Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Visą laiką rūpėjo Lietuva

Pranas Povilaitis kalba per prel. M.Krupavičiaus laidotuves Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Daug žmonių dalyvavo prelato Mykolo Krupavičiaus palaikų perlaidojime Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Vienas jų – iš Čikagos atskridęs JAV Lietuvių visuomeninio komiteto pirmininkas, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius, Tautos fondo narys, ateitininkas Pranas POVILAITIS. Su juo kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Dalyvavote visur: su didele grupe Lietuvos krikščionių demokratų sutikote prel. M.Krupavičiaus palaikus Vilniaus oro uoste, buvote iškilmingame LR Seimo posėdyje, dalyvavote ir perlaidojimo iškilmėse Kaune. Sakėte nuoširdžias kalbas. Kaip vertinate perlaidojimo iškilmes? Ar jos nepaliko jums nemalonių „nuosėdų“?

Įspūdis liko geriausias, koks tik galėjo būti. Apie kokias nors nemalonias „nuosėdas“ net kalbos nėra. Tokių iškilmių, tokios tautos visuotinės pagarbos taip pat nesitikėjau. Iš visų Lietuvos institucijų buvo aiškiai matomas geranoriškumas ir pagalba. Apie perlaidojimo iškilmes, apie prel. M.Krupavičiaus asmenybę ir jo nuopelnus Lietuvai rašė visi Lietuvos laikraščiai. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės prel. M.Krupavičių atrado iš naujo ir jo nuopelnų Tėvynei jau nebepamirš.

Tačiau pasigirsta kalbų, kad prel. M.Krupavičiaus palaikai palaidoti ne pačioje tinkamiausioje vietoje. „Kodėl ne bažnyčios kolumbariume? Kodėl nebaigtame tvarkyti šventoriuje?“ - klausia daugelis. Prašytume tai pakomentuoti.

Man atrodo, kad vieta parinkta pati geriausia dėl kelių priežasčių. 1968 metais rašytame testamente prel. M.Krupavičius prašė jo akis ir krūtinę užberti lietuviška žemele. Taigi jo noras buvo kūną palaidoti žemėje. Antra, kolumbariumas – uždara erdvė. Ten kiekvienas panorėjęs ne visada galės apsilankyti. Tuo tarpu šventorius – atvira vieta visiems. Visi čia galės ateiti, pasimelsti, pamąstyti, mintyse valandėlę pabūti su tuo didžiuoju mūsų tautos vyru. Jis už nuopelnus Tėvynei gavo teisę pats pirmasis atgulti Kauno Pamin-klinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Ten yra ir daugiau kapaviečių. Kol kas jos tuščios. Kas bus kiti, atgulę šalia prelato M.Krupavičiaus, nežinome. Tik viena aišku – tai bus lietuvių tautai didžiai nusipelnę žmonės.

Karstas su prel. M.Krupavičiaus palaikais buvo perjuostas lietuviška trispalve. Gal galėtumėte papasakoti tos vėliavos istoriją?

Tai ta pati vėliava, kuria jo karstas buvo perjuostas per pirmąsias laidotuves prieš 36 metus. Priminsiu, kad prelatas mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Vėliavą nutarė saugoti krikščionys demokratai. Prel. M.Krupavičius, be kitų darbų, buvo Krikščionių demokratų partijos kūrėjas. Kadangi prelatas Čikagoje artimesnių giminaičių neturėjo, tai jį sergantį globojo krikščionys demokratai. Tą vėliavą saugoti įsipareigojo Krikščionių demokratų partijos pirmininkas. Paskutiniuoju metu ji buvo pas mane. Perlaidojimo dieną tą vėliavą įteikėme Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkui Valentinui Stundžiui. Juk vėliava – tai simbolis kovos už Lietuvos laisvės, už krikščionybės ir demokratijos idealus.

Esate pristatomas kaip JAV lietuvių visuomeninio komiteto pirmininkas. Koks tai komitetas?

