Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vakarų parama Lietuvos Katalikų Bažnyčiai sovietmečiu

(Mokslinio leidinio „Genocidas ir rezistencija“
2006 m. Nr. 1 (19) apžvalga)

Jau rašėme, kad iš spaudos išėjusio mokslinio tęstinio leidinio „Genocidas ir rezistencija” šių metų pirmajame numeryje išspausdintas reikšmingas Arūno Streikaus straipsnis „Išeivijos ir užsienio organizacijų parama Katalikų Bažnyčiai sovietų okupuotoje Lietuvoje”. Lietuvai patekus į sovietų režimo gniaužtus, Katalikų Bažnyčia atsidūrė ypač sudėtingoje padėtyje. Religijai priešiškas režimas siekė maksimaliai suvaržyti jos veikimo erdvę ir nuosekliai griauti autoritetą. Tuo pat metu aktyviai buvo brukama propaganda, kad Sovietų Sąjungoje garantuojama sąžinės ir tikėjimo laisvė. Bažnyčiai, izoliuotai nuo žiniasklaidos priemonių ir išorinio pasaulio, iškilo reali grėsmė, kad su ja bus susidorota be didelio triukšmo. Didelę reikšmę turėjo informacijos apie Bažnyčios padėtį skleidimas ir atstovavimas jos interesams Vakaruose.

Pasak autoriaus, ši tema istorinėje literatūroje beveik nenagrinėta. Ja rašė Vidas Spengla savo studijoje apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”. Analizuojant išeivijos ir užsienio organizacijų paramą Katalikų Bažnyčiai sovietų okupuotoje Lietuvoje, daugiausia tenka remtis pirminiais šaltiniais. Vieną jų grupę sudaro aktyviai išeivijoje veikusių lietuvių dvasininkų memuarai, kuriuose atsispindi jų pastangos padėti persekiojamiems tikėjimo broliams tėvynėje. Kita grupė – tai sovietų valdžios institucijų archyviniai dokumentai, kuriuose yra nemažai duomenų apie Vakarų organizacijų paramą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir valdžios pastangos tam trukdyti. Daugiausia tokios informacijos yra LSSR KGB žvalgybinių ir kontržvalgybinių skyrių fonduose, saugomuose Lietuvos ypatingajame archyve. Sovietų valdžios susirūpinimas aktyvia išeivijos ir užsienio organizacijų parama Bažnyčiai atsispindi ir LKP CK, Religinių kultų reikalų tarybos (RKRT) įgaliotinio dokumentuose.

Sovietų armijai antrą kartą okupuojant Lietuvą, į Vakarus pasitraukė didelė kultūrinio ir intelektualinio elito dalis, o tarp jų buvo ir nemažas būrys dvasininkų. Emigracinio Lietuvos Raudojo Kryžiaus duomenimis, vien okupacinėse anglų, amerikiečių ir prancūzų zonose Vokietijoje 1947 metais glaudėsi apie 250 katalikų kunigų iš Lietuvos. Tuo metu nemažai kunigų ir klierikų jau buvo Romoje. Artėjant frontui, iš Lietuvos išvyko ir Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo pagalbininkas vyskupas Vincentas Brizgys bei Vilkaviškio vyskupas Vincentas Padolskis. Kaip ir daugumą kunigų, vyskupus pasitraukti skatino 1940 - 1941 metų patirtis ir baimė nukentėti už viešas antisovietines kalbas nacių okupacijos metais. Vakaruose atsidūrę Bažnyčios hierarchai ir dvasininkai pirmiausia rūpinosi tolesnėmis iš Lietuvos pasitraukusių klierikų studijomis. Tam tikslui jau 1945 metais Romoje įkuriama Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, kurios svarbiausia paskirtis buvo telkti vienoje vietoje ir auklėti popiežiškose mokymo įstaigose studijuojančius lietuvius klierikus. Kolegija tapo pagrindiniu emigravusius dvasininkus Italijoje vienijančiu centru, neoficialiai atstovavo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai Vatikane. Kolegijoje apsistodavo į Romą atvykę dvasininkai, gyveno klierikai, vyko priėmimai svarbesnių įvykių progomis. 1945 - 1980 metais Kolegija parengė 60 naujų kunigų, be to, čia gyveno daugiau nei šimtas kunigų, kurie gilino savo žinias. Jos rektoriumi net iki 1985 metų buvo prelatas Ladas Tulaba, 1942 - 1943 metais vadovavęs arkivyskupo Mečislovo Reinio atkurtai Vilniaus kunigų seminarijai.

