|
Kam Lietuvoje kliūva čečėnai?
Petras Kalnius
Rugsėjo pabaigoje didžiojoje Lietuvos žiniasklaidoje skambėjo banaliais tampantys užkeikimai: Čečėnai pabėgėliai vėl susimušė su lietuviais, Čečėnai vėl sukėlė muštynes. Būtų galima į tai nekreipti dėmesio, jeigu rugsėjo mėnesį įvykęs incidentas iš tikrųjų būtų buvęs tarpusavio muštynės. Bet tai buvo organizuotas vietinių puolimas prieš tokiam užpuolimui net nepasirengusius čečėnus. Beje, labai negarbingas, nes būrys lietuvių (?) puolė du čečėnus. Labai pasalūniškas ir neriteriškas, nes gerai pasirengę, peiliais, geležiniais strypais ir beisbolo lazdomis apsiginklavę puolė beginklius, žaidžiančius biliardą. Dėvėjo kaukes, taigi elgėsi bailiai, suvokdami, kad daro kriminalinį nusikaltimą.
Komentaro vertas ir rugsėjo 30 -ąją Respublikoje paskelbtas O.Strikulienės rašinys Ruklos miestelio baubas - čečėnai. Visiems žinoma, kad labai mažai kas skaito laikraštį nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Dauguma perskaito straipsnių antraštes ir anotacijas ir pagal jas susidaro nuomonę. Žurnalistai tai puikiai žino, todėl į antraštes ir anotacijas bei į baigiamąją straipsnio pastraipą sutalpina savąjį šališkumą. Ar taip yra O.Strikulienės straipsnyje, tegul sprendžia laikraščio skaitytojai. Jo anotacijoje rašoma: Jonavos rajono Ruklos miestelio bendruomenė niekaip negali priprasti prie kaimynystėje, Ruklos pabėgėlių centre, apsigyvenusių čečėnų ir teigia, kad šie nenoriai paiso Lietuvos įstatymų. Čečėnai teigia, kad kitataučių nebijo. Esą Grozne atsilaikę prieš rusų tankus, atsilaikys ir prieš vieno miestelio gyventojus. Straipsnio pabaigoje pateikiamas valstybės pareigūno pasisakymas: Ruklos seniūnas G.Jasiulionis neslėpė, kad čečėnai yra itin aršūs (paryškinta mano - P. K.) ir nepaklūstantys vietos gyvenimo taisyklėms. Rašinys užbaigiamas seniūno žodžiais: Mūsų tautos bruožas - esame perdaug ramūs. Jeigu tiksliai buvo užrašyti pareigūno žodžiai juos turi įvertinti tam tikros valstybės institucijos, ir žurnalistė turėjo atitinkamai tai komentuoti, nes neseniai priimti Lietuvos teisės aktai draudžia kriminalinį nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą ekstrapoliuoti tautybei, įvardyti tai kaip tautybės atstovo nusikaltimą, neigiamą žmogaus bruožą sieti su tautybe. Beje, panašus vertinimas buvo per įvairius televizijos kanalus skambėjusiuose įvykio komentaruose.
Rukloje su O. Strikuliene bendravusių žmonių pasisakymai veikiau sukuria visai kitokį vaizdą negu nusako straipsnio pavadinimas bei anotacija. Sprendžiant iš žurnalistės paimtų interviu, be negatyvaus seniūno pasisakymo, tik du vaikinai pareiškė priešiškumą čečėnams. Keli bedarbiai tik išreiškė apgailestavimą dėl to, kad neva valstybė čečėnų pabėgėliais rūpinasi labiau negu jais. Viena baro darbuotoja nusiskundė, kad čečėnai keisti klientai - blaivūs, daugiausia geria tik kokakolą ir fantą, pinigais nesišvaisto. Taigi nepelningi klientai. O pabėgėlių centro direktorius A. Dieninis, kuris čečėnus pažįsta geriau negu kas kitas, teigė, kad pas juos ramu, turi didelę sporto aikštę, kas vakarą centro jaunimas žaidžia su vietos gyventojais ir nieko blogo neatsitinka. Pensininkas ir dvi pagyvenusios praeivės žurnalistei tvirtino, kad čečėnai žmonės kaip žmonės, jei prie jų nesikabinsi, patys nepuls. Gal su vietos jaunimu dėl mergų susipliekė? Visi čečėnų vaikai mokosi: kas rusiškoje, kas lietuviškoje mokykloje. Pilnamečiai jaunuoliai vaikšto į darbo biržos organizuojamus kursus, nevengia viešųjų darbų, važinėja į Kauną, kur dirba statybose, moterys ateina tik į turgų ir parduotuvę. Niekas negali čečėnams prikišti narkomanijos, kas dažna, pavyzdžiui, Kirtimuose ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tad kur čia tas miestelio bendruomenės negalėjimas priprasti prie čečėnų?
