|
Anksčiau mus slėgė diktatūra,
dabar pinigai
Prisimenant Lietuvos didžiavyrio prel. Mykolo Krupavičiaus
perlaidojimo iškilmes
Mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius
Rugsėjo 23 dieną perlaidojome po ilgų tremties metų į Lietuvą visam laikui sugrįžusio Didžiojo lietuvio, valstybininko, visuomenininko prelato Mykolo Krupavičiaus žemiškuosius palaikus. Dėl okupantų kaltės priverstas kelis dešimtmečius gyventi ir dirbti tremtyje (išeivijoje), miręs 1970 m. gruodžio 4 d. JAV ir beveik keturiasdešimt metų ilsėjęsis lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, Didysis lietuvis grįžo amžiams į tėvynę. Tai džiugus įvykis mums, lietuviams, sulaukiusiems jo sugrįžimo į gimtąją žemę.
Tačiau mane, daug metų prisidėjusį prie prel. M.Krupavičiaus idėjų skleidimo Lietuvoje, sujaudino kai kurie momentai, vykę pasirengiant šio lietuvio sugrįžimui į Tėvynę ir pačio perlaidojimo metu. Visą savo gyvenimą, kiek pajėgiau, skleidžiau tarp lietuvių žinias apie šį mūsų Tautos patriarchą ir todėl manau, kad turiu bent minimalią teisę deramai sutikti į tėvynę sugrįžtantį Prelatą. Aišku, okupantai man visaip trukdė, persekiojo, netgi į savo sukurtus konclagerius su kitais savo kraštą mylėjusiais tautiečiais uždarė, bet vis vien mes nugalėjome. Laisvoje Lietuvoje stengiuosi kuo plačiau supažindinti tautiečius su Didžiojo lietuvio darbais: mano pastangomis daug straipsnių, prisiminimų, apžvalgų pateko į Lietuvos spaudą (konkrečiai, į Lietuvos aidą, XXI amžių, Tremtinį, jau nustojusią eiti Apžvalgą), rašiau aš pats, paskatindavau kitus autorius rinkti medžiagą apie Prelatą, jau prieš dvejus metus, dar iki garbingų sukakčių paminėjimų pernai, išleidau ir išplatinau 1000 egzempliorių jo garbei skirtų lankstinukų, Prelato perlaidojimo proga išspausdinau ir platinau pusę tūkstančio jo portretų (norinčiuosius įsigyti ir dabar kviečiu kreiptis į mane), platinau įvairius lapelius, brošiūras ir kt. Ne girdamasis, bet džiaugdamasis galiu pasakyti, kad mano inicijuota medžiaga, patalpinta nepriklausomos Lietuvos spaudoje, savo kiekiu neatsilieka nuo visų kitų kartu sudėjus. Pernai artėjant minimoms Prelato sukaktims, aukojau šv. Mišias ten, kur patenkindavo mano prašymą: Telšių, Tauragės, Kauno Šilainių bažnyčiose. Todėl man skaudu, kai dėl kažkokių nesuprantamų (o gal ir visai suprantamų) priežasčių buvo stengiamasi sumažinti jo poveikį mums, lietuviams, stengiamasi perduoti visas jo perlaidojimo ir pagerbimo iškilmes į rankas tokių žmonių, kurie nė kiek nevertino jo, kaip Didžiojo lietuvio, o kai kurie jų netgi veikė prieš jo įsitikinimus ir priesakus.
