Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šventojo Tėvo ir Bažnyčios tarnyboje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina kardinolą Tarcizijų Bertonę

Primintos Vatikano diplomatijos nuostatos

Didelio tarptautinio dėmesio susilaukęs naujasis Vatikano valstybės sekretorius italas salezietis kardinolas Tarcizijus Bertonė, susitikęs su akredituoto prie Šventojo Sosto diplomatinio korpuso nariais, pabrėžė, kad parama vargšams, karo prevencija ir taikos įtvirtinimas, taip pat žmogaus teisių palaikymas ir toliau lieka Bažnyčios socialinio ir politinio veikimo prioritetais. „Mes privalome įsipareigoti gelbstint labiausiai planetoje skurstančiuosius, vargingiausius žmones, kurie deda didžiules pastangas, kad galėtų pragyventi ne tik patys, bet ir jų šeimos“, – pabrėžė kardinolas T.Bertonė rugsėjo 29 dieną pasakytoje kalboje jį pasveikinusiems diplomatams.

Vatikano valstybės sekretorius, kuris Šventojo Sosto tarnyboje užima antrą vietą po Popiežiaus, pripažino, jog neįmanoma išsaugoti ramybę ir nesijaudinti, žinant, jog kentėjimai paliečia daugybę pasaulio žmonių „kasdien mūsų pačių akivaizdoje“. Todėl diplomatai, kaip tikri taikos kūrėjai, „teisėtvarkos, išminties, nuoširdumo ir dialogo žmonės“, turi įžiebti tarp tautų naują solidarumo impulsą. Ypač tai svarbu vargingiausioms ir labiausiai skolų slegiamoms šalims, pasirūpinant jomis taip, kad daugiau nė vienas žmogus – pirmiausia vaikai – daugiau nemirtų iš bado arba epideminių ligų, kad daugiau žmonės netaptų karų ir vietinių konfliktų nekaltomis aukomis ir kad jie daugiau nebūtų diskriminuojami dėl savo tikėjimo bei laisvai pareikštos nuomonės.

„Orumas, laisvė ir besąlyginė pagarba kiekvienam žmogui su jo pagrindinėmis teisėmis – Bažnyčia čia ypač pabrėžia sąžinės ir religijos laisvę – turi būti mūsų svarbiausias rūpestis“, – kalbėjo kardinolas T.Bertonė apie moralios diplomatijos uždavinius, kurie turi sutelkti dėmesį į visuomenės dabartinę padėtį ir perspektyvas, žinant, jog negali būti tikros taikos, kol vyraus žmogų žlugdantis neteisingumas ir kančia.

Šiuo kontekstu tarptautinė diplomatija turi būti jautri visoms prievartos formoms, kurias daugiausia patiria moterys ir vaikai – jau esantys šiame pasaulyje ar dar laukiantys savojo gimimo. „Todėl gyvybės gynimas nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, kaip ir santuoka grindžiamos šeimos gynimas, yra esminės socialinio gyvenimo temos“, kurios ypač rūpi Bažnyčiai ir nuolat yra Šventojo Sosto diplomatinės veiklos darbotvarkėje. Kardinolas T.Bertonė išvardijo kitas esmines sritis, kuriose Bažnyčios „pranašiškas“ mokymas siejasi su kasdieniais tarptautinio gyvenimo poreikiais:

– objektyvios visuomeninės tvarkos gynimas, paremtas žmogaus teisių įgyvendinimu;

– karo pasmerkimas kultūriniu požiūriu ir jo, kaip priemonės, paneigimas sprendžiant galimus nesutarimus tarp tautų;

– autentiškas saugumas, kuris pirmiausia remtųsi taikiais elementais ir telktųsi į politinių, ekonominių bei socialinių svertų stiprinimą;

– nusiginklavimas, kuris turi apimti visas ginklų rūšis ir tapti visuotine realija, įskaitant „vienašalio nusiginklavimo“ iniciatyvas, turinčias neabejotiną etinį vertinimą.