Pasirodo, socialines problemas ir įtampą Rukloje susikūrė patys lietuviai: daug bedarbių, iš Kauno ir Jonavos atsikėlė daug asocialių, iškeldintų asmenų, butai Rukloje pigūs. Taigi Ruklos problema - vietiniai chuliganai ir asocialūs asmenys, o ne čečėnai. Bet viskas apverčiama aukštyn kojomis. Kodėl mūsų televizijoms ir laikraščiams pristinga nešališko vertinimo? Ar ne todėl, kad kalbama apie čečėnus? Nors pagal Lietuvos Konstituciją ir įstatymus tautos lygiateisės, standartai joms taikomi nevienodi. Išties jeigu lietuvių chuliganų gaujai užpuolus du taikius rusus kas nors televizijos reportaže pasakytų, kad rusai sukėlė muštynes, kiltų triukšmas, pradėtų suktis teisinio persekiojimo smagratis. Jeigu panašų dalyką susietų su kitos tautos atstovu, teisėsaugininkai jau nesikištų, o žurnalistų etikos sargai tai gal laikytų netikslumu, nepakankama tolerancija. Bet jeigu neigiamai atsilieptume apie amerikiečius, tai būtų jau laikoma reikliu, kritišku pasisakymu, o jeigu apie čečėnus - labai sveikintinas dalykas, linksniuok tautybę kriminaliniame fone kiek patinka. Ir tai nelaikoma net ksenofobija. Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje jau nuo 1994 metų formuojamas čečėno, kaip pavojingo žmogaus, stereotipas. Tai, žinoma, negalėjo neturėti įtakos ir kai kurių Ruklos gyventojų išankstiniam nusistatymui prieš juos. Tiesa yra tokia, kad buitinius konfliktus Rukloje provokuoja lietuvių chuliganai: kaip nurodo vietiniai gyventojai, įkaušę lietuviai bare stumteli čečėną ir pan.
Neatmestina galimybė, kad pastaroji, kaip ir ankstesnės provokacijos prieš čečėnų pabėgėlius, gali liudyti mūsų didžiojo kaimyno scenarijaus braižą. Kaip kitaip, jeigu ne etninio konflikto provokacija galima paaiškinti šūvį iš pravažiuojančios mašinos į čečėno vaiko kojas? To jau niekaip nepaaiškinsi nei merginų nepasidalijimu, nei asmeninių sąskaitų suvedinėjimu. Bet niekam iš žurnalistų nekyla net mintis visus čečėnų užpuolimus paanalizuoti, paieškoti gilesnių priežasčių. Nepatenkintų čečėnais rukliečių taip pat galima paklausti, ką jie patys padarė, kad čečėnai jiems būtų geranoriški. Kiek jie parodė atjautos, supratimo karo pabėgėliams? Ar bent stengėsi pelnyti jų simpatiją, ar ištiesė pagalbos ranką, nors kartą pakvietė į barą, mokyklos renginį ar savo namus? Ką dėl santarvės nuveikė seniūnija? Gerai žinome, kad visi kalniečiai, jei sulaukia pagalbos, jei parodomas jiems draugiškumas, niekada to nepamiršta ir neatsilygina blogu.
Žinoma, tarp čečėnų galima sutikti įvairių žmonių, kaip ir tarp lietuvių ar kitų tautų atstovų, įvairiai, kaip ir kitų tautų žmonės, jie gali ir pasielgti. Bet apskritai lietuviai čečėnams turėtų būti labai dėkingi: kai šie savo nepriklausomybės kare Kaukaze prikaustė visą Rusijos grobiamąją galią, pastaroji mus pražiopsojo, tiksliau, nebeapžiojo, ir mes prasmukome į NATO, lyg kokia šaškių avelė į damas. O jeigu kas mano, kad lietuviai yra per daug ramūs, tai ne santykiuose su čečėnais, o ten, kur tikrai prireikia ginti nacionalinius interesus. Solidarumo gyvenant svetur lietuviai taip pat gali pasimokyti iš čečėnų, tarp kurių šis puikus bruožas gerai matomas.
© 2006 XXI amžius
|