Pradėsiu nuo pat pradžių. Gal prieš kokį dešimt metų į JAV atvyko Giedrimų šeima. Edvinas Giedrimas perskaitė knygą apie prel. M.Krupavičių ir labai juo susižavėjo. Kaip žinome, pernai suėjo 120 metų nuo prelato gimimo. Tai E.Giedrimui turime būti dėkingi, kad jis sukūrė iniciatyvių žmonių grupę, besirūpinančią prel. M.Krupavičiaus pagerbimu ir palaikų perkėlimu į Lietuvą. Šiemet ta grupė pasivadino JAV lietuvių visuomeniniu komitetu. Mane išrinko pirmininku. Grupę sudaro per dešimt žmonių. Tai kun. Viktoras Rimšelis, kun. Jonas Duoba, kun. Jaunius Kelpšas, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Rimienė, ALT‘o (Amerikos lietuvių taryba) pirmininkas Saulius Kuprys ir kt. Komitetas palaikė nuolatinį ryšį su Lietuvos Vyriausybe ir prelato giminaičiais. Šis bendradarbiavimas buvo sklandus. Vieni kitus supratome. Surinkę 177 parašus iš JAV ir Lietuvos inteligentijos, kreipėmės į LR prezidentą Valdą Adamkų dėl prel. M.Krupavičiaus apdovanojimo (po mirties) Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine. 2006 m. sausio 10 d. prelatas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Visa kita jūs jau žinote.

Žinome, bet ne viską. Esate vienintelis visuomenės atstovas, dalyvavęs palaikų atidengimo procedūroje. Prašytume papasakoti, kaip tai vyko.

Amerikoje teikiama didelė pagarba mirusiam žmogui. Į kapo duobę įdedama betoninė dėžė, vadinamasis voltas. Į tą voltą nuleidžiamas karstas ir voltas sandariai uždengiamas dangčiu. Mirusiųjų perlaidojimai – retas įvykis. Jeigu pasitaiko, procedūrą atlieka tam reikalui skirta tarnyba be pašalinių liudininkų. Tačiau aš įsiprašiau. Maniau, kad reikia bent vieno liudininko, kad būtume visiškai tikri tuo, kas buvo daroma. Vengiant smalsuolių, procedūra pradėta anksti rytą, 6.30 val., kai kapinės dar buvo uždarytos, lankytojų nebuvo. Su technikos pagalba voltas buvo iškeltas ir nugabentas į kapinių koplyčią. Ten iškeltas ir atrakintas karstas. Jį atidarius, prelatą išvydome beveik tokį, kokį prieš 36 metus palaidojome. Sakau „beveik“. Buvo patamsėjusi rankų ir veido oda. Šiaip viskas puikiai išsilaikę. Palaikai buvo perkelti į sidabro spalvos cinkuotą karstą. Beje, perkeliant jie nė kiek nenukentėjo. Palaikai uždengti balta drobule ir palaidoti su tuo karstu, kuriame atkeliavo į Lietuvą.

Kaip dabar atrodo ir kaip ateityje atrodys prel. M.Krupavičiaus buvusi kapavietė Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse Čikagoje?

Po prel. M.Krupavičiaus mirties buvo paskelbtas jo antkapinio paminklo konkursas, kurį laimėjo skulptorius Vytautas Kašuba, sukūręs aukštą skulptūrą. Kapinių administracija priekaištavo: tokių aukštų paminklų kapinėse nėra. Paaiškinome, kad tai buvo labai iškilus lietuvis, vienas pačių žymiausių žmonių. Tada nebeprieštaravo, sakė: „Aukštam žmogui reikia aukšto paminklo“. Ant paminklo iškalti prelato žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie tau tavo Tėvynė Lietuva“, - kaip to testamente pageidavo pats prelatas. Manome, kad paminklo pergabenti į Lietuvą nėra būtino reikalo. Tegul jis ten pat ir stovi. Tik prikalsime lentelę, kad prelato palaikai perkelti į Lietuvą.