Naujasis Vatikano valstybės sekretorius taip pat paragino diplomatus atidžiau skaityti ir apmąstyti dabartinės epochos popiežių raštus ir kitus Bažnyčios dokumentus, skirtus tarptautinių santykių sferai. Juose iškeltos idėjos turi būti realizuotos praktiniuose veiksmuose, „kad pasaulis pripažintų krikščioniškojo mokymo veiksmingumą ir aktualumą“ prasmingai taikai įgyvendinti šiandienos pasaulyje. Kardinolas T.Bertonė pastebėjo tendenciją, kad pastarųjų dešimtmečių popiežių mokyme taika įgyja naują – solidarumo – pavadinimą, į kurį veda ne tik politiniai, bet ir sąžinės ugdymo bei liudijimo keliai. Jie vienas kitam neprieštarauja, todėl gali jungtis į visumą ir bendrą veikimą, kas taip pat turėtų rūpėti ir diplomatams.

Svarbiausios Šventojo Sosto institucijos vadovas išreiškė viltį, kad „netrukus vieną dieną visos pasaulio šalys turės savo diplomatines atstovybes prie Petro įpėdinio“. Šiuo metu Vatikanas palaiko diplomatinius santykius su 174 pasaulio valstybėmis ir tai yra pirmiausia didelis praėjusio pontifikato pasiekimas. Kai 1978 metais Jonas Paulius II buvo išrinktas Popiežiumi, Šventasis Sostas buvo užmezgęs diplomatinius santykius tik su 85 šalimis. Tarp valstybių, kurios dar neužmezgusios diplomatinių ryšių su Vatikanu, yra komunistų valdomi kraštai – Kinija, Vietnamas, Šiaurės Korėja, taip pat kai kurios islamo šalys, pavyzdžiui, Saudo Arabija. Visiškų diplomatinių santykių, t.y. savo ambasados su Šventuoju Sostu, dar neturi ir Rusija.

Taika yra Dievo tvarkos vaisius

Daugelis stebėtojų atkreipia dėmesį, jog kardinolas T.Bertonė, skirtingai nuo jo pirmtako kardinolo Andželo Sodano bei kitų ankstesnių Vatikano valstybės sekretorių, tam tikrą laiką dirbusių apaštališkaisiais nuncijais, t.y. Šventojo Sosto ambasadoriais užsienio šalims, neturi diplomatinės tarnystės patirties. Savo sėkmingoje bažnytinėje karjeroje kardinolas T.Bertonė yra dirbęs katalikiško saleziečių universiteto rektoriumi, vyskupijos ir arkivyskupijos ordinaru bei Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretoriumi, kai jai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI).

Todėl naująjį kardinolo T.Bertonės paskyrimą galima vertinti ir kaip Šventojo Tėvo nuostatos įgyvendinimą, kad Vatikano valstybės sekretoriato veiklos prioritetu bus daugiau vidiniai Bažnyčios reikalai nei užsienio diplomatinė politika. (Kaip žinoma, pati Vatikano valstybės sekretoriato institucija sudaryta iš dviejų sekcijų – Bažnyčios bendrųjų reikalų ir santykių su užsienio valstybėmis. Pastarajai vadovauja valstybės sekretoriui pavaldus Vatikano „užsienio reikalų ministras“, kuriuo dabar paskirtas Šventojo Sosto „kadrinis“ diplomatas prancūzas arkivyskupas Dominikas Mambertis, iki tol buvęs apaštaliniu nuncijumi Sudane.)

Iš dalies tai patvirtino ir pats popiežius Benediktas XVI, kuris kardinolo T.Bertonės skiriamajame rašte nurodė, jog Vatikano valstybės sekretoriaus tarnystė „yra iš tikrųjų pastoracinis darbas kilniąja prasme, nes jis realiai padeda vadovauti Dievo tautai“.

Prieš pradėdamas naująsias pareigas, duotame interviu italų dienraščiui „Il Giornale“ kardinolas T.Bertonė sakė, kad vienas pažįstamas vyskupas jam linkėjo būti daugiau Bažnyčios“, o ne valstybės sekretoriumi, ir jis pritarė tokiai nuomonei. „Turiu viltį, kad padėsiu išryškinti Bažnyčios dvasinę misiją, kuri yra aukštesnė už politiką ir diplomatiją“, – aiškino kardinolas. Būdamas vienuoliu saleziečiu, jis nusprendė „parašyti laišką daugeliui kontempliatyvių vienuolijų visame pasaulyje“, kad gautų reikiamą paramą.

