Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Su saule širdyje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Dr. Ona Labanauskaitė skaito paskaitą Putnamo vienuolyno salėje savo sukaktuvių minėjime

Spalio viduryje minėsime dr. Onos Labanauskaitės 105-erių gimimo metų sukaktį. Lietuviškoje enciklopedijoje, išleistoje Bostone, ji pristatoma kaip visuomenės veikėja ir laikraštininkė. O.Labanauskaitę pažinojusieji teigia, jog ji buvo ugninga kalbėtoja ir auksinės širdies žmogus.

O.Labanauskaitė gimė 1901 m. spalio 14 d. Dovydžių kaime, Kruopių valsčiuje, Šiaulių apskrityje. 1924 metais baigė Šiaulių gimnaziją ir nutarė siekti aukštojo mokslo, nors materialinės paramos iš tėvų namų negalėjo tikėtis. Ji dirbo ir Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisės mokslus, kuriuos baigė 1933 metais. Tačiau O.Labanauskaitei atrodė, jog mokslo niekada žmogui nebus per daug. Tais pačiais metais ji išvažiavo į Prancūziją, Lilio universitete studijavo politinius ir socialinius mokslus. Bestudijuodama parašė disertaciją „Tarptautinė moters darbo teisių apsauga“, kurią apgynė 1935 metais ir gavo teisės mokslo daktarės laipsnį.

Grįžusi į Lietuvą, O.Labanauskaitė dirbo laikraščio „Rytas“ atsakinga redaktore. Šį laikraštį 1923 metais įsteigė dr. Leonas Bistras, dr. Juozas Eretas, dr. Petras Karvelis, kun. Mykolas Krupavičius ir kt. Dienraštis „Rytas“ drąsiai kėlė krikščioniškosios demokratijos, socialinius klausimus. Daug kas nepatiko tautininkų valdžiai. Dažnokai cenzoriai straipsnius išbraukydavo arba visai uždrausdavo spausdinti. Tuomet dienraštyje atsirasdavo balti puslapiai. Už tai redakcijai paskirdavo pinigines baudas, bausdavo kalėjimu. O.Labanauskaitė taip pat neišvengė šių nemalonumų. Jai buvo pasiūlyta rinktis: bauda ar kalėjimas. Ji pasirinko kalėjimą. Dėl to ji neliūdėjo. Kalėjimas jai buvo gyvenimo mokykla, naujos patirties kaupimas. Atėjusiai aplankyti draugei sakė, kad jokios knygos, jokios paskaitos jai nesuteikė tiek žinių apie vargšus, dvasiškai suluošintus žmones, kiek tas neilgas laiko tarpas, praleistas kalėjime. „Rytas“ buvo leidžiamas iki 1936 metų.

O.Labanauskaitė redagavo žurnalą „Moteris“, kuris, anot Česlovo Masaičio, „Lietuvoje buvo skiriamas kaimo moterims ir rašydavo apie tikėjimo svarbą, kultūriniais, socialiniais klausimais, teikdavo informaciją apie moterų veiklą Lietuvoje ir pasaulyje. Taip pat rašydavo apie vaikų auklėjimą, sveikatą ir kt. Šis žurnalas, kaip ir daugelis kitų lietuviškų leidinių, 1940 metais įsibrovusių bolševikų buvo sustabdytas“.

O.Labanauskaitė taip pat dirbo „Pavasario“ redakcijoje, redagavo „Jaunimo vadą“.

1937 metų pradžioje ji savo lėšomis pradėjo leisti žurnalą „Liepsnos“, skirtą jaunoms mergaitėms. Iš pradžių žurnalą išleisdavo kas mėnesį, paskui du kartus per mėnesį, nes didėjo prenumeratorių skaičius, žurnalas buvo populiarus. Vienu metu žurnalo skaitytojų buvo apie 10 tūkstančių. „Liepsnos“ buvo krikščioniškos krypties, gražiai iliustruotas, spausdino daug praktiškų patarimų, kaip šeimininkauti, ruošti valgį, prižiūrėti gėles, kaip skoningai rengtis ir t.t. „Liepsnos“ ėjo iki pat 1940 metų bolševikų okupacijos.

