Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Palangos pasakos prancūziškai ir... Lietuvos kūrimas

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Lyg Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje senovinėje graviūroje įamžintas arti šimto įspūdingų parkų ne tik senosios Europos žemyne sukūręs vyriausiasis Paryžiaus parkų tvarkytojas, kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Edouard Francois Andrė, 1840-1911), padedant sūnui Renė Eduardui Andrė (Rene Edouard Andrė, 1867-1942), taip pat belgų dendrologui Beisanui de Kulonui (Buyssens de Coulon), pelkėtose Palangos apylinkių priejūrių lagūnose prieš 110 metų pradėtas ir šiandien savitumą išsaugantis unikalus lobis, „parkas – inkliuizas“, „žemiškasis rojus“

Stiprinant krikščioniškąją tradiciją, 1898 metais Birutės kalno šiauriniame šlaite prancūzų meistras Bonomas (Bonhomme), grafienei Antaninai užprašius, pastatė „Dievynėlį“ Lurdą iš uolynų Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdžiu

Unikalus kadras – „Dvare rojaus viduryje“ Nijolė Sadūnaitė žaismingai „vaišina“ keturragį Kamerūno ožiuką

Palangos botanikos parko centriniame kieme: Nijolė Sadūnaitė su Leokadija Juškiene bei vaikais (iš Vilniaus), taip pat Pranutė Juškaitė (Kretinga) ir Gražina Šaulienė (Vepriai)

Aikčioja tarsi vaikai

Tūkstančiai turistų:

Parke – dangiški takai,

Čia dar laimi Kristus.

Metai, tarsi sodrūs lietaus lašai, kurių išsiilgusi vasariškos sausros išvarginta žemė, žilstančia išmintimi sulaša ne tik į žmones, bet ir į visa, kas gyva Kūrinijoje – žolę, gėles, medžius, paukščius... Dieviškumo sklidini gamtos paveikslai yra amžini ir tvarūs, suteikiantys harmoniją kiekvienam gyvajam, kiekvienai mylinčiai sielai.

Štai kodėl, išvarginti kasdienybės klastų, intrigų, rietenų, politikų apgaulių, netikrumo vėl akimis ir širdimi gręžiamės ir glaudžiamės prie motinos gamtos. Kur saugu ir ramu. Kur jauti gyvenimui viltingai pakeliančią dieviškąją ranką, skatinančią čia būti ir kurti, pasitikėti savimi ir gyvybe, įkvepiančia meile.

Nesistebėjau niekada, nebesistebiu ir pusmetį padirbėjęs Palangos botanikos parke, kasdien girdėdamas širdžiai malonių pastebėjimų: „Dvaras rojaus viduryje“, „Mums nereikia Šveicarijos, mums ypatingai gera čia, Palangos parke, užimančiame truputį daugiau nei šimtą hektarų ploto, ir gyvenimą užpildančiu dieviškąja palaima“...

Šitaip dar prieš mėnesį šių eilučių autoriui kalbėjo įvairaus amžiaus vasarotojai iš Rygos, Kijevo, Čekijos, Izraelio, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos, o ką ir sakyti apie mūsų tautiečius – vaikus ir senelius, estrados žvaigždes ir verslininkus, kultūros žmones ir dvasininkus, studentus ir greta esančio respublikinio vaikų reabilitacijos centro „Gintaras“ ligoniukus. Džiaugčiausi žinodamas, kad ir po pusšimčio ar šimto metų Palangos parke, pavyzdžiui, Žalčių saloje, nepradėtų dygti goduolių sumanyti kotedžai ar viešbučiai, dar baisiau – viešnamiai, lošimo namai.

– Ačiū, čia labai gražu! – kelissyk kartojo į parką rugpjūtį dviračiu energingai atmynusi dainininkė Violeta Riaubiškytė.

– Netikėtai išgirdau mažo vaikelio klausimą: „Tėveli, kodėl „Laiminančio Kristaus“ rankos šitokios ilgos? Ar ne todėl, kad Dievulis labai daug dirba?“ – prisiminė rugsėjo išvakarėse parke viešėjęs Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubertas Smilgys.

