|
Vengrijos dėmesys, pagarba ir padėka lietuviams
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Sąjungininkų pajėgoms sutriuškinus fašistinę Vokietiją, sovietai neskubėjo išvesti Raudonosios armijos iš Europos šalių teritorijos. JAV ir Didžiosios Britanijos vadai patikėjo Stalino gražbylyste, beveik nieko nedarė, padedant atkurti tų šalių demokratines garantijas, grąžinti iki karo turėtą laisvę. Taip atsirado liaudies demokratinės ar demokratinės valstybės sovietų sugalvotas pavadinimas, visiškai neatitinkantis tikro okupuotų valstybių statuso. Apie 1949 metus čia visiškai įsigalėjo bolševikinė diktatūra. Tačiau okupuotų šalių laisvės troškimas buvo nenumaldomas. Jis tarsi koks augalas veržėsi į viršų ir kilo pro kietą tarsi asfaltas nelaisvės luitą.
Pirmoji sukilo Vengrija. 1956 metų sukilimo pradžią ženklino spalio 23-ioji. Tą dieną taiki studentų ir dirbančio jaunimo demonstracija išėjo į Budapešto gatves. Buvo palaikomos lenkų demokratinės nuotaikos, reikalaujama atstatyti daugiapartinę sistemą, įvesti demokratinius rinkimus, užtikrinti žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę. Tą dieną buvo nugriauta Stalino skulptūra. Jaunimas įsidrąsino: juk Stalinas buvo miręs prieš trejus metus, tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas pasmerkė asmenybės kultą. Jaunimo entuziazmas apėmė ir kitus gyventojų sluoksnius. Vengrijoje prasidėjo visuotinis streikas. Daug kareivių ir policijos perėjo į sukilėlių pusę. Į tankus buvo svaidomi vadinamieji Molotovo kokteiliai. Įvykiai klostėsi labai greitai.
Spalio 25-oji kruviniausia sukilimo diena. Į Budapeštą įvestos naujos sovietų karinės pajėgos. Vyko mūšiai. Tą dieną žuvo 150-200 žmonių.
Spalio 26-ąją popiežius Pijus XII paskelbė encikliką, pakvietė žmones melstis už sukilimo pergalę. Atrodė, jog sukilimas laimėjo. Senoji nomenklatūrinė valdžia išsigandusi pabėgo į Sovietų Sąjungą. Šalį pradėjo valdyti Laikinoji vyriausybė, kuriai vadovavo buvęs ministras Imrė Nadis (Imre Nagy). Pradėtos derybos su Maskvos atstovais.
Spalio 29-ąją buvo paskelbta, jog nuversta bolševikinė diktatūra, panaikinta vienpartinė sistema, atkurta demokratija.
Lapkričio 1-ąją Laikinoji vyriausybė nutarė išstoti iš Varšuvos sutarties organizacijos ir paskelbti šalies neutralitetą.
Lapkričio 4-ąją įstaigos, gamyklos, fabrikai rengėsi pradėti darbą. Buvo renkamos aukos nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų šeimoms. Kaimo gyventojai vežė maisto produktus į miestą. Tarptautinis Raudonasis Kryžius atgabeno didelę siuntą vaistų, tvarsčių. Lenkai pareiškė, jog palaiko sukilimą. Tačiau džiaugtis dar buvo per anksti.
Tą pačią lapkričio 4-ąją pustrečio tūkstančio sovietinių tankų ir šimtas tūkstančių sovietų kareivių įsiveržė į Vengriją, į tautą kreipėsi I.Nadis. Tačiau greitai jis buvo suimtas, vėliau paleistas. Suimti ir kiti sukilimo vadai. Paskelbta karo padėtis. Toliau savaitė įnirtingų, kruvinų mūšių tarp sukilėlių ir sovietinių divizijų
Gruodį vėl įsigalėjo bolševikinė diktatūra, atsirado išdavikų, kurie perėjo į sovietų pusę. Prasidėjo žiaurūs keršto veiksmai. Apie 36 tūkst. sukilėlių suimta, 356 žmonės nužudyti. 200 tūkst. vengrų paskelbti liaudies priešais. Nepaisant šių represijų, pasipriešinimas tęsėsi iki 1957 metų kovo mėnesio.
Pasaulis palaikė vengrų sukilimą. Laisvosios šalys priglaudė daug pabėgėlių. Lietuvoje buvo jaučiamas aiškus pritarimas vengrų tautai, pakilusiai į laisvės kovą. Tuomet vengrai to lietuvių pritarimo nežinojo jie kovojo. Užtai žino dabar, praėjus pusei šimto metų.