Tad ne veltui po laidotuvių žmonės skundėsi informacijos stoka. Tik išvakarėse sužinojome Prelato perlaidojimo programą. Pas mus jau tapo įprasta, kad apie sporto varžybas ar kokius nors banalius įvykius žiniasklaida kartoja iki koktumo, ir nėra jėgos, kuri mus apgintų nuo tokios reklamos. Gal dėl informacijos apie Prelato sutikimą oro uoste ir apie jo pašarvojimą bei perlaidojimą stokos ar tokios informacijos ribojimo prel. M.Krupavičiaus palaikų perlaidojimo iškilmėse nebuvo akademinio elito ir studentų, moksleivių, katalikiškų mokyklų ir kariuomenės vadovybės. O gal darbo grupė nerado reikalo pakviesti kuo daugiau mūsų šviesuomenės nors po beveik 40 metų pagerbti Didįjį lietuvį, visiškai užmirštą Lietuvoje? Nebuvo ir aukštų Lietuvos valdžios atstovų. O pagerbti jį privalėjome labai iškilmingai ir širdingai, nes prel. M.Krupavičius buvo didis mūsų valstybės veikėjas, visą gyvenimą paaukojęs Dievui ir tėvynei. Tai buvo idealistas kunigas ir žmogus. Vilniaus oro uoste Prelato palaikus sutiko nedidelė grupelė žmonių (apie 50), tarp oficialių asmenų ir darbo grupės atstovų buvo keletas krikščionių demokratų, vadovaujamų Kazimiero Kuzminsko, dabartinė žemės ūkio ministrė K.D.Prunskienė, keletas tarnautojų iš Žemės ūkio ministerijos ir tik du kunigai kun V.Grigaravičius ir mons. L.Vaičiulionis. Be to, pagal protokolą nenumatytas karstą sutinkančiųjų sąraše į oro uostą pasitikti sugrįžtančio į Tėvynę Prelato atvykau ir aš. Labai patriotiškai kalbėjo premjero A.Brazausko sudarytos darbo grupės vadovė K.D.Prunskienė. Viskas vyko, kaip vėliau paaiškėjo, grynai pagal protokolą. Iš oro uosto prel. M.Krupavičiaus karstas su palaikais, neužsukant į Vilniaus Arkikatedrą, buvo nuvežtas į Kauną ir pašarvotas Prisikėlimo bažnyčioje. Ten, kaip žinoma, dienos metu lankytojų buvo mažai Didysis lietuvis buvo užmirštas, mūsų visuomenei labiau rūpėjo kiti dalykai, be to, ji buvo beveik neinformuota.
Perlaidojimo šv. Mišias koncelebravo šeši vyskupai ir per dvidešimt kunigų. Koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris pasakė pamokslą. Gaila, perlaidojimo iškilmėse nebuvo Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių ganytojų. O juk Prelato sugrįžimas į tėvynę po kelių dešimtmečių ir perlaidojimo iškilmės istorinis įvykis, kurį Tauta (galbūt) prisimins ilgai.
Prelato palaikus laidojo bažnyčios šventoriuje, o ne įrengtame kolumbariume. Buvo kalbama, kad karstas netilpo į nišą, tačiau laidotuvių organizatoriai turėjo laiko nišą pataisyti. Kol kas dar neaišku, kam buvo paruoštos penkios duobės greta prel. M.Krupavičiaus kapavietės. Perlaidojimo šventoriuje iškilmių pradžioje blogai veikė garsiakalbiai. (Taip, deja, yra daugelyje Lietuvos bažnyčių.) Ir kas labiausiai skaudino, buvo tai, kad šventoriuje perlaidojimui vadovavo vakarykščiai. Pirmasis kalbėjo Seimo pirmininkas V.Muntianas, Lietuvą gelbėjusio mesijo V.Uspaskicho bendramintis, po jo A.Brazausko sudarytos darbo grupės vadovė K.D.Prunskienė, 1990 metų blokados Lietuvoje kūrėja. (Galėjom žemės ūkio ministrei pavydėti patriotizmo, bet ne meilės Lietuvai.) Ačiū Dievui, buvo leista kalbėti garbingam apaštališkajam protonotarui V.Bartuškai, irgi daug metų paleidusiam toli nuo tėvynės. Jausmingai kalbėjo prel. M.Krupavičiaus giminaitė G.Jarumbavičiūtė. Teisė kalbėti buvo suteikta ir Kauno vicemerui K.Kuzminskui.