Naujasis Vatikano valstybės sekretorius minėtame interviu taip pat pastebėjo, kad buvęs darbas Tikėjimo doktrinos kongregacijoje pasitarnaus naujiems uždaviniams vykdyti, nes „padeda skelbti visą Evangeliją“, kartu neatmetant ypatingo dėmesio žmogui – „kūrimo ir išganymo subjektui – kiekvienoje šalyje ir kultūroje“. Anot kardinolo, Vatikano valstybės sekretorius „yra, žmogus, lojalus Popiežiui, kuris turi ištikimai perteikti jo mokymą ir padėti įgyvendinti jo planus“. Kaip artimiausias Šventojo Tėvo bendradarbis, jis „vienija ir koordinuoja visos Romos kurijos dikasterijas ir palaiko kontaktus su visais Šventojo Sosto atstovais pasaulio šalyse“. Ši pastaba reikšminga dėl to, kad atspindi lojalumą Šventajam Tėvui, nes paskutiniajame pasiligojusio popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo dešimtmetyje pasirodė tam tikra kritika, jog Vatikano valstybės sekretoriatas buvo tapęs pernelyg savarankiška institucija. (Šią kritiką sekretoriato bendradarbiai ryžtingai atmesdavo kaip nepagrįstą.)

Kardinolas T.Bertonė interviu „Il Giornale“ aiškino, kad popiežiaus Benedikto XVI diplomatija yra tos pačios Bažnyčios misijos įgyvendinimas: „skelbti pasauliui, kad grožis, laimė, atsiliepimas į žmogaus giliausius siekius yra ne abstrakti idėja, filosofijos sistema ar kitas mokymas, bet konkretus asmuo Jėzus Kristus, Kuris mirė ir prisikėlė dėl mūsų išganymo“. Tik šios misijos šviesoje Šventasis Sostas veikia taikos ir teisingumo kiekviename pasaulio kampelyje labui, šiam tikslui panaudodamas visas įmanomas priemones. Kardinolas aiškino, jog Šventojo Sosto diplomatijos uždavinys yra pakviesti „kiekvieną asmenį vėl pradėti nuo Dievo“, kad būtų galimas taikus ir teisingas sambūvis visuose planetos regionuose.

Vatikanas tarptautinėje politikoje veikia ne dėl Bažnyčios interesų, bet kad gintų teisingumą, kiekvieno ir visų žmonių orumą, ypač silpnųjų, ir tų, kurie kenčia dėl netoleruotinos apgaulės ir nelygybės, pabrėžė minėtame interviu naujasis Vatikano valstybės sekretorius. „Šiuo požiūriu taika yra ne tik pagrindinė sąlyga ginkluotiems konfliktams spręsti, bet vaisius tos tvarkos, kurią Dievas davė žmonių visuomenei“, – sakė jis.

Naudingas patyrimas keblių reikalų tvarkyme

Rugsėjo 15 dieną Vatikano valstybės sekretoriaus tarnystę pradėjęs kardinolas T.Bertonė, SDB, gimė 1934 m. gruodžio 1-ąją Šiaurės Italijoje, netoli Turino miesto. Dar nebaigęs vidurinės mokyklos, įstojo į Saleziečių vienuoliją, pirmuosius įžadus davė 1950 metais. Po kunigystės šventimų 1960-ųjų liepos 1-ąją jis tęsė teologijos ir kanonų teisės studijas, Romoje apsigindamas daktoratą tema „Bažnyčios valdymas pagal popiežiaus Benedikto XIV (1740-1758) mokymą“. Jo disertacijos vadovu buvo dabar seniausias 96 metų kardinolas austras Alfonsas Štikleris. T.Bertonė viename interviu prisipažino, jog kardinolas A.Štikleris jį, dar jauną doktorantą, „bardavo, kad per mažai laiko praleidžiu bibliotekoje“. Tačiau jis labiau mėgdavo jaunų žmonių pastoraciją, taip pat bendraudavo su politikoje dalyvaujančiais žmonėmis. Kai turėdavo laiko, eidavo į stadioną žiūrėti futbolo rungtynių, ypač kai žaisdavo mėgstama Turino „Juventus“ komanda.