1946 metų rudenį buvo atgaivintas lietuviškų Vatikano radijo laidų transliavimas, iš pradžių kartą per savaitę, vėliau – kasdien. Programos vedėju tapo kunigas Vytautas Kazlauskas, šias pareigas ėjęs iki 1989 metų. Buvo informuojama apie svarbiausius Katalikų Bažnyčios ir pasaulinės politikos įvykius, lietuvių išeivių veiklą, komentuojami oficialios sovietų propagandos teiginiai. Prie informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje skleidimo nemažai prisidėjo ir Romoje gyvenęs kunigas Juozas Vaišnora, MIC, ėjęs atsakingas pareigas Marijonų generaliniuose namuose. Septintojo dešimtmečio pradžioje lietuvių ir anglų kalbomis jis išleido knygą apie sovietų valdžios pastangas sunaikinti tikėjimą Lietuvoje. Kaip šios srities ekspertas, 1975 metais dalyvavo Miunchene surengtame simpoziume „Religijos padėtis SSRS ir jos valdomuose kraštuose”. Didelis kitas jo nuopelnas buvo vadovavimas arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylai, kurią jis sėkmingai baigė 1987 metais, kai arkivyskupas buvo pripažintas palaimintuoju.

Su prel. L.Tulaba ir vyskupu V.Brizgiu dažnai susirašinėjo KGB kontroliuojamas kanauninkas Juozapas Stankevičius, Marijonų ordino vadovybę ir lietuvius marijonus Romoje laiškais užversdavo, kaip rašo straipsnio autorius A. Streikus, kunigas Stasys Mažeika. Sovietų saugumas išeivių dvasininkų veikla domėjosi jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios.1951 metų birželį LSSR MGB 1 - asis ( žvalgybos) skyrius pradėjo agentūrinio tyrimo bylą „Kontakt“, kurios objektais tapo vyskupai J.Skvireckas, V.Brizgys, V.Padolskis ir Šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. L.Tulaba. Jiems sekti planuota panaudoti į Vakarus pasitraukusį kunigą, kuris 1940 - 1941 metais buvo NKGB agentu, taip pat planuota už „geležinės uždangos“ pasiųsti seminarijos klieriką, MGB agentą „Gediminą“. 1956 metais buvo pradėta speciali operacija „Studentai“, kurios tikslas - pasiųsti studijuoti į Popiežiaus universitetus KGB užverbuotus dvasininkus. Tuo metu buvo vykdomos dar kelios operacijos, siekiant sukurti naujus kontroliuojamus ryšio kanalus ir juos panaudoti. Operacija „Volna“ turėjo padėti išsiųsti į Vatikaną patikrintą agentą, kuris atstovautų Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Ryšių su Marijonų ordino vadovybe kontrolei užtikrinti 1957 metais pradėta vykdyti agentūrinė kombinacija „Rimliani“ (liet. - romiečiai). Sovietų režimas labiausiai domėjosi Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, kuri sovietų saugumo dokumentuose įvardyta kaip vienas pagrindinių „priešo specialiųjų tarnybų vykdomos ideologinės diversijos centrų“. Jos įtakai sumažinti buvo panaudojami ne tik dažnai į Romą atvykstantys vyskupijų valdytojai ir vadinamųjų „maldininkų“ grupės iš Lietuvos, bet ir nesutarimai tarp išeivijos srovių ar asmenų. Jau nuo pirmosios II Vatikano Susirinkimo sesijos delegatai iš Lietuvos vykdė KGB užduotį – kurstyti nesutarimus tarp „reakcingų“ dvasininkų (kokiais buvo įvardijami vysk. V.Brizgys, prel. L.Tulaba) ir „realiai vertinančių dabartinę padėtį, veikiančių pozityviai ir besidominčių gyvenimu Lietuvos SSR“.

KGB parengė publikacijas apie tariamą kai kurių dvasininkų bendradarbiavimą su nacių okupacine valdžia. Didžiausią atgarsį sukėlė 1963 metų pabaigoje pasirodę straipsniai apie vyskupą V.Brizgį ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vicerektorių kun. Zenoną Ignatavičių. Po šių publikacijų kun. Z.Ignatavičiui teko išvykti dirbti į Braziliją.