Dievas ne tik pats daug dirba, bet ir išmintingai surikiuoja darbus kiekvienam: žmogui ir skruzdėliukui, Kamerūno ožiukui, strazdams ir žalčiams... Dievas paskiria laiką gėlei nubusti, žydėti, džiuginti vasarotojų akis. Jo valia rudenėlio rankos užgesina margaspalvius žibintus, bet lieka tikėjimas: „Nėra paskutinio lapo. Nėra paskutinės gėlės. Nėra paskutinio rugsėjo. Pasaulis – amžinas, kaip virš mūsų dangus“.

– Nusilenkčiau kiekvienam kantriajam Botanikos parko darbuotojui, ypač moteriai, nes jie, nepaisydami nuovargio, kupini dieviškosios kantrybės, rūpestingai tvarko vejas, darželius, skverus, pievas, kad aplinkiniai grožėtųsi ir žavėtųsi gamtos kampeliu. Linkiu sveikatos ir laimės kiekvienam palangiškiui, – žavesio pilna rugpjūčio 20-ąją parke kartojo už Lietuvos laisvę kovojusi Nijolė Sadūnaitė.

Garbingai viešniai pritarė ir iš Ukmergės Veprių parke poilsiavusi medikė Gražina Šaulienė. Svečiai, kaip dienos paukščiai, vienas po kito liudija kūrybos amžinumą ir jos būtinumą. Daugelis apsilankiusiųjų sugretina Palangos parko ir Lietuvos valstybės kūrimą: „Palangos parkas yra neabejotinai viena reikšmingiausių mūsų vizitinių kortelių. Ar, būdami vieningi, nepajėgūs sukurti tvarkingos, dvasiškai jaukios, pasaulio akyse pagarbą keliančios Lietuvos valstybės?

Štai nesenstanti istorija: „Kiekviena karta senąjį parką mato savomis akimis. Vartojant sąvoką „senasis parkas“, mes ir vėl kartu išgyvename jo jaunatviško atsinaujinimo ir brandos procesą. Palangos parkas (tai pastebi ir geriausi ne tik Lietuvos, bet ir Europos parkotvarkos specialistai) išliko pačiu savimi nuo gimimo, nuo pat 1897-1900 metų, kai pradėtos konkrečiai įgyvendinti garsiojo Paryžiaus vyriausiojo parkų tvarkytojo, landšafto architekto Eduardo Fransua Andrė, jo sūnaus Renė Eduardo Andrė ir belgų dendtrologo Beizano de Kulono idėjos“.

Neabejotinai tvirtinama, kad viskas prasidėjo nuo „nulio“. Čia, tose vietose, kur kadais tyvuliavo pelkės, priejūrių lagūnos, aukštesnėse vietose driekėsi palangiškių ganyklos, dabar šypsosi rožės, lelijos, rečiausios pasaulio gėlės, auga šimtai rūšių medžių, krūmų, tvenkiniuose plaukioja ir dauginasi gausybė vandens paukščių.

Išsamiai parengtos, 2001 metais išleistos Stasio Stropaus knygos „Vadovas po Palangos botanikos parką“ dėka atsiskleidžia itin daug dar mažai žinotų šio lietuviškojo kampelio istorinio metraščio puslapių.

„...Senieji palangiškiai iš kartos į kartą pasakoja, kad grafas Mykolas Tiškevičius, važinėdamas paauksuota karieta po Palangos apylinkes, įklimpęs pajūrio smėlyje. Karietą šiaip taip ištraukę. Ir čia grafas pastebėjęs esąs labai gražioje vietoje. Šiai minčiai pritarė ir jo bendrakeleivis prancūzas. Abu nutarę čia įkurti parką. (...)

Tiškevičiai savo giminės pradininku laikė Gedimino sūnų Mantvydą. Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu tenka laikyti XV amžiaus pabaigoje Ukrainoje gyvenusį Tyszko, kurio penki sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir pailgintą pavardę Tyszkowic. Vėlesnės kartos galūnę pakeitė į – ewicz. Nuo 1519 metų Tiškevičiai tituluojami grafais. XIX a. pradžioje Tiškevičiai buvo itin galingi. Jie didino savo valdas dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų – Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse. Palanga, taigi ir dabartinio parko teritorija, Tiškevičiams atiteko XIX a. pradžioje. 1824 m. liepos 13 d. pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) – tos giminės atstovas, Kazokų garbės atamanas – nupirko Palangos dvarą, generolui Ksaverui Niesiolovskiui sumokėdamas 117178,88 sidabro rublių. (...) M.Tiškevičius Palangos dvarą įsigijo tada, kai Palanga jau buvo pradėjusi garsėti kaip vasarvietė. 1817 metais čia jau lankėsi nemažai Žemaitijos, Lietuvos ir Lenkijos diduomenės. Vėliau poilsiautojų Palangoje vis gausėjo.

