Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Istorijos vingiai

Amžiaus procesas

Petras KATINAS

Trečiojo reicho aviacijos reichministras Hermanas Geringas, likus ketveriems metams iki Niurnbergo tribunolo

Spalio 1 dieną suėjo 60 metų nuo garsiojo Niurnbergo proceso pabaigos. Kai kam jis yra kaip teisingumo ir atpildo simbolis. Tačiau taip mano toli gražu ne visi. Nes dar neaišku, kas daugiau įvykdė nusikaltimų prieš žmoniją ir kas daugiau milijonų žmonių nukankino koncentracijos stovyklose – hitlerinė Vokietija ar stalininė Sovietų Sąjunga. Beje, masinis „liaudies priešų“ žudymas Rusijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje, prasidėjo nuo pat 1917 metų bolševikų perversmo ir tęsėsi iki didžiausio žmonijos tirono Stalino mirties 1953-iųjų pavasarį. Naciai į valdžią Vokietijoje atėjo tiktai 1933 metais, bet, kad ir ką kalbėtume, tokių masinių žudynių ir represijų Vokietijoje ir jos užgrobtose teritorijose nebuvo. Žydų naikinimas – tai jau kitas klausimas.

Mintis apie teismo procesą prieš nacistinės Vokietijos vadovus brendo įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui. Iš pradžių buvo planuota, kad kiekviena šalis teis nacistinės Vokietijos asmenis ir vadovus, kurie padarė nusikaltimus Vokietijos užimtų valstybių teritorijose. Vėliau JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas pasiūlė sąjungininkams – antihitlerinės koalicijos valstybėms – surengti bendrą tarptautinį tribunolą. Buvo pasirinktas Niurnbergas, kuriame iki karo vykdavo pompastiški nacių partijos suvažiavimai. Beje, karo metu istorinis Niurnbergo centras beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus per amerikiečių ir britų aviacijos antskrydžius, tačiau išliko nenukentėję didžiuliai Teisingumo rūmai. Kiekviena iš šalių nugalėtojų paskyrė po vieną tribunolo narį ir kaltintoją. Nuo SSRS tribunolo narių buvo paskirtas justicijos generolas majoras Nikitčenka, o kaltintoju – būsimasis SSRS generalinis prokuroras Rudenka, dar iki karo pasirašinėjęs šimtus ir tūkstančius mirties nuosprendžių savo tėvynainiams. Įdomu, kad amerikiečių prokuroras buvo kaltintoju bylos skyriuje „Agresija prieš SSRS“, sovietų prokuroras – „Nusikaltimai prieš žmogiškumą ir žmoniją“. Visų teisiamųjų advokatai buvo vokiečiai. Iš viso per 403 tribunolo posėdžius buvo apklausta 116 liudininkų ir peržiūrėta penki tūkstančiai dokumentų, įrodančių nacių nusikaltimus. Proceso stenogramos, darytos ir rusų kalba, sudarė 39 tomus. Šalys dalyvės įsipareigojo stenogramas paskelbti viešai. JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija taip ir padarė, o Sovietų Sąjungoje buvo paskelbti tik 8 tomai.

Teismo posėdžiai buvo atviri. Deja, jame buvo apeitos „nepatogios“ temos. SSRS atsisakė nagrinėti Anglijos ir Prancūzijos įvykdytą Austrijos bei Čekoslovakijos okupaciją. Savo ruožtu Vakarų sąjungininkai nedrįso užsiminti apie Molotovo-Ribentropo paktą ir kaip jo išdavą – Baltijos valstybių ir dalies Lenkijos okupaciją. Tiesa, nepaisant didžiulių pastangų, SSRS prokurorams nepavyko primesti vokiečiams lenkų karininkų žudynes Katynės miške.

Tribunolo nuosprendis buvo paskelbtas 1946 m. spalio 1 d. Mirties bausme pakariant buvo nuteisti: Hitlerio artimiausias žmogus, aviacijos reichministras Hermanas Geringas, užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas, Vermachto vyriausiasis vadas Vilhelmas Keitelis, Imperijos pagrindinės saugumo valdybos viršininkas Ernstas Kaltenbriuneris, Rytų teritorijų ministras Alfredas Rozenbergas, Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas, vidaus reikalų ministras Vilhelmas Frikas, garsus publicistas antisemitas Julius Štraicheris, užsienio darbininkų panaudojimo generalinis inspektorius Fricas Zaukelis, Vermachto operatyvinio štabo viršininkas Alfredas Jodlis, Nyderlandų imperinis komisaras Artūras Zeiss-Inkrartas ir nacių partijos kanceliarijos viršininkas Martinas Bormanas (už akių). Darbo fronto (nacių profsąjungų) vadovas Robertas Lėjus, perkaitęs nuosprendį, pasikorė kameroje. Malonės prašymai buvo atmesti, taip pat generolų prašymas ne pakarti juos, o sušaudyti irgi atmestas.

Nuteistieji pakarti naktį iš spalio 15-osios į 16-ąją. Jiems buvo atnešta paskutinė vakarienė: dešrelės su daržovių salotomis arba blyneliai su vaisiais – pagal pasirinkimą. Kadangi kalėjimas buvo amerikiečių užimtoje zonoje, tai ir budelį paskyrė JAV vyriausybė. „Garbė“ pakarti Trečiojo reicho vadus teko budeliui profesionalui iš Teksaso valstijos Džonui Vudsui, kuris per savo karjerą jau buvo pasiuntęs į aną pasaulį 348 nuteistuosius. Beje, budelis nedaug pergyveno savo aukas: po ketverių metų jis žuvo bandydamas naujos konstrukcijos elektros kėdę. Tiesa, bausmę įvykdyti budeliui sekėsi prastokai. Po pakorimo Ribentropas dar rodė gyvybės ženklų 10 minučių, generolas Jodlis – 18, o generolas Keitelis – 24 minutes. Pakartųjų kūnai sudeginti krematoriume, o jų pelenai išbarstyti iš lėktuvo.

Beje, pirmas turėjo būti pakartas aviacijos reichministras H.Geringas. Tačiau tas, likus valandai iki bausmės, nusinuodijo kalio cianidu. Kas jam perdavė nuodų, taip ir nepavyko išaiškinti. Niurnbergo procesas dažnai vadinamas amžiaus procesu. Deja, šis tarptautinis tribunolas netapo pamoka kitiems diktatoriams ar jų sukurtiems režimams, įvykdžiusiems kur kas kruvinesnius nusikaltimus ir genocidą. Nesėdo į teisiamųjų suolą SSRS ir kitų šalių komunistinių režimų nusikaltėliai. Kambodžos polpotininkai, komunistinės Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ sumanytojai, Afrikos šalių diktatoriai – žmogėdros, stalinistinės Šiaurės Korėjos vadai, iki šiol marinantys savo tautą badu. Taigi istorijos pamoka nebuvo išmokta.

© 2006 „XXI amžius“