Sovietų valdžios represuotus asmenis Lietuvoje nuo šeštojo dešimtmečio vidurio ėmė remti ir viena stipriausių išeivių šalpos draugijų – Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF’as). Fondą įsteigė ir ilgą laiką jam vadovavo kan. Juozas Končius, aukomis prisidėjo ir JAV vyskupai. BALF’o pastangomis žinia apie Lietuvos katalikų vargus pirmą kartą plačiau pasklido po pasaulį. Kun.Liongino Jankaus iniciatyva į kelias kalbas buvo išversta Vakarus pasiekusi Sibiro tremtinių maldaknygė „Marija, gelbėki mus“ ( autorė A.Dirsytė). Šios maldaknygės vertimai į daugelio pasaulio kalbų buvo eksponuojami Vatikano paviljone Niujorke 1964 - 1966 metais. KGB už tai kun. L.Jankų už akių nuteisė mirties bausme neva už dalyvavimą civilių gyventojų žudynėse nacių okupacijos metais.

Iš BALF’o bei Vyskupų fondo funkcijas 1961 metais perėmė įsteigta Lietuvių katalikų religinės šalpos (LKRŠ) draugija. Turėdama gana didelį biudžetą, ji leido religinę literatūrą lietuvių ir anglų kalbomis, kurios dalis įvairiais keliais patekdavo ir į Lietuvą. Ši draugija teikė tiesioginę materialinę paramą Lietuvoje gyvenantiems kunigams, seminarijos klierikams ir vienuolėms. LKRŠ atliko didžiausią darbą perspausdindama ir platindama užsienyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Jos leidybos ėmėsi LKRŠ reikalų vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius. Vakarus pasiekę „Kronikos“ numeriai buvo tiražuojami iki 1000 egzempliorių ir išsiuntinėjami į lietuvių kolonijas JAV, Kanadoje, Europoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Kun. K.Pugevičius rūpinosi ir filmų apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje gamyba.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais informacijos perdavimas apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje suaktyvėjo padidėjus kunigų ir vienuolių atvykimo srautui. 1978 - 1979 metais į Lietuvą buvo atvykę apie 90 kunigų ir vienuolių iš Vakarų valstybių.

Išeivijos dvasininkų pastangomis buvo užmegzti ryšiai su užsienio organizacijomis, kurios teikė paramą tikintiesiems komunistų valdomuose kraštuose. Būtina paminėti Anglijoje veikusį Religijos ir komunizmo studijų centrą, kitaip vadinamą Kestono koledžu. Jis buvo įkurtas 1969 metais anglikonų kunigo Michaelo Bourdeaux’o iniciatyva. Aštuntajame dešimtmetyje Kestono koledžas palaikė glaudžius ryšius su LKRŠ informacijos biuru, iš kurio gaudavo ne tik „Kronikos“ ir „Aušros“ numerių, bet ir Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų pasirašytas peticijas dėl religijos suvaržymų. Taip jį pasiekė 1971 metų pabaigoje parengtas vadinamasis 17 tūkstančių „Lietuvos katalikų memorandumas“. Sovietų režimo persekiojamai Bažnyčiai Lietuvoje nemažai padėjo ir tarptautinė organizacija „Aid to the Church in Need“, pokario metais įkurta padėti iš savo gyvenamųjų vietų iškeltiems Vokietijos katalikams. Devintajame dešimtmetyje daugiausia dėl naujo tuometinio lietuvių išeivių vyskupo Pauliaus Baltakio (įšventintas 1984 metais) ryšių labai sustiprėjo JAV Katalikų Bažnyčios parama persekiojamiems Lietuvos katalikams. Dar 1985 metais JAV vyskupų konferencija priėmė rezoliuciją, kurioje ragino sovietų valdžią grąžinti Klaipėdos bažnyčią. Ta pati JAV vyskupų konferencija nuo 1984 metų suteikė kun. K.Pugevičiui nuolatinę dotaciją „Kronikai“ anglų kalba leisti. Ilgą laiką įtakingas lietuvių advokatas Vatikano kurijoje buvo Sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Antonio Samorė, prieškariu Kaune ėjęs nunciatūros sekretoriaus pareigas. Vakarų ženkli parama Lietuvos tikintiesiems vertė Sovietų Sąjungą savo vidaus ir užsienio politikoje susirūpinti dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų Lietuvoje.

Parengė Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2006 „XXI amžius“