Nuo pat šių metų rugsėjo pradžios Vilniuje vyko renginiai, skirti Vengrijos sukilimo 50-osioms metinėms paminėti.
Rugsėjo 7-8 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi Vengrijos prezidentas Laslas Šojomas (Lįszlo Sólyom). Kartu su mūsų prezidentu Valdu Adamkumi jis netoli Aušros Vartų atidengė atminimo lentą, primenančią lietuvių solidarumą su sukilusiais vengrais. Vengrijos prezidentas Vilniaus universitete susitiko su Lietuvos mokslininkų ir inteligentijos atstovais.
Spalį Vilniaus Kongresų rūmuose įvyko vengrų kompozitorių simfoninės muzikos koncertas.
Genocido aukų muziejuje grupei lietuvių, 1956 metų demonstracijų Kaune ir Vilniaus Rasų kapinėse dalyvių, įteikti apdovanojimai 1956 metų sukilimo ordinai. Tokius pat ordinus gavo vengrai savo tėvynėje. Ordinus lietuviams įteikė Vengrijos konsulas Lietuvoje Laslas Matėjus (Lįszlo Mįthe). Renginyje dalyvavo 1956 metų sukilimo dalyvis, Revoliucinio komiteto narys Laslas Hrabovskis (Lįszlo Hrabovszki), anuomet nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Kalėjo šešetą metų labai sunkiomis sąlygomis: kalėjimai perpildyti, kameros pilnos įvairiausių parazitų, kaliniai aptekę utėlėmis, vargo ir nešvaros palydovėmis. Nors ir paleistas iš kalėjimo, jis visą gyvenimą buvo stebimas, negalėjo gauti geriau mokamo darbo.
Pakalbinau vieną apdovanotųjų s. Eleną Šulauskaitę, paprašiau prisiminti 1956 metų Vėlines. Ji sakė: Tuomet studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas). Mokiausi trečiame kurse. Vėlinių dieną ėjau iš paskaitų namo, sutikau kurso drauges. Jos pasisakė einančios į Rasų kapines, pakvietė ir mane. Ėjome visos kartu. Buvo ankstoka, žmonių nedaug. Pasiūliau aplankyti Jono Basanavičiaus kapą. Ėmė rinktis žmonės. Dainavome patriotines dainas, sugiedojome Lietuvos himną. Pastebėjome milicininkus. Jie prie išėjimo iš kapinių gaudė studentus, grūdo į mašinas. Man pavyko prasiveržti ir laimingai grįžau namo. Tačiau buvau išduota draugės, reikėjo eiti į CK susitikti su Vladu Niunka, taip pat į Švietimo ministeriją aiškintis. Galop buvau pašalinta iš instituto, nes nustatyta, kad nesu verta tarybinio studento vardo. Nepykstu ir atleidžiu. Tai man padėjo apsispręsti tapti vienuole.
Konsulas L.Matėjus Genocido aukų muziejui padovanojo vėliavą, kurią pasiuvo sukilimo dalyvė Marija Vitner, kalėjusi vienuolika metų. Vėliava ypatinga, tokia, kokią sukilėliai keldavo 1956 metų spalį ir lapkritį. Raudona, balta, žalia
Tačiau baltos spalvos viduryje didžiulė skylė, aprėminta juoda juostele. Sukilėliai, išpjaudami sovietinį kūjį ir pjautuvą, reikalavo vietoje svetimų simbolių atstatyti Vengrijos herbą.
Spalio 20-ąją Vengrijos ambasada Crowne plaza viešbučio konferencijų salėje lietuviams surengė priėmimą. Kiekvieną atvykusįjį maloniai sveikino Vengrijos ambasadorius Šandoras Juhašas (Sįndor Juhįsz) su žmona. Vengrijos ir Lietuvos himnai, trumpa ambasadoriaus kalba, primenant, jog per kelis dešimtmečius buvo daroma viskas, kad iš žmonių atminties išsitrintų prisiminimai, bet jie buvo perduodami iš kartos į kartą ir atvedė šalį į Europos Sąjungą bei NATO.
