|
Kai angelams išauga ragai
Neseniai atšventėme Angelų sargų dieną: taip simboliškai vadinama Policijos diena. Atrodytų verta dėmesio šventė: žmonės, ginantys ir saugantys visuomenę nuo vagių, prievartautojų ir žmogžudžių, tikrai verti pagarbos. Tiktai kažkas mintyse kirba, jog ne viskas čia taip, kaip atrodo.
Ką ir nuo ko gina šiandieninė Lietuvos policija? Ir ar ši policija Lietuvos?
Angelų sargų istorija su aukščiausių policijos pareigūnų parašais puikiai iliustruoja, iš kur ši institucija veda savąjį tęstinumą. Tai ne prieškario Lietuvos policija, kurią tauta gerbė, turėdama tam aiškų pagrindą. Tai reorganizuota sovietinė, okupacinės valstybės milicija, kuriai šios tautos reikalai buvo ir liko visiškai svetimi. Angelų sargų istorija atvirai garbina sovietinius budelius ir žemina laisvės kovotojus, įvardydama juos rimto darbo neturinčius chuliganus. Atrodytų ko verta nepriklausomybė, atkurta tokių žemo lygio veikėjų? Arba tiksliau, kokia šios nepriklausomybės vertė šiandieniniam policijos elitui? Kuo ši policija buvo, tuo ir liko. Angelų sargų aukas galima skaičiuoti vieną po kitos: nuo eilinio futbolo aistruolio Arūno Lučiūno iki žymaus mąstytojo ir visuomenės veikėjo dr. Gintaro Beresnevičiaus. Vieną įsismaginęs pareigūnas prikūlė iki mirties, kitas nepaisant jo silpnos sveikatos įgrūstas į šunų būdą, kol mirė angelų sargų akivaizdoje. Abi šios bylos užglaistytos ir nežinia kada bus išspręstos. Galbūt niekada, kol ranka ranką plauna. O kiek tokių atvejų užmiršta ir užglaistyta provincijoje?
Policijos darbo metodai niekuo nepasikeitė. Nusikaltimas gali būti inkriminuotas bet kam: kai kada siekiant išsukti tikruosius jo autorius, o kai kada tiesiog iliustruojant savo darbo ataskaitas. Mušimo metodai be žymių, laikymas uždarius, kol užgis žaizdos ir išnyks mėlynės, dusinimas dujokauke, po kuria pripurškiama dujų tai tiktai keletas angelų sargų veiklos perliukų. Baisiausia, kad šiandieniniai valstybės įstatymai leidžia be teismo orderio suimti ir laikyti nelaisvėje bet kurį žmogų, drauge su užkietėjusiais banditais. Kas ten jam gresia nesinori net kalbėti. Daugeliui tai daugiau ar mažiau žinoma. Laikinojo sulaikymo kamerose žmonės neskirstomi: visi čia laiką leidžia kartu. Tikra demokratinė lygybė.
Šių metų įvykiai rodo, jog savo tiesioginio darbo sustabdyti siautėjančius banditus policija neįstengia atlikti net ir Seimo narių akivaizdoje. Galbūt tik tiesioginis susidūrimas su šia problema paskatins mūsų įstatymų leidėjus ją spręsti? Gal tai paskatintų adekvačias teisines reformas?
Atsisakymas vykti į nusikaltimo vietą motyvuojamas gana keistais argumentais, esą neturima transporto, beje, tokio atsako galima sulaukti ir paskambinus greitosios pagalbos telefonu. Šiuo atveju iš tiesų verta persvarstyti biudžeto prioritetus. Tik ar tai viską išspręs?
Absurdiška ryšių reforma, sujungusi policijos ir greitosios pagalbos telefonus, dar sunkina žmonių padėtį: tenka laukti, kol būsi sujungtas su tikraisiais adresatais, o budintysis netgi nežino nei kada laukiama pagalba atvyks, nei ar iš viso atvyks. Kartais ji būna jau pavėluota. Pranešęs telefonu apie gretimame name vykstančias muštynes jei ne dar ką nors blogesnio gali sulaukti ir tokių klausimų: koks to namo numeris, koks buto numeris, o koks jūsiškis? Suprasti tai kaip nors kitaip, kaip tik įsakmų siūlymą nesikišti vargiai įmanoma. Kam pareigūnams papildomas darbas?
Kai kuriose valstybėse piliečiams leidžiama gintis patiems. Lietuvoje ši teisė visiškai suvaržyta. Norint įsigyti ginklą ir jį laikyti kyla tiek teisinių problemų, jog daugelis tiesiog numoja ranka. Tad padėtis tampa absoliučiai beviltiška. Žinoma, ši teisėtvarkos ir teisėsaugos problema kompleksinė: įstatymų, biudžeto, administracijos. Labiausiai mėgstama teisintis lėšų trūkumu. Tačiau ar A.Lučiūno arba G.Beresnevičiaus atvejus galima tuo pateisinti? O gal dėl pinigų trūkumo budintysis telefonu klausinėja skambinančio asmens buto numerio? Ar dėl to policija negali uždaryti visuotinai veikiančių viešnamių bei narkotikų taškų? Šiandieninių laikraščių puslapiuose mirga marga skelbimų apie šias paslaugas, tačiau policija dedasi to nematanti. Apstulbino vienos policijos darbuotojos teisinimasis radijo laidoje: iš kur galime žinoti, jog skelbimo autorius nepajuokavo? Vargu ar yra kitas būdas tai išsiaiškinti negu tyrimas. Bepigu po to siūlyti šiuos nusikaltimus įteisinti, neva jų neįmanoma kontroliuoti. Gal tada reikėtų įteisinti ir samdomų žudikų kontoras: juk žmogžudystės toks pat realus ir sunkiai kontroliuojamas faktas?
Atrodo, mūsų angelams auga vis didesni ragai. Iš visuomenės gynėjų jie tampa visuomenės priešais. Žinoma, kiekvienoje srityje esama ir dorų, garbingų žmonių. Tačiau ką veikia jų vadovai? Ar nevertėtų generaliniam komisarui galiausiai prisiimti asmeninę atsakomybę? Galbūt atėjo laikas užleisti vietą kitam?
Marius KUNDROTAS
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|