Norėjau ir aš pasakyti lietuvišką žodį Prelatui atminti juk tiek kartų propagavau jo idėjas okupuotoje, o dabar ir nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, kelią prie mikrofono užstojo Prisikėlimo bažnyčios klebonas, paaiškinęs, kad mano kalba nenumatyta protokole. Tik labai įdomu būtų žinoti, kas sudarė tą protokolą. Tikriausiai ne JAV lietuviai, kurie savo lėšomis pargabeno mirusiojo karstą su palaikais, o tie aukštuose valdžios postuose sėdintys asmenys, kurie Prelato perlaidojimui davė pinigų (aišku, ne savų), nors ilgus metus su savo bendros ideologijos žmonėmis visaip niekino Garbingąjį lietuvį, kaip, beje, ir visą kovojančią Tautą. (Prie kapo duobės vyskupai tylėjo matyt, irgi buvo kaltas protokolas.) Taigi buvę komunistai gali pirmieji kalbėti, vadovauti Garbingojo Prelato, ilgus metus dirbusio Bažnyčiai ir Tautai, laidotuvėms, o man, Laisvės kovotojui, partizanui, Vyčio kryžiaus kavalieriui, 22 metus praleidusiam sovietų konclageriuose, prieiti prie mikrofono protokolas neleidžia. Tad įsitikinęs galiu pasakyti, kad mes neturime visiškos laisvės nei tėvynėje, nei Bažnyčioje. Anksčiau mus slėgė kruvina diktatūra, o dabar pinigai. Komunistai,vogdami pinigus iš Lietuvos iždo ir dar iš užsienio gaudami paramos, rengiasi naujiems rinkimams ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus prijungta prie Maskvos, o mes jiems talkininkaujame padėdami rinkti balus ir kelti tautoje vadinamąjį reitingą (įvaizdį), kad jie po jų laimėtų rinkimų vėl mus valdytų.
Prelato palaikų parvežimu rūpinosi ir finansavo JAV lietuviai. Laisvės kovotojų vardu širdingai jiems dėkoju. Bet, matant, kaip perlaidojimo iškilmėms visas vadovavimas buvo perduotas tiems vakaryščiams, kyla klausimas: ar nebuvo galima apsieiti be jų duodamų pinigų? Pavyzdžiui, ar duobei iškasti ir išbetonuoti nebuvo galima pasinaudoti bažnyčios kasa? Kam reikėjo prašyti pinigų iš tų, kurie mus žudė ir dar dabar neleidžia išsitiesti? Juk šiam mūsų Tautos didžiavyriui puikiai buvo galima suorganizuoti gražias bažnytines, tautines laidotuves jis yra to vertas tūkstančius kartų.
Paskutiniu metu kai kas bandė, sąmoningai ar nesąmoningai, išvesti paralelę tarp K.D.Prunskienės ir M.Krupavičiaus, kaip vadovavusių Žemės ūkio ministerijoms. Bet tai dvi niekaip nesuderinamos asmenybės. Prel. M.Krupavičius niekada netarnavo okupantams, nebendradarbiavo su KGB ir iki mirties kovojo su įvairiais Lietuvos priešais. Prelatas po bolševikų spalio perversmo (tai nebuvo revoliucija tame perversme žuvo tik apie 50 žmonių, milijonai žmonių buvo nužudyti jau po tos revoliucijos) buvo nuteistas mirties bausme vien už tai, kad tarnavo Lietuvai ir lietuviams. Tada jam teko pirmą kartą bėgti nuo bolševikinio teroro mašinos apsivilkus kareivio drabužiais, jam pavyko pabėgti į Lietuvą. Okupacinėms bolševikų ir nacių valdžioms rašė memorandumus. Naciai Tilžėje nubaudė jį mirties bausme, tik, laimė, amerikiečių aviacija sudaužė dalį Tilžės kalėjimo, o 1943 metais Rėgensburgo moterų vienuolyne įkalintą Prelatą amerikiečiai karo pabaigoje išvadavo.
