Č.Jokūbausko tarp jų nebuvo.

Prezidentūros neveiklumas paliudijo jos nepritarimą didžiausio Lietuvoje civilinės teisės žinovo prof. V.Mikelėno kandidatūrai į šį svarbų postą. Tačiau viešai nepritarti profesoriaus kandidatūrai ir kartu nuslėpti savo šališkumą buvo neįveikiamas uždavinys. Gal todėl Prezidentas tokio savo nepritarimo nepaviešino. Tačiau „nepriklausomoje“ žiniasklaidoje įvairių priekabių arba klaidingų kaltinimų V.Mikelėnui netrūko: matyt, kažkas kažkieno paliepimu po juo „knisosi“. Tikėtina, kad Prezidentą tiesiogiai arba per jo patarėjus stabdė tie įtakingi valdžios pareigūnai ir teisininkai, kurie yra suinteresuoti išlaikyti dabartinę padėtį (status quo), tai yra siekia pratęsti Č.Jokūbausko kadenciją net nesiskaitydami su priemonėmis (matyt, įsitikinę, kad yra monolitinė „jėga“).

Šį planą ir jo antikonstitucinį pobūdį suvokė visuomeninių organizacijų atstovai, kurie beveik po penkių mėnesių, 2005 metų lapkritį, teiraudamiesi, „kodėl šis klausimas nesprendžiamas“, įteikė viešą kreipimąsi ne tik Prezidentui, bet ir tuometiniam Prezidento patarėjui Haroldui Šinkūnui, Seimui, Teismų tarybai ir net Prezidento 2005 m. liepos 20d. dekretu Nr. 392 sudarytai darbo grupei, tačiau jokio atsakymo negavo. Jų viešas kreipimasis spaudoje (jį, deja, išspausdino tik du laikraščiai) buvo pavadintas: „Ar ne grupiniai interesai stabdo įstatymų vykdymą?“. Buvęs Prezidentūros Teisės departamento vadovas H.Šinkūnas į panašų klausimą viešai atsakė tik per Lietuvos radiją šių metų vasario 13 dieną Dariaus Kuolio laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ metu, nes, matyt, kažkokios grupės valdžios pareigūnų ir įtakingų teisininkų buvo „strateguojamas“: jei nebūtų turėjęs tvirto užnugario, nebūtų taip drąsiai pažeidęs Viešojo administravimo įstatymo taisyklių, tai yra nebūtų drįsęs neatsakyti į minėtą visuomenininkų kreipimąsi. Be to, H.Šinkūnas nebūtų išdrįsęs teigti ir pirmąją viešą savo netiesą (tik netiesų limitą viršijęs, H.Šinkūnas pateikė atsistatydinimo pareiškimą), kad AT pirmininkas pasiūlė ne tris kandidatūras, o tik vieną. Toje radijo laidoje H.Šinkūnas, be to, paaiškino, neva būtina sulaukti Konstitucinio Teismo išaiškinimo, ar Teismų įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ir tik tada skirti teisėją į šį svarbų postą. AT pirmininko nuomonė priešinga – laukti nereikia. Kuris iš jų teisus?

AT Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 yra išaiškinta, jog bet kuris įstatymas galioja tol, kol Konstitucinio Teismo pirmininkas oficialiai nepaskelbia, kad jo galiojimas laikinai sustabdomas arba Konstitucinis Teismas nutarimu nenustato, kad konkretus įstatymas taisytinas, ir nenurodo, kaip turi būti. Galiojančių įstatymų nevykdymas veda į aklavietę ir gali sukelti pavojingas valstybei situacijas: prisidengus ypatingos svarbos klausimais Konstituciniam Teismui ir tuo pretekstu nustojus klausyti itin svarbių įstatymų, valstybės vairą tiesiogiai arba per neįžvalgius itin aukštus valdžios pareigūnus galėtų sukioti nusikalstami susivienijimai arba joms BK 25 straipsnio 4-a dalimi prilyginamos antikonstitucinės grupės.

Be to, minėtame H.Šinkūno, kaip Prezidentūros atstovo, aiškinime nesunku pastebėti išsisukinėjimą, tai yra dar vieną Prezidentūros viešai pasakytą netiesą, minint neva laukiamą Konstitucinio Teismo nutarimą. Juk iš pradžių pati Prezidentūra ragino AT pirmininką kuo skubiau pateikti galimas kandidatūras. (Priminsime, Č.Jokūbausko kadencija pasibaigė 2005 m. birželio 26 d., o V.Greičius pasiūlė naujas kandidatūras birželio 27-ąją, tai yra jau kitą dieną.) Kaip teigiama „Kauno dienos“ (2005 06 28) straipsnyje „Šalies vadovui – naujas galvosūkis“, būtent AT pirmininkas teigė nematąs problemų dėl to, kad „naujojo Civilinių bylų pirmininko kandidatūra teikiama jau pasibaigus buvusiojo kadencijai“. Bet Prezidentūra tuo metu kažkodėl skubėjo (arba kažkodėl nerimavo): „V.Greičius dėl neaiškių priežasčių delsė Prezidentui pateikti kandidatūras į Civilinių bylų skyriaus pirmininkus. Šią procedūrą teismo vadovas atliko tik po kelių Prezidentūros atstovų raginimų. Vienas raginimų V.Greičių pasiekė raštu“ (citata iš 2005 m. rugpjūčio 8 d. pirmųjų „Lietuvos ryto“ puslapių). Kodėl Prezidentūra, nors pati ragino skubėti, gavusi kandidatūras ėmė laukti Konstitucinio Teismo nutarimo?