O.Labanauskaitė nuo pat jaunų dienų buvo labai religinga. Jos jaunystės dienų draugė Ona Gaigalaitė (vėliau Beleckienė), kai šeimininkė atsakė O.Labanauskaitei kambarį, pakvietė ją apsigyventi studenčių bendrabutyje, kur gyveno pati. „Onutė keldavosi už visas anksčiausiai, nes ji dar skubėdavo prieš darbą užeiti į Šaričių bažnytėlę apeiti keliais aplink Švč. Marijos altorėlį. Vakarais Onelė traukdavo iš mažosios kišenėlės juodą rožančių ir klaupdavo ant kelių prieš kryželį ant sienos, varstydavo karolius, medituodavo“, - rašo O.Gaigalaitė. Į savo išvaizdą O.Labanauskaitė nekreipė dėmesio. Jaunystės nuotraukoje ją matome rimtu veidu, glotniai sušukuotais, per galvos vidurį sklastymu perskirtais plaukais, tamsiu švarkeliu, šviesia palaidinuke. Draugių liudijimu, ji teturėjo tą vienintelį angliško kirpimo kostiumėlį. Valgiu taip pat nesirūpino. Dažnai pavalgydavo tik pietus. Rytais papusryčiauti neturėjo laiko, vakarais būdavo labai pavargusi ir apie maistą negalvodavo. Draugės nenustebo, kai ji įstojo į palaimintojo arkiv. Jurgio Matulaičio įsteigtą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyną. Atlikusi noviciatą, 1939 metais O.Labanauskaitė padarė pirmuosius įžadus. Ta proga „Naujoje Vaidilutėje“ pasirodė dr. Onos Norušytės straipsnis. Autorė rašė: „Redaktorė vienuolė… retas atsitikimas Lietuvos gyvenime, kad tokio didelio gyvenimo patyrimo moteris, kaip sesuo Ona, įstotų į vienuolyną. „Kas girdėti žmonėse?“ – jos klausimas po įžadų iškilmių. Tas klausimas mane tikino, kad seseriai Onai gali pasisekti išspręsti mūsų laikams taip reikalingos vienuolės – visuomenininkės problemą, kuri ir malda, ir aktyviu darbu sugebėtų prisidėti prie visuomeninio gyvenimo atstatymo. Mes jai nuoširdžiai linkime surasti tą išganingą vienuoliško gyvenimo ir socialinio darbo sintezę“.

O.Labanauskaitė uoliai rengėsi amžiniesiems įžadams, kuriuos turėjo duoti 1943 metais. Tačiau Ordinaro Kurija duoti leidimą daryti amžinuosius įžadus atsisakė, nes atrodė, kad O.Labanauskaitė pernelyg įsitraukusi į visuomeninę, netgi politinę veiklą. Nors daug laiko skyrė maldai, penktadieniais nieko nevalgė, ji nuo visuomeninės veiklos neatsiribojo. Kas savaitę iš vienuolyno važiuodavo į Vilniaus universitetą skaityti paskaitų socialinių mokslų studentams, vadovavo Socialinių reikalų skyriui lietuvių administracijoje, globojo invalidų vaikų prieglaudą Kaune. Jai buvo patarta toliau tęsti tą veiklą, savaime suprantama, paliekant vienuolyną. Jai pačiai tokia žinia buvo netikėta ir nelaukta. Ji su dideliu apgailestavimu paliko vienuolyną.

Visuomenine veikla O.Labanauskaitė susidomėjo dar gimnazijoje, o ją baigusi įsitraukė į pavasarininkų darbus, kuriems vadovavo prof. J.Eretas. 1924 metais Šiauliuose buvo rengiamas pirmasis pavasarininkų kongresas; jame dalyvavo apie aštuonis tūkstančius pavasarininkų. Kongreso dalyviai ilgam įsiminė O.Labanauskaitės entuziastingas kalbas, kurios, rodos, plaukiančios iš pat širdies, uždegė dalyvius. Jos ryšiai su pavasarininkais plėtojosi toliau. Ji buvo Pavasarininkių mergaičių sąjungos pirmininkė, Pavasarininkų federacijos (Jaunųjų, Mergaičių ir Vyrų sąjungos) generalinė sekretorė, nuo 1938 metų – Mergaičių pavasarininkių sąjungos garbės pirmininkė. „Onutės širdį visad daugiau traukė kaimas, kaimo jaunimas, jo reikalai, nes aštriu protu, savo intelektu suprato, kad mūsų tautos kultūra ir visa, ką mes turime geriausia ir gražiausia, užgimė kaime. Tad kūnu ir siela, visa savimi reikia atsigręžti į kaimą. Daug jos pastangų įdėta šviečiant kaimą, keliant ir plečiant jo dvasinį pasaulį… Ji buvo tribūnė be raštelių, gražiai iškalbi, dikcija griebianti už širdies, 2-3 valandas kalbės ir vis dar turės ką pasakyti“, – tai O.Gaigalaitės-Beleckienės prisiminimai.