Nuo 1967 metų dėstęs Romoje veikiančiame Popiežiškajame saleziečių universitete, 1976-aisiais buvo paskirtas Kanonų teisės fakulteto dekanu, 1987 metais – minėto universiteto vicerektoriumi, o 1989-aisiais – rektoriumi. Akademinės veiklos laikotarpiu bendradarbiavo rengiant 1983 metų Kanonų teisės kodeksą, o 1988-aisiais buvo grupėje ekspertų, padėjusių tuometiniam Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui kardinolui J.Ratcingeriui vesti derybas su arkivyskupu Marseliu Lefevru, kuris vėliau buvo ekskomunikuotas. „Tai buvo daug jėgų pareikalavęs, tačiau įdomus patyrimas“, aiškino kardinolas T.Bertonė rugpjūtį interviu žurnalui „30 Giorni“. Jis pastebėjo, kad po dabartinio lefevristų vadovo vyskupo Bernardo Felajaus 2005 metų susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI atsirado galimybė schizmatinei grupei sugrįžti į bendrystę su Šventuoju Sostu.

1991 m. rugpjūčio 1 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tuomet vyskupu konsekruotą T.Bertonę vadovauti Verčelio diecezijai. 1995 metų birželį jis buvo nukreiptas dirbti į Vatikaną Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretoriumi, kuriuo išbuvo septynerius metus, artimai bendradarbiaudamas su tuometiniu dikasterijos vadovu ir dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI. 2000 metais, nusprendus paviešinti Fatimos trečiąją paslaptį, kardinolas (tuomet arkivyskupas) T.Bertonė buvo įgaliotas pasikalbėti su seserimi Liucija, rengiant dokumento publikavimą. Jis patvirtina, jog viskas, ką paskelbė Tikėjimo doktrinos kongregacija apie Fatimos paslaptis, atitinka sesers Liucijos atpasakotus Dievo Motinos apreiškimus. Vienintelis papildomas faktas yra tai, kad sesuo Liucija prašiusi Rožinio maldą įvesti į liturgiją, bet tai tiesiogiai nesusiję su Fatimos reikalais, paaiškino kardinolas T.Bertonė interviu „30 Giorni“.

2001 metais jis buvo gavęs dar vieną popiežiaus Jono Pauliaus II keblų įgaliojimą – padėti Zambijos sostinės Lusakos buvusiam arkivyskupui Emanueliui Milingui sugrįžti į Katalikų Bažnyčią po jo susidėjimo su munistų sekta ir civilinės santuokos su to sąjūdžio nare. Pastangos atrodė buvusios sėkmingos, kas suteikė kardinolui T.Bertonei daug džiaugsmo. Tačiau naujas E.Milingo atsimetimas ir ekskomunika kelia didelį liūdesį, todėl kardinolas sakė, jog maldoje šį reikalą yra patikėjęs Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II užtarimui.

2002 metais kardinolas T.Bertonė buvo paskirtas vadovauti Genujos arkivyskupijai ir 2003 metų paskutinėje Jono Pauliaus II vadovautoje konsistorijoje priimtas į Kardinolų kolegiją. 2005-ųjų gruodį, gavęs popiežiaus Benedikto XVI kvietimą užimti Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas, jis paprašė laiko „mąstymui ir maldai“, po kurio siūlymą priėmė. Apie naująjį kardinolo T.Bertonės paskyrimą oficialiai pranešta šių metų birželio 22 dieną. „Aš suvokiu, kokią didelę atsakomybę turiu ir kokiais sudėtingais klausimais turėsiu kasdien užsiimti, – kalbėjo kardinolas T.Bertonė popiežiui Benediktui XVI, oficialiai perimdamas naujas pareigas. – Mano vienintelis troškimas yra įgyvendinti praktikoje savąjį vyskupiškos tarnystės devizą: „Fidem custodire, concordiam“ („Saugoti tikėjimą, išlaikyti santarvę“). Mane guodžia įsitikinimas, kad turėsiu galimybę ypatingu būdu prisidėti prie šių idealų įgyvendinimo“.

© 2006 „XXI amžius“