Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ten, kur pradžia ir pabaiga

Kęstutis Genys

Šešios dešimtys metų. Atėjo senatvė…

Šūsnys rankraščių, knygos… ataušus kava.

Ir kaip kalnas išaugusi mano vienatvė,

Karūnuota pražilusi mano galva…

Šešios dešimtys metų… skaičiuodamas laiką

Su laiku aš kalbuosi ir tyliai sakau –

Aš dabar panašus į pražilusį vaiką,

Kurį pats aš ant rankų, kaip vaiką laikau…

Šešios dešimtys metų. Man Dievas taip liepė!..

Neregėsi žmonių, nematysi dangaus,

Atsiskyrėlis būsi, gyvensi palėpėj –

O sulaukęs senatvės varpu imsi gaust.

        Kęstutis GENYS, eil.„Pilnatvė“

Spalio 10 dieną mano tėvui Kęstučiui Geniui būtų suėję septyniasdešimt aštuoneri... Praėjo dešimt metų nuo to vakaro, kai paskutinį kartą mes visi sėdėjome prie stalo ir džiaugėmės savuoju buvimu. Džiaugėmės, kad esame gyvi, kad dar galime mylėti vienas kitą, žiūrėti tiesiai į akis, dalytis buities smulkmenomis, klausytis žodžių, eilėraščių ir jausti jų skambius virpesius..

Niekas tuomet nė nepagalvojo, kad praeis tik du mėnesiai ir tėvo, vyro, draugo jau nebebus su mumis. Na, nebebus tame išmatavime, kuriame mes gyvename Čia. Laikas šioje žemėje bėga greitai. Čia - šimtmečiai, o Ten – akimirksnis... Amžinybė turbūt beveik sustingusi, žvelgiant iš mūsų matymo, ir taip mums mažai suprantama ir suvokiama, kad jei mėgini prie jos prisiliesti, atsiveria tokia begalinė pilnaties gelmė, kad net baugu pasidaro.

Mano tėvelis visuomet stengėsi ir mėgo žvelgti į tą prarają, kurioje glūdi ir mūsų pradžia, ir pabaiga, ir amžinas gyvenimas – visa tai, kas yra visagalinčio ir visaapimančio Viešpaties sumanymo dalis. O paties Viešpaties Dievo jis prašė nedaug: Laisvės Lietuvai ir sau lengvos mirties. Prašymus Kūrėjas išklausė. Ačiū Jam už tai.

Tai štai prieš dešimt metų, prieš pat savo gimtadienį, spalio 6 dieną, mano tėvas susitiko su Lietuvos tremtiniais ir kaliniais Vilniuje – buvusioje KGB irštvoje. Ir tai buvo paskutinis jo viešas pasirodymas, paskutinis bendravimas su savo mylimaisiais tautiečiais. Buvo skaitomos eilės, kalbama apie aktualiausias Lietuvos problemas, prisimintos tautos, kurios vis dar kovoja dėl savo laisvės ir orumo.

Džonas Donas yra parašęs tokias eilutes: „Nėra žmogaus, kuris būtų atskira Sala; kiekvienas esame gabalėlis Kontinento, žemės dalis; jeigu Jūra bent Grumstą nuplautų, Europa mažesnė taptų; taip pat jei užlietų Iškyšulį arba nugriautų Dvarą – tavo draugų ar tavo paties; kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, nes aš priklausau Žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai: jie skambina tau”.

Kiekvienas prasmingas skausmas, kad ir kur jis būtų, kieno žemėje ar atskiro žmogaus širdyje, kartu tampa ir viso pasaulio skausmu, kiekvieno mūsų skausmu. Toks yra Dievo noras, deja, mes jo dažnai nenorime pildyti, ir dėlto žemė pavirsta ne džiaugsmo, o liūdesio buveine.

Rašydamas šias eilutes per žinių laidą girdžiu, kaip Seimo narys Vaclavas Stankievičius laižo imperinės Maskvos smirdančius autus ir garsiai perspėja, kad Lietuvai nereikėtų palaikyti Gruzijos, nes čia visai neaišku, kas teisus, – Maskva ar Tbilisis. Ar jums neaišku? Ar elementariausią padorumą turinčiam žmogui neaišku? Ir tokie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą!.. O tokių ne vienas, ir ne du - jų yra daug. Beje, tas pats ponas visai neseniai – prieš septyniolika mėnesių - verkšleno, kad Prezidentas privalėjo vykti į Maskvą pagerbti kritusių Sovietų Sąjungos karių, kurie, kad ir kaip ten kai kam atrodytų nesmagiai, naikino ne tik fašistus, bet ir paprastus Lietuvos žmonės, okupavo mūsų šalį. Gal ne taip? Koks išrinktųjų marazmas ir nežabotas cinizmas...

Jei mano tėvas dabar būtų gyvas, jis parašytų nors kelias eilutes didvyriškai gruzinų tautai, kuri kaktomuša susidaužė su nepasotinamu rusišku imperializmu, kaip kad ir mes prieš šešiolika metų, (o ir ne tik tuomet). Ir nesvarbu, kad galbūt nė vienas gruzinas apie tai nesužinotų – bet ar kas žino apie mūsų maldas? Dievas žino, ir to pakanka su kaupu.

Mano tėvas mylėjo kalnuotąją Gruziją ir išdidžius jos žmones, ne kartą lankėsi toje saulėtoje ir draugiškoje šalyje, atsiradus progai mėgo cituoti didįjį gruzinų poetą Šotą Rustavelį. Tas eilutes jis skaitydavo rusiškai, o mintis buvo tokia: „Ką atiduodi kitiems – lieka visada su tavimi. Kuo nepasidalijai su kitais – prarasta amžiams“.

Nors viena mintis apie engiamas tautas, nors viena trumpa malda dėl jų teisėtų siekių – tai bus geriausias paminklas tiems, kurie visą savo gyvenimą, kaip kam buvo leista ir lemta, aukojo dėl laisvės, tiesos ir meilės.

Gintautas GENYS

© 2006 „XXI amžius“