| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Įkvepiantis naujų šventųjų liudijimas Mindaugas BUIKA
Vėl iškeldamas dvasinio luomo narių šventumo pavyzdžius, popiežius Benediktas XVI praėjusį sekmadienį, spalio 15 dieną, Vatikano Šv. Petro aikštėje celebruotose iškilmėse kanonizavo vyskupą, diecezinį kunigą ir dvi seseris vienuoles, gyvenusius skirtingomis epochomis ir sąlygomis, tačiau vienodai ištikimai tarnavusius Bažnyčiai ir rodžiusius meilę vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms. Šventaisiais buvo paskelbti: pasiaukojamai evangelizavęs tikėjimo persekiojimo laikotarpiu meksikiečių vyskupas Rafaelis Gvisaras Valensija (1878-1923), kurčnebylių apaštalas ir moterų vienuolijos įkūrėjas italų kunigas Filipas Smaldonė (1848-1923), dvi seserys vienuolės italė Roza Venerini (1656-1728) ir prancūzų kilmės amerikietė Teodora Geren (1798-1856) irgi įkūrusios vienuolių bendruomenes, žinomos švietėjiška ir misijine veikla. Ganytojo drąsa persekiojimų akivaizdoje Vyskupas R.Gvisaras gimė 1878 m. balandžio 26 d. Kotichos vietovėje, Meksikos Mičoakano valstijoje, vienuolika vaikų turėjusioje šeimoje. Jo tėvai, sąmoningi katalikai, stengėsi savo atžaloms suteikti gerą, taip pat ir religinį išsilavinimą. Šventojo brolis Antonijus irgi tapo arkivyskupu, o sesers Marijos vienas iš vėlesnės kartos palikuonių kunigas Marsialis Masielis įkūrė garsųjį Kristaus legionierių sąjūdį. Rafaelis motinos neteko dar būdamas devynerių metų. Mokėsi jėzuitų vadovaujamoje mokykloje, kur ir subrendo jo pašaukimas tarnauti Dievui visą gyvenimą. Po studijų Samaros diecezijos mažojoje ir vėliau didžiojoje seminarijose 1901 m. birželio 23 d. buvo įšventintas į kunigus. Nuo pat sielovadinio darbo pradžios netrukus jis popiežiaus Leono XVI buvo paskirtas apaštaliniu misionieriumi kun. R.Gvisaras visas jėgas atidavė lankomų kaimo vietovių evangelizacijai, pasitelkęs savo paties parašytą lengvai suprantamą katekizmą. 1905 metais paskirtas Samaros seminarijos dvasiniu vadovu ir nuo tada uoliai skleidė studentams Šventosios Eucharistijos meilę ir pamaldumą Dievo Motinai. 1910 metais prasidėjus Meksikos revoliucijai, kurios pagrindinis taikinys buvo Katalikų Bažnyčia, kun. R.Gvisaras tapo vienu ryškiausių tikėjimo gynėjų, tuo nusipelnydamas sukilėlių, o vėliau naujosios valdžios ypatingą neapykantą. Norėdamas pasipriešinti revoliucionierių antikatalikiškoms nuostatoms, jis sostinėje Mechike buvo pradėjęs leisti laikraštį, tačiau sustiprėjus persekiojimams buvo priverstas jį uždaryti. Kun. R.Gvisaras toliau pogrindyje tęsė sielovadą, keliaudamas per šalį persirengęs papuošalų prekeiviu, gatvių muzikantu ar mediku. Ypač jis stengėsi suteikti būtinus sakramentus mirštantiems ligoniams. 1915 metais Meksikos vyriausybei išleidus nurodymą saugumo pajėgoms jį nužudyti vos tik suradus, be jokio teismo, dvasininkas buvo priverstas išvykti iš šalies ir savo misijų veiklą tęsė Jungtinėse Valstijose, Gvatemaloje bei Kuboje. Ten jis irgi įgijo didelę pagarbą dėl žymių sielovados darbų. Kun. R.Gvisarui darbuojantis Kubos sostinėje Havanoje, atėjo žinia, kad 1919 metų rugpjūčio pradžioje popiežius Benediktas XV jį paskyrė Meksikos Verakruzo diecezijos ordinaru. Vyskupo konsekracija Havanos katedroje įvyko 1919 m. lapkričio 30 d. Kai baigėsi revoliucija ir Meksikos vyriausybė iš dalies normalizavo santykius su Bažnyčia, vysk. R.Gvisaras galėjo grįžti į tėvynę. 