Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Stovėjęs prie lietuviško teatro ištakų

Konstantino Glinskio (1886-1938) 120–sioms gimimo metinėms

Doc. dr.Aleksandras GUOBYS

Konstantinas Glinskis 1930 metais

Spalio 13–14 dienomis Jurbarko kultūros centre įvyko Valstybės teatro Kaune įkūrėjo, aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Glinskio 120-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Šiai datai pažymėti Jurbarko K.Glinskio teatras organizavo dviejų dienų festivalį, dalyvavo net septyni teatrai, kurie suvaidino: B.Mačionio legendą „Bišpilis“ (rež. D.Budrytė-Samienė, Jurbarko K.Glinskio teatras), V.Klemkaitės „Žaidimą be taisyklių“ (rež.B.Šneiderienė, Jurbarko vaikų teatras „Vaivorykštė“), E.C.Petersono „Vakaro žarą“ ( rež. A.Ikselis, Latvijos Valkos teatras), B.Brechto „Miesčioniškas vestuves“ (rež. Ž.Martinaitienė, Jonavos savivaldybės teatras), choreografinį spektaklį „Baltijos jūra“ (rež. J.Kazlauskienė, Tauragės Pilies teatro modernaus šokio studija „Saiga“), I.Villguist „Helverio naktį“ (rež. G.Kutkauskas, Pasvalio krašto muziejaus teatras), „Vakaruškas“ (rež. R.Maksimčiuk, Moldovos folkloro teatras „Dacii“). Festivalio vedėjas – Raimondas Šilanskas.

Apie K.Glinskio gyvenimą ir kūrybą kalbėjo K.Glinskio teatro vadovė, režisierė, teatrologijos magistrė Danutė Budrytė-Samienė ir docentas, humanitarinių mokslų daktaras Aleksandras Guobys, kurio pranešimą spausdiname.

Vartant K.Glinskio archyvinį palikimą, atrodo, kad šis Lietuvos artistas, režisierius ir pedagogas, dirbęs Valstybės teatre 1920-1937 metais, mažai domėjosi to meto Lietuvoje vykstančiais politiniais ir visuomeniniais procesais. Tuo tarpu spaudoje ir įvairiuose visuomeniniuose dariniuose kunkuliavo besikuriančios valstybės darbai. Ypač svetimų įtakų reikšmė lietuvių teatro kultūrai. Juk po Spalio revoliucijos, bado spaudžiami, į Lietuvą grįžo daugelis ten ilgą laiką gyvenę ir ten mokslus baigę teatralai, rašytojai ir kt. K.Glinskis buvo tarp jų.

K.Glinskis gimė Jurbarke, kunigaikščio Vosilčikovo dvare. Tėvas buvo dvaro prievaizdas. Jam buvo patikėtas net dvaro iždas. Tai buvo, kaip teigia kai kurie šaltiniai, bajoriškos kilmės aplenkėjęs lietuvis. Pasak V.Dulaičio prisiminimų, tėvas buvo laikomas bedieviu. Motinos – Olgos Tibej – tėvas buvo totorius, o mama – Prūsijos lietuvė. Motina gerai mokėjo rusų, vokiečių ir lenkų kalbas. Lietuviškai kalbėjo be akcento, nors namuose daugiausia bendravo rusiškai arba lenkiškai.

Konstantinas buvo jų nesantuokinis sūnus. Ir tik tuomet, kai jam rekėjo eiti į mokyklą, tėvai susituokė. Už Konstantino mokslą mokėjo kunigaikštis.

K.Glinskio estetinės pažiūros formavosi Peterburgo literatūros ir dailės draugijos teatro mokykloje, kurią jis baigė 1910 metais. Mokytojams buvo žinomi to meto rusų teatro aktoriai N.Arbatovas, V.Dolmatovas ir kt. Didžiausias dėmesys mokykloje buvo skiriamas aktoriaus technikai ir meistriškumui. Šios disciplinos, pasak K. Glinskio biografo A.Vengrio, „buvo suvedamos į deklamaciją, kūno mankštą, mimiką ir grimą“.

