Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Sušaudytas už Lietuvos laisvę

Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė,

sušaudyto už Lietuvos laisvę partizanų vado dukra

Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Adolfas Ramanauskas Vanagas

Prieš 50 metų, spalio 12 dieną, KGB agento ,,Žinomas“ (Antano Urbono) išduoti Kaune, Kampo gatvėje, buvo areštuoti mano tėvai – Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Adolfas Ramanauskas– Vanagas jo žmona partizanė Birutė Mažeikaitė–Ramanauskienė.

Gerai prisimenu tą gražų, saulėtą 1956 metų rudenį. Jis skaudžiai įstrigo mano atmintin. Septynerius metus aš, partizanų dukra, gyvenau nelegaliai, buvau slapstoma Lietuvos žmonių. Tėvai, savo gyvenimus paskyrę kovai už Lietuvos laisvę, šventai tikėjo, kad Lietuva vis tiek kada nors bus laisva, nors jiems patiems tos laisvės sulaukti ir neteks. Gal teks jų dukrai…

Mes slapstėmės. Tėvelis rašė atsiminimus, tikėdamasis, kad jie išliks: „Manau, kad tie, kurie ateityje domėsis Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio istorija, mano prisiminimų aprašymuose suras jai konkrečios medžiagos apie visą Dainavos apygardą, iš dalies apie Tauro apygardą ir tam tikru laikotarpiu apie visą LLKS“ (Adolfas Ramanauskas–Vanagas, „Daugel krito sūnų“.)

Tėvai, išsilavinę žmonės, savo laiku patys atkakliai siekė mokslo ir tose nepaprastai sunkiose ir sudėtingose mūsų tuometinio gyvenimo sąlygose sugebėjo atverti takelį į mokslą man, savo dukrai. Tą paskutinį mūsų rudenį, po septynerių slapstymosi metų aš su svetima pavarde dokumentuose pravėriau mažo Aukštaitijos miestelio Kamajų medinės mokyklėlės duris. Gražus tai buvo ruduo su saule ir auksiniais medžių lapais. Galėjau vaikščioti dieną, ko niekada negalėjau daryti iki tol, buvau tarp vaikų, ko irgi niekada nebuvo. Tik visa tai truko labai trumpa. Rugsėjis… Spalio 12-oji – tėvų areštas, diena kai aptemo auksinis ruduo.

Istorikas profesorius A.Tyla pranešime, skirtame 45-osioms gen. A.Ramanausko–Vanago žūties minėjimo metinėms, sakė: „Lietuvos partizanų ginkluotas karas vyko dešimt metų. Tame dešimtmetyje subrendo A.Ramanausko, kaip organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado, talentas. Ne tik talentas, bet ir tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo kelio teisingumu ir teisėtumu. (...) Kvalifikuotas pedagogas, kadrinis Lietuvos kariuomenės karininkas ir partizanų vadas A.Ramanauskas partizanų kare kaip vadas kilo kartu su visą Lietuvą apėmusiu partizaniniu vienijimusi.

Jo partizaninis kelias prasidėjo 1945 metų pavasarį Nemunaičio apylinkėje tampant partizanų būrio vadu, toliau tęsėsi per Dzūkijos partizanų veiklos centralizavimą. Jis išrenkamas Dainavos apygardos vadu (1947 09 25), Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (1948), 1949 metų vasario 2–22 d. vykusiame Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, buvo išrinktas šio Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio pirmuoju pavaduotoju. Tų pačių metų rudenį jis buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1952 m. Jonas Žemaitis dėl ligos savo pareigas pasiūlė gen. A.Ramanauskui. (...)

A.Ramanausko biografija – tai nepaprastai atkaklaus Lietuvos patrioto ir valstybės piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietinis okupacinis režimas, palaikomas didžiulės visokių rūšių karinės jėgos ir kagėbistų tinklo, yra tik laikinas, kad laisvos Lietuvos gyvenimas bus amžinas. Tai patvirtina jo veikla, jo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaracija, jo partizaninės kovos atsiminimai ,,Daugel krito sūnų“. A.Ramanausko biografija, jo veikla ir pasišventimas Lietuvai turi būti žinomi kiekvienam kariui, šauliui, ypač kiekvienam valstybės vyrui. (...) Partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kuria jis tvirtai tikėjo ir dėl kurios kovojo. Tačiau jo nepalaužiamas tikėjimas laisve ir padarė jį mūsų amžininku. Atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė su pagarba įvertino jo nuopelnus ir patvirtino partizanų jam suteiktus apdovanojimus ir karinį laipsnį“.

Tėvelis ilgiausiai išbuvo partizanų vadu. Jį išdavė buvęs bendramokslis Kauno karo mokykloje.