1920 metų sausio mėnesį įvyko vyskupo R.Gvisaro ingresas Verakruzo katedroje. Jis pradėjo ganytojišką tarnystę diecezijoje, kuri nukentėjo nuo pilietinių kovų ir neseniai vykusio žemės drebėjimo. Vysk. R.Gvisaras stengėsi aplankyti kuo daugiau didžiulės diecezijos tikinčiųjų bendruomenių, padėti jas atkurti, klausė išpažinčių, teikė Santuokos sakramentą. Rūpinosi būsimų kunigų rengimu Vienas svarbiausių ganytojo rūpesčių buvo būsimų kunigų rengimas, nes jų tuo metu Meksikoje labai trūko. Vyskupas gali būti be nitros, be krūtinės kryžiaus ir netgi be katedros, bet niekada be seminarijos, nes jo diecezijos ateitis priklauso būtent nuo seminarijos, yra sakęs vysk. R.Gvisaras. 1921 metais jis įstengė atstatyti Ksalapos diecezinę seminariją, kurią revoliucinė vyriausybė buvo konfiskavusi 1914-aisiais. Tačiau vėl pablogėjus režimo ir Bažnyčios santykiams ir prasidėjus naujiems katalikų persekiojimams Meksikoje, ir šios seminarijos pastatai buvo atimti. Vysk. R.Gvisaras perkėlė seminariją į sostinę Mechiką, kur ji su 300 seminaristų slapta veikė 15 metų ir kurį laiką buvo vienintelė šalyje veikianti kunigų seminarija. Kai kilo pavojus gyvybei, ganytojas dar kelis kartus buvo priverstas trauktis iš savo diecezijos, gyventi užsienyje ir sostinėje Mechike. Tada jis tikintiesiems vadovavo savo pastoraciniais laiškais, kuriuose ypač išryškėjo jo susirūpinimas vargšais. Rodydamas išskirtinę drąsą, vysk. R.Gvisaras netgi buvo pasirengęs pasiduoti savo persekiotojams su sąlyga, kad jie pripažins visišką tikėjimo išpažinimo laisvę. Po sunkios širdies ligos jis mirė Mechike, kur gyveno šalia jo globotos seminarijos, 1938 m. birželio 6 d. Laidotuvių procesija į Ksalapos katedrą buvo tikras triumfo žygis, nes švento vyskupo R.Gvisaro palaikus lydėjo didžiausios minios žmonių. Jo kapą iki šiol lanko tūkstančiai tikinčiųjų, melsdami paramos ir užtarimo. Popiežius Jonas Paulius II vysk. R.Gvisarą beatifikavo Vatikano Šv. Petro bazilikoje 1995 m. sausio 29 d. Po spalio 15 dienos popiežiaus Benedikto XVI vadovautų kanonizacijos iškilmių vyk. R.Gvisaras tapo pirmu šventuoju paskelbtu Bažnyčios hierarchu, kuris gimęs Amerikos žemyne. Sekdamas Kristų, vysk. R.Gvisaras atidavė vargšams visus savo turtus ir niekada neėmė dovanų iš galingųjų arba tuoj pat jas grąžindavo, sakė kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI. Pasiremdamas Evangelija pagal Morkų (Mk 10,30), jis pažymėjo, kad šventajam vyskupui už šią pagalbą ypač persekiojimų laikotarpiu atseikėta šimteriopai. Šventasis Tėvas linkėjo, kad šv. Rafaelio Gvisaro Valensijos pavyzdys būtų kvietimas broliams vyskupams ir kunigams permąstyti savo sielovadines programas, atsidėti dvasiniam neturtui ir evangelizacijai, ugdyti būsimus kunigus ir vienuolius pagal Kristaus širdį. Altoriaus garbėje kurčnebylių apaštalas Praėjusį sekmadienį šventuoju paskelbtas kunigas Filipas Smaldonė gimė Italijos mieste Neapolyje 1848 m. liepos 27 d. didelių politinių ir socialinių sukrėtimų laikotarpiu. Jausdamas, jog kaip tik tuo metu ypač reikia dvasinei tarnystei atsidavusių žmonių, jis nusprendė tapti kunigu. Ir 15-metis