Be šios mokyklos, K.Glinskio kūrybai didelės įtakos turėjo jo aktorystė Peterburgo Mažajame, Ermitažo ir Komisarževskajos dramos teatruose 1910-1916 metais, kur vyravo Vosilčikovo dvaro aplinka: prabanga, etiketas, aukštuomenės išorinių priemonių gausa ir kt.

Bene svarbiausias to meto įvykis K.Glinskiui buvo jo susitikimas su įžymiu lietuvių teatro veikėju Peterburge, švietėjiškos dvasios ir lietuviško žodžio skleidėju, kovotoju už spaudos atgavimą Antanu Jasūdžiu. Tai jis 1911-aisiais surado K.Glinskį lietuvių teatrui, pakvietė jį į Petrapilio lietuvių dramos-muzikos kuopą, kurioje iki pat revoliucijos sėkmingai bendradarbiavo.

K.Glinskio veikla lietuvių kuopoje buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Jos pagrindu jis su kuopos artistais ir organizatoriais dėjo pagrindus būsimam kūrybiniam lietuvių teatrui. To meto K.Glinskio laiškuose A.Jasūdžiui atsispindi veržli režisieriaus veiklos perspektyva: svarbu, kad Peterburgo lietuvių teatrinė kuopa nebūtų priklausoma nuo kitų visuomeninių organizacijų, kad ji pati organizuotų ir tvarkytų visus kūrybinius, organizacinius ir finansinius reikalus. „Mūsų svarbiausias tikslas, – rašė K.Glinskis, – liaudies švietimas, lietuvių liaudies sąmonės budinimas, savo nacionalinio teatro kūrimas. Reikia parengti visų rūšių menui kelius – dramaturgijai, lietuvių aktoriaus darbui, režisūrai...“ Jis teigė, kad reikia ne pinigus kaupti, o statyti spektaklius. Ir kuo daugiau, tuo geriau...

Ši lietuvių mėgėjų kuopa su režisieriumi K.Glinskiu buvo numačiusi netgi pastatyti lietuvių teatrą Peterburge. Ir vietą buvo išrinkusi – „Na Machovoj“. Jeigu ne karas...

K.Glinskio atėjimas į lietuvių mėgėjų teatrą (kuopą) Peterburge – nepaprastai reikšmingas jo atsivėrimas nacionalinei lietuvių teatro kultūrai, kuri budo ir kėlėsi po ilgametės rusų priespaudos būtent lietuviškuose vakaruose. Profesionalo įsiliejimas į to meto saviveiklinės kūrybos verpetus suteikė visiems to proceso dalyviams vilties apie didžią lietuviško teatro ateitį. K.Glinskis ne tik režisavo spektaklius, bet rūpinosi tinkama tam ar kitam veikalui scenografija, scenos vieta ir jos įranga, mokė aktorius vaidybos paslapčių, perteikė jiems savo meninį skonį, skatino mokytis, ragino nuolat kaupti žinias, mokytis iš profesionalų ir gyvenimo.

Po Spalio revoliucijos atvykęs į Vilnių, K.Glinskis pradėjo dirbti Švietimo komisariate, kuriam vadovavo V.Biržiška. Čia jis artimai susipažino su Lietuvos kultūros ir meno žmonėmis: A.Žmuidzinavičiumi, A.Varnu, J.Tallat-Kelpša, J.Jablonskiu, S.Čiurlioniene-Kymantaite ir kt. Su pastarąja bičiulystė jam ypač buvo brangi: jis mokėsi iš jos tų vertybių, kurias ji puoselėjo ne tik savo dramose, bet ir gyvenime. Vilniuje formuodamas naują teatro trupę ir ypač Vilniaus teatro studiją, dar iki lenkams okupuojant Vilniaus kraštą, K.Glinskis spėjo pastatyti šios autorės „Kuprotą oželį“. 1919 metų rudenį, pasitraukęs į Kauną, jis tęsė draugystę su šia autore ir pastatė jos „Pinigėlius“ – „lietuviškosios visuomenės subiznieriškėjimo šaržuotą paveikslą“ (R.Karmalavičius).