Kaip JAV lietuviai atsisveikino su prel. M.Krupavičiumi tą paskutinį kartą?

Rugsėjo 9-ąją, šeštadienį, 11 val. ryto, Čikagos Market Parko parapijos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, kuri pastatyta 1957 metais pagal architektų Jono ir Rimo Mulokų projektą, buvo aukojamos šv. Mišios, kurias kancelebravo grupė kunigų: ilgametis bažnyčios klebonas kun. Jonas Kuzinskas, prel. Ignas Urbonas, kunigai Antanas Gražulis, Jaunius Kelpša, Antony Markus, Vito Mykolaitis, Egidijus Juravičius, Dainius Gurevičius, Arvydas Žygas. Pamokslą pasakė 96-uosius metus einantis prel. I.Urbonas. Jis turėjo, ką pasakyti, nes artimai pažinojo prel. M.Krupavičių. Taip pat kalbėjo tokio paties amžiaus sulaukęs inžinierius Antanas Rudis. Pasisakiau ir aš. Vargonavo Jūratė Grabliauskaitė, giedojo solistė Nida Grigalavičiūtė, smuikavo Linda Veleckytė. Į bažnyčią susirinko apie 200 įvairių kartų lietuvių. Atsisveikinimo su prel. M.Krupavičiaus palaikais proga išleidome lankstinuką, kuriame dar kartą priminėme prelato darbus Lietuvai.

Atrodo, aptarėme svarbiausius prel. M.Krupavičiaus perlaidojimo momentus. Tačiau tuo pokalbio su jumis nesinorėtų baigti. Oficialiose biografijose esate pristatomas kaip visuomenininkas: nuo 1962 metų aktyviai darbuojatės krikščionių demokratų gretose, nuo gimnazijos laikų esate ateitininkas, kartu su kitais sukūrėte Pasaulio lietuvių katalikų bendriją, buvote jos vykdomojo komiteto pirmininku, darbavotės VLIK‘e (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), ALT‘e. Dabar esate Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius. Kas paskatino imtis tokios plačios visuomeninės veiklos?

Į šį klausimą galėčiau atsakyti vienu sakiniu: man visą laiką rūpėjo Lietuva. Gal šį kartą plačiau papasakosiu apie krikščionis demokratus. Į JAV iš Vokietijos persikėliau 1949 metų rudenį. Čia jau radome daugybę organizacijų. Veikė ateitininkai, Lietuvos vyčiai, Lietuvių fronto aktyvistai ir t.t. Jau 1949 metų birželio 14-ąją VLIK‘as, kurio pirmininku tuomet buvo prel. M.Krupavičius, paskelbė garsiąją ir iki šiol nepraradusią aktualumo Lietuvių Chartą. Gyvenome labai kilnia idėja: tai, ką Lietuvoje sunaikino sovietai, mes atkursime ir išlaikysime išeivijoje, o atėjus reikiamam momentui parvešime į Lietuvą.

Krikščionys demokratai atsikūrė dar Vokietijoje. Mane per vieną susirinkimą išrinko jaunimo atstovu. Atvykęs į JAV radau krikščionis demokratus, veikiančius Čikagoje, Klivlende, Niujorke, Pietų Amerikoje. Jie veikė ir Europoje, stiprūs buvo Prancūzijoje, Paryžiuje. 1947 metais prel. M.Krupavičius buvo pradėjęs leisti ir „Tėvynės sargą“. Nutarėme Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą (LKDS) perkelti į JAV. Čia buvo stipriausios jėgos. Čia gyveno tokie krikščionių demokratų veikėjai kaip prel. M.Krupavičius ir kiti. LKDS daug prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo. Mus įsileido į Europos Parlamentą. Jau 1983 metais Europos Parlamente stovėjo trys tuščios kėdės Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Pasaulio krikščionys demokratai palaikė Lietuvą, mus priėmė tarp savųjų, nepripažino sovietų okupacijos. Okupuotos Lietuvos balsas tapo vis labiau girdimas. 1989 metais teko atstovauti LKDS Pasaulio krikščionių demokratų suvažiavime, kuris vyko Gvatemaloje. Tais pat metais buvau išrinktas LKDS generaliniu sekretoriumi. Buvau vienas iš iniciatorių, įkuriant Krikščionių demokratų studijų klubą, kuris išugdė visą būrį Amerikoje mokslus baigusių politikų. Nuo 1979 metų teko redaguoti ir rašyti LKDS biuletenį, taip pat suredaguoti ir paskutinį išeivijoje „Tėvynės sargo“ numerį. 1992 metais šį žurnalą perdavėme tęsti Tėvynėje gyvenantiems krikščionims demokratams.