jaunuolis įstoja į seminariją. Jau būdamas seminaristu, aktyviai dirbo teikiant paramą kurčnebyliams. Kunigu įšventintas 1871 m. rugsėjo 23 d. Aktyviai katekizuodamas Neapolio varguolius, taip pat rodydamas herojišką artimo meilę ligoniams, jaunas kunigas F.Smaldonė galiausiai pats buvo pakirstas ligos per maro epidemiją. Artėjant mirties valandai, jis meldė Pompėjos Dievo Motinos užtarimo ir stebuklingai išgijo. Nuo to laiko ypač garbino Švč. Mergelę Mariją. Tuo metu patyrė vidinę dvasinę krizę, nes jam atrodė, kad visos pastangos pagelbėti kurčnebyliams yra bevaisės. Todėl norėjo išvykti į užsienio misijas Indijoje, tačiau nuodėmklausys įtikino kun. F.Smaldonę toliau atsidėti daugybės vargšų ir ligonių tarnystei Pietų Italijoje, kur, vystantis industrijai XIX a. antroje pusėje, socialiniai kontrastai buvo ypač ryškūs. Likęs apaštalauti savo tėvynėje, jis ištisus 13 metų daug dirbo, kad padėtų negalios kamuojamiems žmonėms Neapolyje. 1885 metais kun. F.Smaldonė persikėlė į Lečės miestą, kur su savo draugu kunigu Lorencu Alpicela įkūrė kurčnebylių globos institutą. Jis buvo talentingas pedagogas ir sugebėjo parengti grupę ligonių slaugai atsidavusių jaunų moterų. Jos vėliau tapo naujos Švč. Širdies saleziečių seserų kongregacijos branduoliu. Ši vienuolija gana greitai augo ir stiprėjo, įsteigė savo misijas Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse. Siekdamas plėsti paramą neįgaliesiems, kun. F.Smaldonė 1897 metais įkūrė panašų kurčnebylių institutą Bario mieste, steigė globos įstaigas akliems vaikams ir našlaičiams. Kuriant šias įstaigas jam teko įveikti miestų savivaldybių pasipriešinimą, nes jose tuo metu buvo stiprios antibažnytinės jėgos. Kun. F.Smaldonė buvo žinomas ir kaip kunigų, seminaristų, įvairių vienuoliškų bendruomenių nuodėmklausys bei dvasinis vadovas. Jis įkūrė Eucharistijos adoruotojų kunigų lygą, glaudžiai bendradarbiavo su šv. Pranciškaus Salezo misionierių kongregacija. Už nuopelnus buvo apdovanotas Vatikano Pro Ecclesia et Pontifice ordinu, paskirtas Lecės katedros kanauninku, yra gavęs ir pasaulietinės valdžios apdovanojimų. Nuo sunkios diabeto ligos mirė sulaukęs 75 metų amžiaus, 1923 m. birželio 4 d., apsuptas savo globotų seserų vienuolių, našlaičių ir kurčnebylių. Popiežius Jonas Paulius II kun. F.Smaldonę palaimintuoju paskelbė 1996 m. gegužės 12 d. Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI naująjį šventąjį pavadino didžios širdies kunigu, kuris, nuolat palaikomas maldos ir Eucharistijos adoracijos, buvo artimo meilės tarnas ir liudytojas. Moteriško kelio į šventumą pavyzdžiai Praėjusį sekmadienį šventąja paskelbta vienuolė Teodora (pasaulietinis vardas Ana Tereza) Geren gimė 1798 m. spalio 2 d. Prancūzijos provincijoje Bretanėje, Etablio gyvenvietėje. Nuo vaikystės buvo ypač pamaldi, todėl mergaitei buvo leista priimti Pirmąja Komuniją sulaukus vos 10 metų. Tada ji savo dvasininkui prisipažino norinti tapti vienuole. Anksti neteko tėvo, todėl jai teko rūpintis sergančia motina ir jaunesne seserimi. Į Apvaizdos seserų kongregaciją įstojo jau sulaukusi 25 metų amžiaus, pasirinko vienuolišką Teodoros vardą. Pakviesta JAV Indianos valstijoje tarnavusio iš Bretanės kilusio prancūzo vyskupo Simono Briūto, sesuo Teodora su grupe kongregacijos