Palangos kurorto pagrindus padėjo M.Tiškevičiaus vaikaitis Juozapas Tiškevičius (1835-1891) ir jo žmona Sofija. Kurorto kūrimo veiklą tęsė jo sūnus Feliksas ir jo žmona Antanina...“

Baigiantis XIX amžiui grafai F. ir A.Tiškevičiai povestuvinėje kelionėje Berlyne susipažino su savųjų rūmų (dabartinis Gintaro muziejus) architektu vokiečiu Francu Švechtenu. Jis ir patarė kviestis į Palangą garsųjį prancūzų kraštovaizdžio architektą E.F.Andrė projektuoti parką, mat šis su Švechtenu kartu rekonstravo Samoštrekio rūmus ir parką Poznanės kunigaikštystėje.

E.F.Andrė sutiko ir pasikvietė į pagalbą sūnų Renė Eduardą, kuris nuoširdžiai talkino parko projektavimo, kūrimo darbuose. 1906 metais žurnale „Revue Horticole“ išspausdintas jo straipsnis „Palangos parkas (kuršas)“, iš kurio sužinome ne tik apie tėvo ir sūnaus darbus prie Baltijos, Birutės kopos pašonėje, bet ir tai, kaip į mūsų krantą jau prieš 110 metų patyliukais įsigyveno europietiškoji patirtis ir stilius. Štai trumpa minėtojo R.E.Andrė straipsnio citata:

„...Palangos valda, priklausanti grafui Feliksui Tiškevičiui, pavadinta piečiau esančio nedidelio uosto vardu, – viename iš retų prieglobsčių, kuriuos Kuršių žemėje sudaro plokšti ir pavojingi Baltijos jūros krantai, – už keleto kilometrų į šiaurę nuo Memelio, prūsų prekybos uosto. (...)

Vakarų vėjai, dominuojantys šiame regione, pamažu nušlavė pakrantės smėlį ir supylė kopas, kurių aukštis siekia nuo 10 iki 25 metrų. Kadaise šios kopos slinko gilyn į krantą, tačiau apsodintos karklais žemiausiose dalyse ir pušimis kalvose, jos buvo sumaniai sustabdytos. Kaip atlygį į pliažus jūra atneša geltono gintaro, kurį kaimiečiai stengiasi surinkti potvynių ekvinokcijos metu.

Kita Baltijos provincijų ir ypač Palangos regiono ypatybė yra eratiniai luitai, atkeliavę iš senųjų Skandinavijos ledynų. Ardami laukus, eksploatuodami durpynus, kultūrindami miško plotus valstiečiai dažnai randa daugybę granito, diorito – rausvo smiltainio... Tokiuose smėlinguose kraštuose šie luitai ypač vertingi – molų, prabangių namų statybai, – o susmulkinti jie naudojami tiesiant kelius.

Gindamasis nuo smėlio invazijos žmogus pamažu sukūrė didelius miškus, besidriekiančius iki paties jūros kranto; viename iš šių miškų yra įsiterpusi ir mums rūpima valda.

Norinti šioje vietoje sukurti parką, pirmiausia į laukinį ir tamsų mišką reikėjo įleisti saulės, paruošti proskynas, reikalingas statiniams, keliams, aikštelėms, kad atsivertų vaizdas į jūrą ir kalvas; liūdną ir monotonišką kraštovaizdį reikėjo transformuoti į mielą ir patrauklią rezidenciją.

Ši viliojanti užduotis, kurią įgyvendinant ir aš turėjau laimės prisidėti, buvo patikėta mano tėvui. Pakako trejų metų arba, tiksliau, trijų vasarų, pakeitimams įvykdyti.

Rūmams statyti buvo pasirinkta smėlio kopa, iškilusi 12 metrų virš jūros lygio, priešais kurią driekėsi tarytum natūrali esplanada, supama apsodintų kalnelių.

Tokioje vietoje rūmus nuo baisių vakarų vėjų saugojo jūros skalaujama kopa, iškilusi aukščiau už visas aplinkines ir pavadinta Birutės kalnu. Šis vardas yra populiarus visame Kuršių krašte. Pasak senovinės legendos, kalno viršūnėje pastatytoje šventykloje vaidilutės turėdavusios prižiūrėti šventąją ugnį: deivės kultas buvo jūrininkų apsauga. Vėliau ši šventykla tapo krikščionių šventove, kurią Lietuvos gyventojai gerbia ir lanko.