Ar ne todėl, kad iki nurodytos dienos Prezidentūroje kažkas (nebūtinai Prezidentas) dar tikėjosi, jog tarp AT pirmininko pasiūlytų kandidatų bus ir Č.Jokūbausko pavardė? Kadangi jo padėjėju Aukščiausiajame Teisme, kaip buvo skelbta „Ekstroje“, yra buvęs tas pats H.Šinkūnas, galima būtų įtarti, kad jų abiejų (Č.Jokūbausko ir H.Šinkūno) susitarimas vienas kitą proteguoti į aukštus postus buvo šiuo atveju pagrindinė įstatymų nebevykdymo priežastis. Tačiau, kaip atskleidė vėlesni įvykiai, tai tik bendresnio plano viena dalis. H.Šinkūno, kaip Prezidento patarėjo, veiksmai ir vėlesnės kalbos, papiktinusios kone visus žurnalistus, aiškinant šių metų balandžio 6-osios viešo skandalo Prezidentūroje priežastis, atskleidė itin svarbią aplinkybę, kad H.Šinkūnas turėjo daugybę galingų užtarėjų, „nepastebėjusių“ nė vieno jo netiesos sakymo. Įtakingi teisininkai aukštino H.Šinkūną net ir po jo pasitraukimo iš Prezidentūros, nepaisant to, jog jis prieš tai kone kasdien kitaip atsakinėjo į žurnalistų klausimus.

Surinkę H.Šinkūno autoritetingus gynėjus iš tuometinių didžiosios žiniasklaidos laikraščių ir prie jų prisumavę septyniukę iš įspūdingos Respublikos Prezidento replikos per LTV („ar turiu netikėti septyniais…, o patikėti vienu – AT pirmininku…“), sužinosime bent dalį tų, kurie siekia minėtu itin svarbiu klausimu išlaikyti status quo. Jų daug, jie itin aukštuose postuose, o tai nieko gera nežada. Todėl beveik akivaizdu, kad H.Šinkūnas į Prezidentūrą buvo patekęs vykdyti jų valią. Visas šias aplinkybes įvertinus, per daug aišku, jog ne nuo ko nors kito, o nuo pasiūlytų konkrečių kandidatūrų priklausė, ar Prezidentūra skubės ir klausys įstatymų, ar atidėlios (kas ir įvyko), laukdama tinkamos progos šiame itin aukštame poste įtvirtinti dalies įtakingų valdžios pareigūnų arba, gal net tiksliau, numanomos antikonstitucinės grupės numanomą favoritą Č.Jokūbauską.

Č.Jokūbauskas ir dabar, pažeidžiant įstatymus, eina tas pačias pareigas, nors piketuotojai, apsirūpinę susikompromitavusių (jų nuomone) teisėjų karikatūromis ir, protestuodami prieš valdžios savivalę, prieš naująją Teisėjų tarybą (kurioje jie mato viešai susikompromitavusius teisėjus), ne kartą bandė belstis į aukštų pareigūnų sąžinę bei žadinti viltį praradusią tautą. Žinoma, įstatymų nevykdymas (daugiau kaip metus!) būtų neįmanomas be valdžios pareigūnų ir politikų bendros politinės valios. Ar ne todėl šią „aklavietę“ mini tik žurnalistai, o ne valdžios pareigūnai? Štai naujoji Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė D.Kuolio vedamoje Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ rugpjūčio 18 dieną užtikrino, jog Prezidentūroje tą pačią dieną „aklavietę“ paminėjo ne ji, o žurnalistai. Viena aišku: ne tokie kaip V.Mikelėnas, o tokie kaip Č.Jokūbauskas daliai mūsų išrinktos valdžios yra kaip „oras ir vanduo“. Todėl Č.Jokūbauską ir turime, nors jo kadencija baigėsi daugiau nei prieš metus…

Prieš išeinant iš aklavietės, tai yra po įstatymų užtęsto neklausymo vėl nutarus pradėti valstybę tvarkyti pagal įstatymus, būtina skaidriai atsakyti į teisėtą piliečių pasiteiravimą ir įvardyti visus, kurie konkrečiai dėl šios aklavietės buvo kalti. Juk yra pagrindo įtarti, kad tikrai egzistuoja antikonstitucinė grupė, kuri siekė įvairiais būdais jai pavojingą V.Mikelėną eliminuoti, kad būtų lengviau šiame poste palikti tą patį Č.Jokūbauską, kol kada nors bus rastas kitas kandidatas, visiškai patenkinantis tos grupės savanaudiškus poreikius.

Ar bus nubausti tie, kurie daugiau kaip metus neklausė įstatymų ir stūmė valstybę į aklavietę, nes jų kažkodėl netenkino V.Mikelėnas, kurie Prezidentūroje melavo patys arba gynė melagius, kurie viešai niekino su tuo melu nesitaikstančius piliečius, kurie talkino bandymui išteisinti melagius neteisėtai tam panaudojus visai ne tos paskirties instituciją – Teisėjų tarybą?

Tauta išrinko Respublikos Prezidentą ir Seimą. Ar tarp išrinktųjų atsiras teisuolių, kurie išdrįs ne žodžiais, o darbais siekti skaidrios politikos? Ar jie patys atsakys į šiuos iki šiol neatsakytus ir neišspręstus klausimus, ar privers kitus tai padaryti? Laikas nelaukia.

© 2006 „XXI amžius“