Pirmieji režisieriaus žingsniai Lietuvoje buvo sudėtingi. Kūrė teatro studiją ir teatrą daugiausia iš mėgėjų, vaidinusių jo režisuotuose spektakliuose Peterburge (Z.Arlauskaitė, V.Dulaitis, V.Braziulevičius), taip pat rinko aktorius iš Vilniaus teatrų (A.ir E.Rucevičiai, J.Strazdas, J.Talmantas) ir kt. Daugiausia tai buvo patyrę žmonės, galintys vaidinti pagal tam tikrus amplua: meilužis, senis, prasčiokas, koketė, herojė ir kt. Daugeliu atvejų šio principo jis laikėsi visose savo studijose bei teatre.

Nesuradęs tinkamų sąlygų studijiniam darbui nei Vilniuje, nei Kaune, K.Glinskis su trupe 1919 metais persikėlė į savo gimtinę Jurbarką, kur kunigaikščio Vosilčikovo rūmuose, remiamas Jurbarko visuomenės, galėjo dirbti. Čia jis stengėsi ne tik kurti teatro repertuarą, bet ir rūpintis būsimųjų aktorių mokymu. Studija veikė pusę metų. Iš likusios dienotvarkės matyti, kad darbo laikas kasdien tęsėsi po aštuonias valandas: po vieną valandą balso pratyboms, improvizacijai ir etiudams, scenos judesiui ir bendro lavinimosi pamokoms. Dvi valandos – veikalų repeticijoms ir individualiam darbui. Per pusę metų studija pastatė aštuonis veikalus. Tris iš jų – S.Čiurlionienės „Pinigėliai“, „Kuprotas oželis“ ir „Visai pasisekė“. Jurbarke tais metais surengė 52 spektaklius.

Pats didžiausias ir svarbiausias K.Glinskio nuopelnas – drauge su Juozo Vaičkaus Skrajojamuoju teatru 1920 m. gruodžio 19 d. jie įkūrė Valstybės teatrą Kaune (Dramos vaidyklą), kuris tebeveikia iki šiol. Šiame teatre K.Glinskis dirbo 16 metų.

Pasitraukus iš teatro J.Vaičkui, jam teko rūpintis visais naujojo teatro organizaciniais, kūrybiniais ir net finansiniais reikalais. Tuomet nacionalinės dramaturgijos žymesni kūriniai jau buvo suvaidinti klojimų ir įvairiausių draugijų teatruose. Ir jis pats Peterburge lietuvių Artistų kuopos scenoje jau buvo statęs M.Šikšnį-Šiaulėniškį, A.Fromą-Gužutį, J.Strazdą-Jaunutį, Dvi lietuvaites, G.Landsbergį-Žemkalnį, A.Vilkutaitį-Keturakį, L.Didžiulienę-Žmoną ir kt.

To meto visuomenė iš ką tik įsikūrusio teatro reikalavo naujų iškilių darbų, vertų profesionalaus teatro. Todėl K.Glinskio ir kitų teatro vadovų dėmesys krypo į Vakarų pasaulį. jo dramaturgiją. Jis kvietė į teatrą vertėjus: S.Čiurlionienę. P.Vaičiūną, E.Žalinkevičaitę, J.Talmantą ir kt. Taip teatro repertuare atsirado F.Šilerio. H.Ibseno, G.Hauptmano, B.Šo, Moljero, E.Skribo, E.Moemo ir kitų kūriniai. K.Glinskio pastatymų didelę dalį sudarė komedijos, kuriose gal ir nebuvo kiek ryškesnių socialinių ir moralinių konfliktų, bet režisierius komedijas rinkosi dėl jų šmaikščių dialogų, saloninių manierų, ištaikingos aplinkos. Dar iš savo studijų Peterburge jis žavėjosi aktorių išraiškingomis manieromis, puošnia apranga, išorine elegancija. Tuo tarsi norėjo artistą, o kartu ir žiūrovą perkelti iš kasdienės buities į visai naują pasaulį.

Naujoji dramaturgija ir K.Glinskio režisūrinės formos bei aukštojo stiliaus vaidybos manieros sužavėjo aktorių kolektyvą. Neatsitiktinai iškilus teatre režisieriaus pasirinkimo problemai, tik ką susibūręs kolektyvas, kurio daugumą sudarė J.Vaičkaus mokiniai, pasirinko K.Glinskį.

1921metais likęs vienas jis kasmet režisavo po penkis šešis veikalus. Iš nacionalinių kūrinių Kauno dramos teatre sėkmingiausiai buvo pavykę: V.Mykolaičio-Putino „Valdovas“, A.Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“, taip pat lietuviškos tematikos kūriniai – A.Asnyko „Kęstutis“, J.Slovackio „Mindaugas“. Ypač pastarieji jam buvo artimi ne tik dėl istorinių asmenybių, bet ir dėl eiliuotos poetinės kalbos.

Statydamas spektaklius, režisierius ypatingą dėmesį skyrė ne tik charakterių kūrimui, mizanscenoms, ansambliui, bet ir aktorių kalbai. Kaip žinoma, tuo metu į teatrą daugelis aktorių buvo susirinkę ne tik iš įvairių mokyklų, bet ir įvairių gyvenviečių, kur dominavo skirtingos tarmės, žargonai, barbarizmai. Dirbdamas su aktoriais ir pats rengdamas vaidmenis, jis siekė ir tvirtino, kad tik kalba gali išreikšti subtiliausius žmogaus vidinio pasaulio niuansus. Todėl nuolat tobulino savo kalbą, konsultavosi su žymiausiais to meto kalbininkais, ypač su J.Jablonskiu.

Iš K.Glinskio sukurtų vaidmenų išskirčiau jo Krušną – žiauraus valdovo ir švelnaus tėvo paveikslą (V.Mykolaičio-Putino „Valdovas“); Rusteiką – drąsaus knygnešio su jo elegancija ir poetine prigimtimi (S.Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“); Otelą – gaivališkos aistros apvilto pasitikėjimo herojų (V.Šekspyro „Otelas“) ir kt. Paskutinis jo darbas – 1937-aisiais sukurtas Stokmano vaidmuo H.Ibseno dramoje „Visuomenės priešas“, skirtas aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo darbo trisdešimtmečiui pažymėti.

K.Glinskio vaidmenys buvo kuriami su didele menine tiesa, kuri turėjo poveikį su juo kūrusiems artistams: O.Rymaitei, J.Petrauskui, P.Kubertavičiui, A.Vainiūnaitei ir kt. Savo aktorine kūryba tarsi nusakė artisto vertę ir vietą gyvenime ir teatre. Tai – sąžiningas darbas, talentas, pagarba žmogui ir kolegai, puikiai išmokusiam scenos veiksmų pradmenų ir supratusiam kalbos grožį ir jos reikšmę kūryboje.

Dirbdamas dramos teatro studijoje (išleido vieną laidą: S.Čaikauskas, V.Derkintis,, G.Jakavičiūtė, S.Jukna, J.Miltinis) siekė, kad auklėtiniai pažintų gyvenimą, gerbtų teatrą (eidami pro šalį nusiimtų kepurę), neigė „visagalinčią“ intuiciją, didelį dėmesį skyrė drausmei ir tvarkai. Nemėgo bohemos. Jo kredo: „...režisūra, tapyba, muzika ir visos kitos įvestos į teatrą meno šakos, yra svarbiausio teatro dalyvio-aktoriaus pagalbiniai elementai“(„7 meno dienos“, 1931 04 06).

K.Glinskio fonde yra įdomių jo pedagoginės ir režisūrinės veiklos užrašų, įvardytų „kontrastų“ sąvoka. Pasak K.Glinskio, kontrastas susideda iš dviejų polių – teigiamo ir neigiamo: dora ir niekšybė, šykštumas ir taupumas, meilė ir neapykanta, piktumas ir gerumas...

Emocijas autorius skirsto į teigiamas ir neigiamas. Pirmosios – visa, kas šviesu, saulėta, atvira, skaistu ir šilta. Neigiamos – tamsu, šalta, nesveika, paslėpta. Kontrastus sudaro du tipai, kurie vienas be kito spektaklyje neegzistuoja ir juos galima sukurti tik ansambliniame spektaklyje.

K.Glinskio kūrybinį palikimą dar 1937 metais gražiai įvertino V.Mykolaitis-Putinas:

„Kaip artistas iš savo turtingos ir taurios asmenybės jis sukūrė mums visą galeriją personažų – labai įvairių, bet visuomet išgyventų ir įtikinamų. Kaip režisierius, jis pasižymėjo dideliu taktu, skoniu ir menine nuovoka, rasdamas deramą pusiausvyrą tarp realybės ir fantazijos, tarp tikrovės ir idealo. Kaip scenos pedagogas, jis brangino savo mokinių individualybę, skatino juos ugdyti ir taurinti savo vidaus pasaulį, krauti savy meno išteklius...“ (Lietuvių teatras. 1918-1929, V. 1981, p.93).

Dar norėčiau pacituoti V.Dulaičio prisiminimų ištraukas: „Kostas niekuomet nepretendavo į lietuvybę, nes, kaip jis pats sakė, buvo kilęs iš senos bajoriškos rusų giminės ir išauklėtas rusų dvasia. Jis sakydavo: „Aš gimiau ir augau Lietuvoje, myliu tą kraštą ir jo žmones, čia mano tėviškė, bet tas dar nepadaro manęs lietuviu“ (LTMK muziejus, K.Glinskio fondas).

Išėjus jam į pensiją, teatro vadovybė K.Glinskiui pavedė susipažinti su lietuvių bendruomenės kultūriniu gyvenimu Rygoje. „Statistika tuomet bylojo, kad ten lietuvių esama apie 12 tūkst. K.Glinskis, apsilankęs Rygoje, džiaugėsi, kad jaunimas, ten gimęs, lanko latviškas mokyklas. Gerbia Latviją.Tai gražu. Bet liūdna, kad jie nesidomi Lietuva. Nėra kas tuos lietuvius pažadintų!

O reikia! Yra ten „Latvijos lietuvių sąjunga“. Yra ten teatrinė sekcija. Narių nemažai, bet ji kaip pamestinukė. Kas dabar daroma – tai „ne gyvos širdies troškimai, o senos tradicijos gražioji liekana“. O juk sąlygos geros. Latvių valdžia nevaržo. Pinigų yra. Vienintelį tikslą sąjunga turi turėti – kovą su nutautinimu. Ir sąjungos kelias bus visiškai aiškus ir veikimo priemonės taip pat paaiškės. K.Glinskis siūlo, kad sąjunga aktyviai rengtų vakarėlius, šokius, konkursus, parodėles, šachmatų turnyrus, vaidinimus, paskaitas...“ (Ten pat).

O kokia lietuvių teatrinės veiklos padėtis dabar, 2006 metais, Rygoje, Rusijoje, Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir tose kolonijose, po kurias yra išsisklaidę lietuviai? Ką dabar K.Glinskis sakytų ir rekomenduotų daryti? Ir ką tu, lietuvi, šiandien siūlai?..

© 2006 „XXI amžius“