Dvylika metų KGB nepavyko surasti partizanų vado gen. A.Ramanausko-Vanago. Šiam tikslui jie skyrė daug jėgų ir dėmesio. Po išdavystės KGB buvo sudarytas detalus planas, kaip suimti Ramanauskus, su prierašu „Visiškai slaptai“, patvirtintas 1956 m. spalio 11 d. VSK prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Martavičiaus. Planas archyve išliko iki šių dienų. Jame rašoma:

,,(...) Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas „Žinomas“ 1956 m. spalio 11 d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaitė. (...) Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo atsiskleisti prieš kaimynus. Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuota.

Ramanausko ir Mažeikaitės suėmimui būtina:

1. „Žinomo“ namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.

2. Organizuoti 2 suėmimo grupes. Viena grupė, vadovaujama maj. Abukausko, iš 6 žmonių mašinoje GAZ-69 laukia Kampo gatvėje, maždaug už 200 m nuo agento namo. Antra grupė, vadovaujama maj. Dušanskio, iš 6 žmonių mašinoje GAZ-151 laukia Algirdo gatvėje, 300 m nuo agento namo.

3. Organizuoti sutartą radioryšį tarp suėmimo grupių ir žvalgų grupės, stebinčios „Žinomo“ namą. Priedas – sutartų signalų sąrašas.

4. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis iš namo kartu ir eis Kalniečių gatve, pirma grupė, gavusi žvalgų signalą, seka juos ir suima Ramanauską. Antra grupė juos dengia ir suima Mažeikaitę.

5. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis kiekvienas atskirai, pirma suėmimo grupė seks Ramanauską, antra Mažeikaitę.

6. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė eis Kampo ar Algirdo gatve – operatyvinės grupės vykdo suėmimą savarankiškai.

7. Stebėti Kalniečių g., kuria Ramanauskas ir Mažeikaitė gali, išėję iš agento namo, eiti Neries link. Atsakingas maj. Putveinas.

8. Organizuoti Kauno UKGB pajėgomis slaptą operatyvinį stebėjimą:

a) Aleksoto tilto (gr. vyr. kpt. Krylov);

b) valčių perkėlą prie žieminio uosto (gr. vyr. kpt. Afonin);

c) kelto prie geležinkelio stoties (gr. vyr.ltn. Dolovas);

d) Panemunės tilto (gr. vyr. Caplin);

e) Petrašiūnų pervažos (gr. vyr. ltn. Naruševičius);

f) plento Kaunas-Prienai (vyr. ltn. Urbaitis).

Stebėtojai, pagal požymius atpažinę Ramanauską ir Mažeikaitę, tuoj pat juos sulaiko. Atsakingas papulkininkis Raslanas.

9. Operatyvininkus perspėti, kad suimant Ramanauskas gali pasipriešinti. Todėl pastebėjus jį, nešauti, o tiesiog pulti ant jo, surišti ir mašina pristatyti į Kauno UKGB.

Suimant Ramanauską pagal plano 2 paragrafą – operatyvinės grupės veikia greitai ir energingai. Prisiartinus mašinai prie Ramanausko, iš jos nelauktai iššoka darbuotojai ir, neleidžiant Ramanauskui panaudoti ginklo, jį sulaiko ir pristato į KGB.

10. Operbūriai ir žvalgai, kurie bus Ramanausko sulaikymo vietoje, bet tiesiogiai operacijoje nedalyvaus, tarp žmonių paskleidžia gandą, kad sulaikyti vagys.

11. Priklausomai nuo Ramanausko ir Mažeikaitės sulaikymo aplinkybių, parengti „Žinomo“ užšifravimą.

Operatyvinių darbuotojų, vykdysiančių operatyvinį planą, instruktažą praveda KGB pirmininko pavaduotojas Martavičius ir Sinycin

1956 m. spalio 11 d. KGB 4 valdybos 2 skyriaus
viršininko pavaduotojas Dušanskis

Sutinku: KGB 4 valdybos viršininkas Abukauskas“

Šaltinis: Lietuvos Valstybinis ypatingos reikšmės archyvas. Operatyvinių bylų fondas.- Byla 6656.-Tomas 6.- Lapas 336-339.

Po suėmimo LTSR KGB prie MT pirmininkas generolas majoras K.Liaudis rašo ataskaitą KGB prie SSRS MT pirmininkui armijos generolui A.A.Serovui į Maskvą. Joje yra tokios eilutės:

,,Atsižvelgiant į Jūsų patvirtintą 1955 m. gruodžio 31 d. agentūrinių veiksmų planą, likviduojant banditizmą respublikoje, ypatingas dėmesys skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago paieškai.

Kaip žinia, Ramanauskas praeityje buvęs buržuazinės armijos karininkas, dirbdamas Alytaus mokytojų seminarijos dėstytoju, užmezgė ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu, o 1945 m. balandžio mėn. įstojo į nacionalistinę gaują.