Kai Lietuvoje atsikūrė krikščionys demokratai, LKDS tapo tik formali organizacija. Dabar krikščionys demokratai išleido nemažai informacinės medžiagos. Rašoma, kad tai „tradicinė, bet kartu aktyvi ir šiuolaikiška partija“. Daug jos narių yra pripažintos chrestomatinės valstybės politikos figūros: A.Stulginskis, M.Krupavičius, V. Jurgutis, A.Tumėnas, L.Bistras ir kiti. Informacinėse medžiagose teisingai minima daug dabartinių Lietuvos krikščionių demokratų veikėjų, tačiau apie išeivijos krikščionių demokratų veiklą, apie LKDS darbus – nė žodžio. Peršoktas didžiulės veiklos ilgas tarpas. Kas tai: neapsižiūrėjimas ar nežinojimas? Šį priekaištą išsakiau Lietuvos krikščionių demokratų veikėjams.

Šį kartą sulaužėme tradicinę interviu schemą. Užuot pašnekovui leidę save pristatyti, pokalbį nukreipėme į kitus klausimus. Bent interviu pabaigoje prašom šį tą papasakoti apie save.

Gimiau Valakbūdžio kaime, Šakių apskrityje. Tėvai – stambūs Suvalkijos ūkininkai. Sodyboje buvo net vienuolika trobesių. 1944 metais baigiau Šakių „Žiburio“ draugijos gimnaziją. Per karą mūsų sodyba sudegė. Liko tik viena klėtis. Buvo daug vargo. Artėjant frontui vokiečiai patarė trauktis kartu. Tėvas pasakė: „Nenoriu antrą kartą sutikti sovietų“. Niekas – nei tėvas, nei aš, nei trys seserys – negalvojo, kad Lietuvą paliekame visam laikui. Atrodė, prieš prasidedant žiemai grįšime namo. Todėl norėjosi būti kuo arčiau Lietuvos. 1946 metais Fridricho Alexanderio universitete Erlangene pradėjau studijuoti humanitarinius mokslus. Po pusketvirtų studijų metų Montano (JAV) katalikų universitetas pasiūlė stipendiją. Ten studijavau ekonomiką ir administracijos mokslus, kuriuos baigiau 1951 metais. 1952 metais pradėjau dirbti stambioje plieno pramonės įmonėje Čikagoje. Per 37 darbo metus teko užimti įvairias pareigas.

Seserys ištekėjo, pradėjo savarankišką gyvenimą. Aš gyvenau su tėvais. Tėvas gavo darbą, apsiprato. Tačiau mama visą gyvenimą labai ilgėjosi Lietuvos. Visi pradėjome visiškai nuo nieko. Kai prasigyvenau, motiną nuveždavau į gražiausias Amerikos vietas, rodydavau, kviesdavau grožėtis. Tačiau jos „tas grožis“ nežavėjo. „Betgi čia ne Lietuva“, – sakydavo.

Abu tėvai sulaukė gilios senatvės, mirė perkopę devyniasdešimties metų ribą. Seserų šeimos ir aš gyvename Čikagoje.

Dėkojame už pokalbį ir už tai, ką padarėte ir tebedarote Lietuvos labui, tai yra mums visiems. Tepadeda Jums Dievas.

© 2006 „XXI amžius“