Ten,
kur pradžia ir pabaiga
|
Kęstutis Genys
|
Šešios dešimtys metų. Atėjo senatvė
Šūsnys rankraščių, knygos
ataušus kava.
Ir kaip kalnas išaugusi mano vienatvė,
Karūnuota pražilusi mano galva
Šešios dešimtys metų
skaičiuodamas laiką
Su laiku aš kalbuosi ir tyliai sakau
Aš dabar panašus į pražilusį vaiką,
Kurį pats aš ant rankų, kaip vaiką laikau
Šešios dešimtys metų. Man Dievas taip liepė!..
Neregėsi žmonių, nematysi dangaus,
Atsiskyrėlis būsi, gyvensi palėpėj
O sulaukęs senatvės varpu imsi gaust.
Kęstutis
GENYS, eil.Pilnatvė
Spalio 10 dieną mano tėvui Kęstučiui Geniui būtų
suėję septyniasdešimt aštuoneri... Praėjo dešimt metų nuo to vakaro,
kai paskutinį kartą mes visi sėdėjome prie stalo ir džiaugėmės savuoju
buvimu. Džiaugėmės, kad esame gyvi, kad dar galime mylėti vienas
kitą, žiūrėti tiesiai į akis, dalytis buities smulkmenomis, klausytis
žodžių, eilėraščių ir jausti jų skambius virpesius..
|