O.Labanauskaitė taip pat aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Ji buvo gera dr. Juozo Leimono ir prof. J.Ereto padėjėja, daug prisidėjo 1937 metais organizuojant ateitininkų kongresą Kaune.

O.Labanauskaitės kilnius darbus įvertino Šventasis Sostas. 1950 metais ji buvo pagerbta ir apdovanota ordinu „Pro Ecclesia et Pontifice“.

O.Labanauskaitei artimo meilė buvo gyvenimo variklis darbe, visuomeninėje veikloje ir visur, kur ji būdavo. Tiems, kurie ją pažinojo, atrodė, jog mato žmogų su auksine širdimi, kuri aplinkui skleidžia ryškius artimo meilės spindulius. Ji ne tik užjautė – darė viską, kad kitiems būtų lengviau gyventi. Būdama kalėjime, susipažino su vargše nepilnamete mergaite, kuri viena tvarte pagimdė kūdikėlį, instinktyviai įmetė jį į kiaulių gardą. Kai kūdikis sukliko, mergaitė puolė jo gelbėti, bet buvo per vėlu! Kiaulės užpuolė ją pačią. O Labanauskaitė globojo mergaitę kalėjime, nepamiršo jos ir išėjusi į laisvę: lankė, guodė, įtikinėjo, kad savo kaltes išperkame kančia, dorovingu gyvenimu, pagalba kitiems, sąžiningu darbu.

Vokiečių okupacijos metais, kai ji globojo invalidų vaikų prieglaudą, okupantai davė nurodymą tuos vaikelius išvežti ir sunaikinti – juk jie niekada negalės duoti naudos visuomenei. O.Labanauskaitė atsiųstus kareivius pasitiko atsistojusi tarpduryje ir gražia vokiška kalba pareiškė: tegul jie pirma nušauna ją, o paskui išveža invalidus vaikus, kurie patys negali apsiginti, yra našlaičiai ir bejėgiai. Kareiviai išsinešdino, vaikai liko išgelbėti.

Per pirmąją bolševikų okupaciją norėta O.Labanauskaitę suimti. Nepavyko. Ji laimingai išsislapstė. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, Lietuvoje jai pasilikti buvo pavojinga. O.Labanauskaitė pasitraukė į Vakarus, pasistojo Bavarijos žemėje, kur glaudėsi per du šimtus lietuvių. Susiorganizavus stovyklai, ji buvo pirmoji komendantė. 1943 metais persikėlė į JAV, pradėjo dirbti „Draugo“ redakcijoje, redagavo pirmąjį šio laikraščio puslapį. Tas darbas tęsėsi septynerius metus. Ji taip pat dirbo „Darbininko“ redakcijoje Brukline.

O.Labanauskaitė Putnamo vienuolyne turėjo gerą draugę seselę Konsolatą, dar 1936 metais atvykusią į JAV. Ji dažnokai lankydavo nuoširdžią bičiulę. 1972 metais pati nutarė nuolat apsigyventi Putname. 1973 metais sesuo Margarita ją pakvietė vadovauti „Immaculata“ spaustuvei. Su džiaugsmu šį pasiūlymą priėmė. Šį darbą dirbo tol, kol leido sveikata.

O.Labanauskaitė išvertė „Kristaus sekimą“, E.Fiedlerio „Defenzyvą ir ofenzyvą“ (antrąją dalį), R.Maederio „Katalikas esu“, J.S.Svensono „Kaip aš tapau kataliku“, J.Scrijerso „Meilės praktika“.

1976 metais Putname buvo atšvęstas O.Labanauskaitės 75-erių metų jubiliejus. Apie tai rašė „Draugas“.

Jos sveikata vis prastėjo. Nedaug pagelbėjo rūpestinga ištikimos bičiulės s. Konsolatos globa. 1982 metais ligonė buvo perkelta į šio vienuolyno prižiūrimus slaugos namus, kuriuose išgyveno vienuolika metų. Mirė 1993 metais. Palaidota vienuolyno kapinaitėse. Jaunystės bičiulė O.Gaigalaitė-Beleckienė O.Labanauskaitę pavadino žmogumi, pripildytu meilės ir gerumo. „Tave pavadinčiau auksaburne su saule širdyje – ieškojai tiesos skriaudžiamiems, nešei meilę visiems. Ar pasiekei, ko siekei, ar atradai, ko ieškojai?“, – rašo ji. Į šį klausimą atsakymo nežinome. Tačiau jis mus įpareigojo eiti artimo meilės keliu, kuriuo ėjo O.Labanauskaitė.

© 2006 „XXI amžius“