Iš vakarų pusės saugomiems rūmams vaizdas į jūrą atsivėrė per įstrižas proskynas, padarytas išrovus pušis bei apkarpius alksnius, beržus ir gluosnius.

Palikus gražiausius spygliuočių ir lapuočių pavyzdžius, miškas maždaug dviejų hektarų plote iš dviejų priešingų pusių buvo iškirstas.

Atlikus šiuos preliminarius darbus, atėjo metas apsvarstyti alėjos į rūmus tiesimą“.

Šių dienų darbai

„Magiškasis mūsų traukos centras ir palangiškiai galime didžiuotis, jog ir buvusieji direktoriai Pranas Martinaitis, Kazimieras Urbonavičius ir tūkstantmečių sankirtą su parko kolektyvu įveikęs dabartinis direktorius Antanas Sebeckas su didžiule meile ir atsakomybe tvarkė ir tvarko Botanikos parką. Tai kūrėjai – eruditai, suvokę jo esmę, sielą ir darbų prasmingumą. (...) Šis darbas tylus ir nepastebimas, nors tvarkant archyvą paaiškėjo, jog nuo 1960-ųjų iki šiol sukurti ir realizuoti net 64 įvairūs projektai. (...) Betgi naujas amžius ragina nebijoti keistis ir keisti, spręsti, kokios parkotvarkos krypties reikia laikytis, – tradicinės ar galimi kokie nukrypimai, – ką reikėtų tobulinti.

Parkas pirmiausia yra valstybės dvasinis turtas, tad kolektyviai su mokslininkais, su palangiškiais ir gausiais parko lankytojais bus sprendžiama, kaip geriau įgyvendinti naująjį europrojektą „Palangos botanikos parko kompleksinė renovacija“. (...)

Turės atgimti ir parko mažasis parteris. Mes sieksime, kad „Vaidilutė“ taptų ramiu muziejumi. Pastate taip pat būtų galima įkurti jaukią arbatinę, kurioje būtų vaišinamasi sveikatingomis arbatomis iš ekologiškai švariausių parko augalėlių.

Prezidento A.Smetonos ąžuolą norėtųsi aptverti vietos kalvių pagaminta dekoratyvine tvorele. Ar parke atsiras naujų skulptūrų, kitų baltiškąją kultūrą liudijančių akcentų? Kokia bus ateities parko oranžerija? Ačiū A.Sebeckui, kad ji atsirado. Smagu, jog Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto, kuriam vadovauja palangiškis Petras Grecevičius, Rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedroje šaunų magistrantūros darbą, galimybių studiją „Oranžerijos statybos Palangos botanikos parke“ parašė docento J.Genio vadovaujama Undinė Beloglavkienė“, – vardijo Dainius Želvys, Botanikos parko vyriausiasis miškininkas, Palangos miesto taGaila, kad dabar parkui neskiriama pakankamai lėšų, pastaruoju metu jis „praturtėjo“ tik keliais vėduokliniais grėbliais ir suomiškais „Fiskars“ formos kastuvais.

Liūdna ir apmaudu, jog dieviškos gamtos prieglobstyje daug įtarumo, pavydo, nepasitikėjimo ne tik vienas kitu, bet ir valdžios atstovai nepasižymi sąžiningumu. Niekur nesidėsim: ir mes, ir dar mūsų vaikai ilgai „atraugėsim“ sovietinį amoralumą, melą, cinizmą, chamizmą, apvaginėjamus, nes „nebylaus vergo sindromas“ dominuoja visoje pokomunistinėje erdvėje.

Viena džiugina – Botanikos parko žmonės dirba negailėdami jėgų.

– Koks jūsų atlyginimas? – dažnai klausinėjo vasarą svečiai.

– Šeši šimtai yra mėnesinė minimali sezoninio darbininko alga...

– Eurų? – niekaip nesuprato nei vokiečiai, nei čekai, net rusai.