Taigi garbingąjį Prelatą perlaidojome ir ne visai tinkamai, ir per daug šaltai. Norisi priminti gražų Ukrainos katalikų gyvenimo įvykį kardinolo Josefo Slipyj perlaidojimo istoriją. 1992 m. rugsėjo 7 d. dalyvavau Lvove panašiose iškilmėse. Ukrainos vyskupai įtraukė mane, kunigą iš Lietuvos, į kardinolo J.Slipyj perlaidojimo komitetą, taip įvertindami mano kartu su Kardinolu nelaisvėje, lagerio ir kalėjimo kamerose, praleistus ilgus metus. Nors anuometėje sovietų okupuotoje Ukrainoje politinė santvarka buvo blogesnė nei Lietuvoje, kardinolas J.Slipyj po aštuoniolikos metų, praleistų sovietų konclageriuose, popiežiaus Jono XXIII pastangomis buvo išleistas ir iš Mordovijos kalėjimo išvažiavo į Romą, kur po kurio laiko, 1984 metais, mirė. Taigi 1992 metais Ukrainos krašto apsaugos ministras generolas Morozas kariuomenės lėktuvu parvežė kardinolo palaikus iš Romos į Lvovą. Nuo oro uosto iki Lvovo Šv. Juro katedros dvylika kilometrų. Visi ėjo pėsti paskui ant katafalko vežamą savo kardinolą. Pakeliui buvo pastatyti septyneri vartai, prie kurių grįžtančio kardinolo palaikus sveikino miesto valdžia, universitetas, Mokslų akademija (prieš įkalinimą kardinolas J.Slipyj, kaip istorikas, turėjo SSRS Mokslų akademijos bilietą). Buvę politiniai kaliniai surengė nesankcionuotą pagerbimą. Minia užtvėrė eisenos kelią ir kalbėjo drąsiai, be jokių užuolankų. Klausant jų nuoširdžių kalbų, džiaugėsi širdis ir ašaros ritosi iš akių. (Reikia prisiminti, kad lageriuose ukrainiečių buvo daugiausia, bet pagal procentus daugiau buvo lietuvių.) Per tris dienas Šv. Juro katedroje nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro ėjo minios žmonių atsisveikinti su kardinolu. Buvo labai daug jaunimo ir vienuolių. Žmonės prašė perlaidojimo komiteto palikti karstą atsisveikinti dar dvi dienas. Prašymas buvo patenkintas, ukrainiečių katalikai ir visa tauta garbingai atsisveikino su savo didvyriu. Per tas kelias laidotuvių iškilmių dienas su kardinolu atsisveikinti atėjo daugiau nei pusė milijono lankytojų. Kardinolas J.Slipyj buvo balzamuotas, apvilktas liturginiais drabužiais ir stikliniame karste palaidotas katedros rūsyje.
Taip Ukrainos katalikai myli ir gerbia savo didžiavyrius. Norėtųsi, kad ir mes, Lietuvos katalikai, visa lietuvių tauta, taip pat mokėtume garbingai kaip ir ukrainiečiai ar kitos tautos pagerbti savo didvyrius. Tokia yra visų mūsų pareiga.
Mes turime suprasti, kad prel. M.Krupavičiaus vykdyta žemės reforma leido susidaryti vidutinių ūkininkų luomui Lietuvoje. Jų vaikai ir vaikaičiai ištikimai gynė tėvynę kovodami su naciais ir bolševikais. Šito momento nutylėti negalima. (Reikia pastebėti, kad Prelato perlaidotojų kalbos buvo aptakios: visi minėjo žemės reformą, tačiau nepaminėjo, kad prel. M.Krupavičius savo sumaniai vykdyta žemės reforma išgelbėjo Lietuvą nuo bolševizmo perversmo ir okupacijos.) Be to, prel. M.Krupavičiaus žemės reforma buvo pripažinta geriausia katalikiškuose kraštuose.
Prelatas buvo ne tik geras valstybininkas, oratorius, bet ir rašytojas. Tarp kitų knygų, parašė stambų veikalą Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje. Deja, nėra kas ją pakartotinai išleidžia. Važinėdamas po įvairius renginius susidariau liūdną įspūdį: Lietuvoje praeities niekas nemyli, kai kurie istorikai tarnauja buvusiam okupantui ir klastoja Lietuvos istoriją, niekina laisvės kovotojus. O valdžia nekreipia į tai dėmesio ir leidžia griauti dvasinius akademinio jaunimo pagrindus. Iki šiol Lietuvos priešai dėsto aukštosiose mokyklose griaudami mūsų tėvynę. Tyli valdžia, tyli ir tauta...
Lietuvos patriotai, dažnai lankykime prelato M.Krupavičiaus kapą ir semkitės jėgų kovai siekiant visiškos laisvės ir nepriklausomybės. Kovosime ir, Dievui padedant, laimėsime.
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!
© 2006 XXI amžius
|