Kinematografinė politika ir nemokami bilietai
Dainius Varnas
Lietuvoje paplitę politiniai skandalai pastaruoju
metu nieko nebestebino. Kaip sako liaudies išmintis, šuo kariamas
pripranta. Iki šiol visuomenę drebinę skandalai skandalėliai vienaip
ar kitaip siedavosi su gana aiškiai identifikuojamomis asmenybėmis.
Tuo tarpu paskutiniai įvykiai politinę fantasmagoriją pakylėjo į
dar nerėgėtas aukštumas.
Politikos Režisierius (arba prodiuserių komanda) pasitelkė beveik visus kinematografijos žanrus, kad sujauktų žmonių protus. Ir nepasakysi, kad jam (jiems) tai nepavyko.
Istorija apie šnipų gyvenimą
Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis paskatino visuomenę atidžiau žvilgtelėti į iki šiol tabu laikytą temą. Pasirodo, specialiosiose tarnybose tvarkos nėra lygiai taip, kaip ir visuomenėje.
Valstybės saugumo departamento nesugebėjimas susitvarkyti su šios dienos aktualijomis bado akis. Esant tokiai situacijai Režisieriui nereikia labai stengtis, kad sukurtų puikų filmą apie šnipus: pakanka tik krustelėti pirštą, ir agentai jau bėga suimti žurnalisto.
V. Pociūno žūtis išprovokavo tokią daugybę VSD klaidų, kad kartais ima atrodyti, jog ši institucija skirta valstybės diskreditacijai, o ne jos gynybai nuo nedraugų.
Kai tokia svarbi valstybės institucija užsiima tik kompromituojančios medžiagos apie įtakingus asmenis rinkimu, saugojimu ir tiražavimu, tai gero nesitikėk. Iš esmės VSD tapo savo paties įkaitu.
Dar viena bėda iki šiol taip ir nesukurta funkcionali jėgos institucijų priežiūros sistema. Naivu būtų tikėtis, kad savikontrolės šiuo atveju pakanka.
Viskas darosi labai painu, o tai ir yra pagrindinė filmo apie šnipus fabula.
Siaubo filmas
Siaubas ima kiek atidžiau įsižiūrėjus į dabartinį politinį gyvenimą. Tikrieji demokratijos idealai išgaravo kaip dūmas. Aplink visur tik iliuzinė realybė su gyvais-mirusiais politikais, jau seniai nebesuvokiančiais, kas yra tikroji demokratija.
Valdžios siekis yra absoliuti vertybė, kuri būdinga gyviesiems-mirusiesiems. Dėl jos ir jos teikiamų galimybių jie nebijo nieko: nei rytinės gaidžio giesmės, nei sidabrinių kulkų, nei kadaginio kuolo širdyje.
Vietos savivalda seniai virto į neaiškią jos imitaciją, partijos yra arba senučiukų sambūriai, arba uždari klubeliai su skambiais pavadinimais, o pilietinė visuomenė iki šiol dar negimė. (Keista, tačiau šis žodžių junginys tapo nuvalkiotas anksčiau nei atsirado tai, ką juo vadiname.)
Teisė tapo fikcija. Net Konstitucija nieko nereiškia. Nemokamas mokslas? Gydymas? Apie ką jūs čia kalbate, mielieji?
Kaip kiekvienas tikras meistras, Režisierius mano, kad laikai, kai kraujas buvo siaubiakų atitikmuo, seniai praėjo. Tai dabar tiesiog banalu. Reikia kažko subtilesnio. Pavyzdžiui, priešrinkimų rudens, kada į paviršių pradės kilti visokia bjaurastis.
Komedija
Paskutinė komiško serialo, kuris vadinasi Darbo partija, dalis buvo ypač juokinga. (Tiesa, būtina pastebėti, kad Režisierius šį filmą kurdamas dar pats aiškiai nebuvo nusprendęs, kad kuriama būtent komedija.)
Perpasakosiu turinį: į suvažiavimą susirenka vadinamoji partija ir klauso savo vadovo pamokslo per telefoną. Balsas sklinda iš kažkur. Visi klausytojai rimtais veidais. Kai kurie net konspektuoja. Matydamas šį vaizdą kvatojau susiėmęs už pilvo. Pro ašaras
Argi galima sugalvoti dar ką nors juokingesnio negu partija, kurios vadovas slapstosi nuo valstybės, kurioje partija registruota, teisėsaugos?
Ir ši partija veikia Lietuvos politinėje arenoje, daro įtaką priiminėjamiems įstatymams, atstovauja rinkikams. Lieka tikėtis, kad žiniasklaida, sukūrusi Viktorą, jį ir sunaikins.
Režisierius toliau derina klausimus su scenarijaus autoriais, ruošia naujas dekoracijas, kostiumus ir planuoja biudžetą. Mes gi kol kas esame tik masinių scenų dalyviai, kuriems priklauso nelabai šviežias, kiek apkramtytas, bet nemokamas maistas ir bilietai į kino teatrą, kur vėl matysime vieno iš trijų aprašytų žanrų filmą.
Kada gi sulauksime šedevro?
© 2006 XXI amžius
|