Karti kasdienybė privertė atsigręžti į 1996-ųjų birželio 11-ąją. Tą dieną puošnioje prezidentinėje menėje, dar būdamas etatiniu „Klaipėdos“ dienraščio korespondentu, bloknote užrašiau, po to visiems pagarsinau tokius tuomečio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko žodžius: „Aš nė trupučio neabejoju, kad jau po dešimties metų visi demokratiškos Lietuvos žmonės gyvens geriau ir pasiturimiau...“ Tada nesupratau, ko šypsosi fotografas. Tik grįžtant į Palangos centrą, jis paklausė:

– Ar tu dar tiki komunistais?

– Bandykim tikėti...

Faktai kalba patys už save.

Po dešimtmečio aš, buvęs dienraščio žurnalistas, pats stumiu su žvyru ir skalda sunkiai prikrautus karučius, pro liūdną šypseną, vadinamą „Opel–Carnell“, mano vaikai emigravę, o vos už puskilometrio esančioje „Auskos“ poilsinėje nauji posovietinės Lietuvos vadovai žurnalistams žarsto naujus, niekuo neįsipareigojančius pažadus, tik nesuprasti – „narodui“ ar tautai. Jie nestumdys „karnelio“ karučių, nors kai kam iš jų ir vertėtų. Iš Vilniaus ponijai, ir kai kuriems Palangos miesto tarybos nariams, geidžiantiems nepelnytai pasipinigauti paprastų darbininkėlių – mokesčių mokėtojų sąskaita.

...Anądien parko kieme garsiai nusistebėjau pažaliavusiais Andriaus kerziniais batais. Jis dažniausiai pjauna žolę aplink tvenkinius ir sunkiai prieinamose vietose.

– Andriau, kokie tavo batai!

– Ne tik batai – ir plaučiai, – teatsakė aukštąjį mokslą kadais baigęs darbininkas.

Kai stebėjau Andrių, kai stebėjau Saulių Modestą, vairuojantį vibruojantį, tepalus leidžiantį „Vladimirecą“, kai mačiau, su kokia meile eglynus rankomis glostė – trumpino – spyglius derino, lygino Aleksas, kaip kruopščiai, sąžiningai dirba Daiva, Valerija, Steponas, Kostas, Broniukas, Stanislovas, Pavelas, Kazimieras, pati ranka rašo prašymą bendrapavardžiui premjerui Gediminui Kirkilui:

„Premjere, pats gerai pažįstate darbininko duonos skonį, tad supratingai padėkite Palangos botanikos parko kolektyvui, kad minimalus atlygis už Europoje žinomo parko tvarkymą tikrai būtų didesnis nei 600 litų. Palangos valdžia konkretumu nepasižymi, o gaila. Grafai Tiškevičiai padovanojo mums stebuklą. Neatimkime iš žmonių paskutinių vilčių būti šeimininkais savo žemėje. Palangos bažnyčios dabartinio vadovo klebono dr. kan. Algio Genučio rūpesčiu ir šiemet, kaip anksčiau, gegužinių pamaldų ciklas prasidėjo prie šventojo Lurdo dalyvaujant Telšių vyskupui Jonui Borutai.

Dabartinis Palangos miesto meras, inteligentiškai nuovokus gydytojas Remigijus Kirstukas viešai prakalbo ne tik apie bendrą Botanikos parko ir Lietuvos dailės muziejaus sutartį dėl projekto „Palangos dvaro sodybos kompleksinis išsaugojimas ir pritaikymas kultūros, turizmo ir švietimo bei kitoms reikmėms“, bet ir apie tai, kad „nuo senų laikų sklando idėja, jog Palangoje reikia pastatyti paminklą kunigaikščiui Kęstučiui ir kunigaikštienei Birutei. Miesto taryba šiuos darbus yra įtraukusi į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo Palangoje programą. Paminklo pastatymui numatyta skirti 500 tūkst. litų.

Dalį lėšų tikimės gauti iš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo valstybinės komisijos, kuriai planuojame pateikti projektą. Lietuvos dailės muziejaus prašėme palaikymo įgyvendinant šią priemonę. Šis punktas turėtų būti numatytas bendradarbiavimo sutartyje“.

Paskutinę savojo daug dvasinės palaimos ir pasitenkinimo suteikusio darbo Palangos botanikos parke dieną mechaninių dirbtuvių palėpėje aptikau kuklią pilkšvą lentelę su užrašu: „Gulbės peri. Netrukdykime ramybės“.

Tepridedu: „Lietuva kuria savą valstybę. Sudrausminkime kiekvieną, kas jai trukdo“.

Romo Petro ŠAULIO nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“