Būdamas ginkluotame pogrindyje, Ramanauskas aktyviai dirbo sudarant centralizuotą banditinio pogrindžio vadovybę Lietuvos TSR ir jam prikausančiose gaujose.

Ramanauskas pradžioje kaip bandrinktinės vadas, o paskui kaip Dainavos apygardos vadas, 1945 – 1948 m. įvykdė Merkinės puolimą, dalyvavo susidūrimuose su l. gynėjais ir MVD kariuomene. Tuose susidūrimuose buvo tarybinio-partinio aktyvo, l. gynėjų ir karių aukų.

1948 m. spalio 20 d. Ramanausko iniciatyva įvyko Dainavos ir Tauro apygardų vadų pasitarimas, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl ,,Pietų Lietuvos partizanų srities“ sudarymo. Tame pasitarime Ramanauskas buvo išrinktas „Pietų Lietuvos partizanų srities“ vadu ir suformavo štabą. 1949 m. vasario mėn. Ramanauskas iš Pietų keliavo į Žemaitiją, kur dalyvavo respublikos banditų vadų suvažiavime, kuriame buvo sukurtas t. v. ,,Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis“, be to, įėjo į ,,LKKS Prezidiumą“ ir buvo paskirtas ,,LKKS ginkluotųjų pajėgų vadu“. (...) Pogrindyje Ramanauskui buvo suteiktas generolo laipsnis.

1949-1951 m. Ramanauskas stengėsi nustatyti ryšį su Vakarų bloko šalimis, konkrečiai su Anglijos ir Amerikos žvalgybomis. Tuo tikslu Ramanauskas dalyvavo rengiant ir siunčiant į užsienį bandpogrindžio atstovus Pyplį-Mažytį, Krikščiūną-Rimvydą, Lukšą-Skirmantą ir t.t. Kai 1950 m. spalio mėn. į Lietuvos TSR teritoriją buvo išmesta Amerikos šnipų grupė, vadovaujama Lukšos-Skirmanto, Ramanauskas vadovavo žinių rinkimui užsienio žvalgyboms. Jis kartu su Lukša 1951 m. parengė ir išsiuntinėjo žvalgybinių duomenų rinkimo instrukciją. (...) Ramanausko paieškai ir areštui buvo skiriamas pirmaeilis uždavinys. Tam iš kvalifikuočiausių Lietuvos TSR čekistų buvo sudaryta op. grupė, nuolat dirbanti ieškant Ramanausko. Tuo pat metu šį darbą dirbo Alytaus, Varėnos, Daugų, Jiezno, Prienų raj. KGB aparatų darbuotojai.

Lietuvos KGB operatyvinei grupei ir periferijos operatyviniams darbuotojams buvo duota užduotis ieškoti Ramanausko, pajungiant tam agentūrą, vadovaujantis KGB prie SSRS Ministrų tarybos įsakais Nr. 00405, 00630, 00799 ir 00420.

Ramanausko paieškos darbe pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujos agentūros, iš anksčiau turėjusios su juo ryšį, verbavimui, jos pasiuntimui į galimas Ramanausko pasirodymo vietas ir Jurgino bei Vacio ag. grupių panaudojimui.

Iš viso Ramanausko ir jo šeimos paieškoms tik 1956 m. užverbuota 30 agentų. Atstatytas ryšys su 20-čia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo. (...) Tokiu būdu labiausiai tikėtinos Ramanausko ir Mažeikaitės pasirodymo vietos Merkinėje ir Kaune buvo pripildytos kvalifikuotos agentūros. Kitose galimose Ramanausko pasirodymo vietose nuo 1956 m. birželio mėn. buvo pradėtos aktyvios paieškos, panaudojant MVD kariuomenę, kad jam būtų sutrukdyta sukurti naują bazę.

Vykdant tokį priemonių kompleksą, pagrindinis dėmėsys skiriamas darbui su agentais „Žinomu“, „Jurginu“ ir „Rože“.

Vykdydamas mūsų užduotį, 1956 m. spalio 11 d. „Žinomas“ sutartu signalu skubiai iškvietė mūsų operatyvinį darbuotoją. (...)

Apie Ramanausko ir Mažeikaitės tardymo eigą pranešime papildomai.

LTSR KGB prie MT pirmininkas
generolas-majoras K.Liaudis“.

Šaltinis: LVYA.-op.b.f. –B.6656.-T.6. –L.371-378.

Man spalio12-oji visuomet primena saulėto rudens pabaigą, nusinešusią ir man brangaus žmogaus, mano Tėvelio, gyvenimą, ilgą išsiskyrimą su mama.

1957-aisiais, po metų žiauriausių kankinimų, Tėvelis buvo sušaudytas, iškankinta mama nuteista kalėti..

© 2006 „XXI amžius“