narių ėmėsi kurti vienuolių bendruomenę misijų teritorijoje už Atlanto. Persikėlus į Ameriką 1840 metų vasarą, teko patirti daug išbandymų: atšiaurias gyvenimo sąlygas, vietos gyventojų priešiškumą katalikams, kitus nesusipratimus, netgi kongregacijos skilimą. Nors motina Teodora buvo silpnos sveikatos, bet visiškai atsidavė Apvaizdai, todėl sėkmingai darbavosi misijose, steigė švietimo įstaigas ir našlaičių globos centrus. Taip ji pagarsėjo kaip tikra šventoji. Palikusi meilės, tvirto tikėjimo ir dorybių pavyzdį, ji mirė 1856 m. gegužės 14 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintąja paskelbta 1998 m. spalio 10 d. Kanonizacijos iškilmėse popiežius Benediktas XVI sakė, jog šios naujos šventosios pavyzdys rodo, kaip galima daug gera padaryti būnant ištikimu savajam šventam pašaukimui. Šv. Teodora drąsina mus gyventi tikėjimu ir liudyti jį amžininkams rūpinantis mažiausiais ir labiausiai apleistais visuomenės nariais. Sunki šeimos padėtis neleido iš karto atsidėti siekiamai Dievo tarnystei ir šventąja paskelbtai italų vienuolei Rozai Venerini. Ji gimė Viterbo mieste 1656 m. vasario 9 d. Dvylikametė mergaitė įstojo į Šv. Kotrynos dominikonų bendruomenę, tačiau netrukus turėjo grįžti į namus, nes mirė tėvas ir jai teko slaugyti sunkiai sergančią motiną. Religinis uolumas paskatino ją rengti kaimynių susitikimus, kuriuose buvo kalbamas rožinis. Tų susitikimų dėka Roza suprato, kad jaunoms mergaitėms labai trūksta krikščioniško išsilavinimo. Todėl, pritarus Viterbo vyskupui, 1685 metais įsteigė pirmąją paprastų mergaičių mokyklą. Ji tuoj sulaukė vietinių dvasininkų priekaištų, kad atėmė iš jų katekizacijos monopolį, bei aristokratijos kritikos, nes rūpinosi nekilmingų moterų išsilavinimu. Tačiau aukšti Bažnyčios hierarchai jos idėjoms pritarė. R.Venereni įsteigtų mergaičių mokyklų sparčiai daugėjo Italijos centrinio Lacijaus regiono diecezijose ir pačioje Romoje. Pats popiežius Klemensas XI, su kardinolų palyda apsilankęs vienoje tokių mokyklų, liko sužavėtas tokio švietimo rezultatų. Ypatingu dvasingumu išgarsėjusi R.Venerini mirė Romoje 1728 m. gegužės 7 d. Jos darbus ir charizmą tęsia šventosios įsteigta Nuolankiųjų seserų mokytojų kongregacija, apaštalinę veiklą paskleidusi kitose Europos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Azijos ir Afrikos šalyse. Popiežius Pijus XII seserį R.Venereni palaimintąja paskelbė 1952 metais, o dabar jai suteikta ir Bažnyčios šventosios garbė. Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI, iškeldamas šv. R.Venerini švietėjiškos veiklos pavyzdį, pabrėžė jos nuostatą, kad mergaitėms reikia suteikti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir tinkamai ugdyti jų krikščionišką tikėjimą, o šį ugdymą tvirtai remti Bažnyčios mokymu. Šios nuostatos tebėra svarbios ir mūsų dienų visuomenei, nes lieka aktualus krikščioniškas ugdymas. Po šv. Mišių su tikinčiaisiais Šv. Petro aikštėje sukalbėjęs maldą Viešpaties angelas, popiežius Benediktas XVI dar kartą priminė ką tik kanonizuotų šventųjų sektinus darbus. Tegu šie liudijimo pavyzdžiai apšviečia ir padrąsina ypač jaunus žmones, kad jie leistųsi būti patraukti Kristaus Jo kupinu meilės žvilgsniu, sakė Šventasis Tėvas.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |