Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Stovėjęs prie lietuviško teatro ištakų

Konstantino Glinskio (1886-1938) 120–sioms gimimo metinėms

Doc. dr.Aleksandras GUOBYS

Konstantinas Glinskis 1930 metais

Spalio 13–14 dienomis Jurbarko kultūros centre įvyko Valstybės teatro Kaune įkūrėjo, aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Glinskio 120-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Šiai datai pažymėti Jurbarko K.Glinskio teatras organizavo dviejų dienų festivalį, dalyvavo net septyni teatrai, kurie suvaidino: B.Mačionio legendą „Bišpilis“ (rež. D.Budrytė-Samienė, Jurbarko K.Glinskio teatras), V.Klemkaitės „Žaidimą be taisyklių“ (rež.B.Šneiderienė, Jurbarko vaikų teatras „Vaivorykštė“), E.C.Petersono „Vakaro žarą“ ( rež. A.Ikselis, Latvijos Valkos teatras), B.Brechto „Miesčioniškas vestuves“ (rež. Ž.Martinaitienė, Jonavos savivaldybės teatras), choreografinį spektaklį „Baltijos jūra“ (rež. J.Kazlauskienė, Tauragės Pilies teatro modernaus šokio studija „Saiga“), I.Villguist „Helverio naktį“ (rež. G.Kutkauskas, Pasvalio krašto muziejaus teatras), „Vakaruškas“ (rež. R.Maksimčiuk, Moldovos folkloro teatras „Dacii“). Festivalio vedėjas – Raimondas Šilanskas.

„Geriau žūti stovint negu gyventi atsiklaupus…“

Apie Vaclovo Voverio-Žaibo artimiausią bendražygį Joną Kazlauską-Šermukšnį

Prof. Ona VOVERIENĖ

Lietuvos partizanas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis

Taip savo artimiesiems pasakė atsisveikindamas ir į partizanus išeidamas dzūkas iš Onuškio krašto Jonas Kazlauskas.

1944 m. rugsėjo 1 d. jie kartu su legendiniu partizanų vadu Vaclovu Voveriu-Žaibu įkūrė partizanų būrį, pasivadinusį „Geležiniu Vilku“ ir veikusį Alytaus ir Trakų apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.

Jonas Kazlauskas buvo stiprus, valingas, patikimas, emociškai santūrus žmogus. Į jį buvo galima atsiremti, juo pasikliauti. Todėl jis ir buvo artimiausias V.Voverio-Žaibo draugas ir bendražygis. Jie dalijosi, paremdami vienas kitą, partizaniško gyvenimo vargais, duonos kąsniu, bendražygių netekties skausmu ir pergalių džiaugsmu. Taip Dievo buvo skirta, kad ir žuvo kartu, niekšingai išduoti „bendražygių”.

Žymųjį kardiologą prof. Juozą Blužą paminint

Prieš mėnesį į Amžinybę su didžiu skausmu bei krikščioniška pagarba palydėjome ne tik Kauno kraštui, bet ir visai Lietuvai labai nusipelniusį taurų žmogų – tarptautinio masto kardiologą emeritą, mokslininką ir išradėją, vieną žymiausių šalies kardiologijos kūrėjų, Kauno miesto garbės pilietį profesorių habilituotą daktarą Juozą Blužą (1928-2006).

Pagerbė žuvusįjį

Prie pašventinto paminklo kalba A.Lelešius

Žmonių savitarpio pagarbos Lietuvoje vis dar trūksta, tačiau mirusieji pradedami gerbti kaip ir anksčiau, prieškario metais, kai nebūdavo niekinamas joks kapas, nepaisant už ką kovodamas žuvo ten palaidotasis.

Kazlų Rūdos apylinkėse liko karių kapų iš Pirmojo pasaulinio karo. 1915 metais vokiečiai Krūvelių kaimo laukuose nušovė nuo jų pabėgti bandžiusį atsilikusį rusų kareivį. Vietos gyventojai jį palaidojo pakelėje, smėlio kalvelėje, o Nepriklausomybės metais jam ir kitiems pasauliniame kare žuvusiems kareiviams prie tos kalvelės buvo pastatytas paminklas, kuris atnaujintas stovi ir dabar.