Ministrų, Seimo narių, užsienio ambasadorių ir kitų garbingų svečių bendrijoje ieškau žilagalvių, tų, kurie, nebijodami persekiojimų, per 1956 metų Vėlines Kaune ir Vilniuje palaikė vengrų sukilimą, kėlė lietuviškas trispalves, patys gyveno ir kitus užkrėtė išsilaisvinimo viltimi. Jų nedaug. Jiems tada buvo dvidešimt trisdešimt metų, dabar septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Pakalbintas malonaus veido žilagalvis pasakoja: 1956 metų spalio sukilimas Vengrijoje sudrebino didžiąją socializmo imperiją, pažadino lietuvių tautinį jausmą, ypač tarp studentų ir moksleivių. Tuomet dirbau Vilniaus 4-oje statybos valdyboje ir neakivaizdžiai studijavau pramoninę ir civilinę statybą. Iš tėviškės buvau atsivežęs siuvimo mašiną, šį tą sau pasisiūdavau. Trijose parduotuvėse pirkau po gabalą spalvoto audeklo: vienoje raudoną, kitoje žalią, trečioje geltoną. Naktį, sumigus šeimininkams, pasiuvau vėliavą. Rytoj Vėlinės. Prie švarko nugaros pamušalo prisitvirtinęs vėliavą taip, kad atgalia ranka būtų galima ją greitai ištraukti, rytą traukiniu išvažiavau į Kauną. Vežiausi ir vėliavos kotą. Tai buvo paprasta lazda, kuria pasiramsčiuodamas ėjau. Kaune užsukau pas patikimą tėviškėną Boleslovą, su kuriuo temstant nuėjome į Kauno kapines Vytauto gatvėje, greta autobusų stoties. Pastebėjome kažkokius įtartinus vyriokus rūsčiais veidais. Jie dairėsi aplinkui, sekė, kas vyksta. Žmonių kas minutę vis daugėjo. Visiškai sutemo, tik spindi žvakučių šviesa. Jaunimas susibūręs dainuoja, gieda. Pasigirdo širdžiai miela Lietuvos himno melodija ir žodžiai
Staiga gatvėje, ties kapinių vartais, pasigirdo riksmas, rusiški balsai, keiksmažodžiai. Gatvėje stovėjo keli sunkvežimiai, ginkluoti kareiviai čiupo jaunus žmones, juos mušė, prievarta grūdo į sunkvežimius. Klyksmas, vaitojimas nesiliovė. Iškelti vėliavą buvo per daug rizikinga. Buvo galima tik atsargiai ją užmesti ant kokio aukštesnio paminklo, kad toliau matytųsi. Taip ir padariau. Mudviem su Boleslovu pasisekė prasprukti pro kareivius nesulaikytiems.
Šiemet spalio 25-ąją Genocido aukų muziejuje atidaryta paroda 1956 metų laisvės viltis: Vengrijos revoliucija, kurios svarbiausia idėja išreikšta ministro Ištvano Bibo (Istvįn Bibó) žodžiais, pasakytais 1956 m. lapkričio 4-ąją: Vengrijos žmonės praliejo kraują, kad parodytų pasauliui savo atsidavimą laisvei ir tiesai. Parodą atidarė Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Š.Juhašas. Žodį tarė Budapešto 1956-ųjų instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Palas Germuška (Pįl Germuska). Ilgai stoviniavo žmonės prie istorinių fotografijų, skaitė tekstus. Parodos atidaryme dalyvavo grupė jaunų žmonių, kuriais ypač džiaugėsi ambasadorius Š.Juhašas. Čia jis įžvelgė kartų perimamumą Lietuvoje.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai bene daugiausia sužinojo apie Vengrijos sukilimą, jo reikšmę klibinant bolševikinės diktatūros pamatus. Jiems paskaitą skaitė sukilimo dalyvis L.Hrabovskis, Budapešto 1956-ųjų instituto direktoriaus pavaduotojas dr. P.Germuška. Studentai buvo pakviesti dalyvauti spalio 26-ąją vykusioje apskrito stalo diskusijoje. Visi šie trys renginiai vyko anglų kalba. Į valstybinę kalbą nebuvo verčiamas nė vienas žodis. Nejaugi visi studentai gerai moka anglų kalbą? Juk kai kurie vidurinėse rinkosi ir kitas užsienio kalbas. Tie į šiuos renginius, reikia manyti, neatėjo. Gal dėl to klausytojų nebuvo daug.
Visi Vengrijai atstovaujantys asmenys: ambasadorius Š.Juhašas, konsulas L.Matėjus, dr. P.Germuška, L.Hrabovskis, dalyvaudami renginiuose, rodė dėmesį ir pagarbą lietuviams, išreiškė viltį, kad ateityje abi tautos dar labiau susidraugaus, keisis kultūrinėmis vertybėmis, dalysis istorine atmintimi. Jie nuoširdžiai dėkojo lietuviams už laisvės idėjos palaikymą per 1956 metų sukilimą.
© 2006 XXI amžius
|