Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vargšų tėvo beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis kunigas Paulius Jozefas Nardinis (1821-1862)

Naujasis Bažnyčios palaimintasis buvo žymus apleistų vaikų globėjas

Palaimintojo P.Nardinio kapas visada papuoštas gėlėmis

Kunigo P.Nardinio įsteigti pirmieji našlaičių namai Pirmazense tapo ir pirmąja naujosios vienuolijos būstine

Palaimintojo įkurtos kongregacijos seserys vienuolės su savo mažaisiais globotiniais

Tarp žymių dvasininkų, pastaruoju metu iškeltų į Bažnyčios altoriaus garbę, didelio dėmesio susilaukė vokiečių kunigo Pauliaus Jozefo Nardinio (1821-1862) beatifikacija. Praėjusį Misijų sekmadienį, spalio 22 dieną, Pfalco krašto (Pietvakarių Vokietija) Špėjerio katedroje palaimintuoju paskelbtas buvęs Pirmazenso klebonas pasižymėjo ne tik šventu gyvenimu ir pavyzdine sielovadine veikla, bet ir atsidavusia parama neturtingiesiems, dėl to žmonių vadintas „vargšų tėvu“. Šiam tikslui jis įkūrė Šventosios Šeimos vargdienių pranciškonių seserų kongregaciją, kurios pagrindinė charizma yra pagalba skurstančioms šeimoms, našlaičių globa ir auklėjimas.

Sunkios realybės patirties įtaka dvasiniam keliui

Palaimintojo kunigo nelengva vaikystė turbūt nulėmė vėlesnius socialinės bei sielovadinės pagalbos veiksmus jaunų nuskurdusių žmonių naudai, kurių buvo gausu sparčios industrializacijos proceso eigoje XIX a. vidurio Vokietijoje ir kitų Europos šalių miestuose ir miesteliuose.

Paulius Jozefas gimė 1821 m. liepos 25 d. pasienio tvirtovės mieste Germershaime kaip Margaretos Lichtenberger nesantuokinis vaikas. Jo tėvas austras kariuomenės inžinierius motiną paliko dar prieš vaiko gimimą. Dvejų metų berniuką įsivaikino tetos šeima ir jam buvo suteikta įtėvio italo Nardinio pavardė.

Po liaudies mokyklos baigimo buvo numatyta jį išmokyti batsiuvio amato, tačiau dėl rodomų ypatingų gabumų šeima leido jį lankyti gimnaziją, kurioje ir subrendo dvasinis pašaukimas. Po 1841 metų abitūros egzaminų jis tęsė filosofijos ir teologijos studijas Špėjerio kunigų seminarijoje ir Miuncheno universitete, kurį baigdamas 1846 m. liepos 25 d. apgynė teologijos doktoratą ir tų pačių metų rugpjūčio 22-ąją Špėjerio katedroje gavo kunigystės šventimus. Kurį laiką dirbo vietinės seminarijos prefektu, tačiau norėdamas darbuotis praktinėje sielovadoje 1850 metų balandžio pradžioje buvo paskirtas parapijos klebonu, kur ir atsiskleidė jo tikrieji talentai.

Pirmoji jo darbo parapija, kur kunigas P.Nardinis savo veiklą pradėjo su ypatingu užsidegimu, buvo Gainshaimas. Iki tol apleistoje bendruomenėje 29 metų dvasininko aktyvios sielovados vaisiai pasirodė gana greitai, ir po kelių mėnesių tikintieji laiške vyskupui rašė, kad gavo gerą ir visų pripažintą ganytoją. „Mūsų vyrai neatpažįstamai pasikeitė, mūsų vaikai tapo tarsi naujai atgimę, ir mes visos buvome apšviestos tikrosios šviesos“, – rašė parapijietės. Laiške vyskupui jos pabrėžė, kad niekas iki šiol Gainshaime taip atidžiai neklausė per pamaldas skaitomų Evangelijos žodžių ir sakomų pamokslų, kaip naujojo klebono P.Nardinio.

Šis įkvėpimas buvo toks didelis, jog kai vyskupas po vienerių metų nusprendė kunigą P.Nardinį paskirti į kitą, dar didesnį susirūpinimą keliančią Pirmazenso parapiją, keli šimtai Gainshaimo tikinčiųjų pasirašė kreipimąsi su prašymu palikti jų pamėgtą sielovadininką. Šis prašymas nebuvo įvykdytas ir nuo 1851 m. gegužės 8 d. kunigas tapo didelės diasporinės parapijos Falro vakariniame pakraštyje klebonu. Pirmazenso miestas, kuris tuo metu buvo žinomas batų gamyba, išgyveno galbūt didžiausius socialinius kontrastus visos Bavarijos karalystės mastu.

Skurdas ir badas vertė daugelį miesto moterų su dideliais nešuliais batų savaitėmis keliauti per gretimus miestus ir kaimus ir pardavinėti savo prekes. Savaitėmis ir mėnesiais namuose nebūdavo ir daugelio Pirmazenso šeimų tėvų, kurie ieškojo įvairiose vietose sezoninio darbo ar išvykdavo uždarbiauti į kitas šalis. Palikti be priežiūros vaikai elgetaudavo ir plėšikaudavo, nebuvo kam rūpintis ir seneliais bei ligoniais. Neturtas ir socialinių garantijų nebuvimas skatino naujojo proletariato nepasitenkinimą, kuris kylančios socialistinės ideologijos skatinimas kreipė savo pyktį į neva „išnaudotojų interesus“ ginančią Bažnyčią.

Šie neramumai vadinamosios 1848-ųjų revoliucijos metais buvo juntami ir Pirmazense. Gaujos valkataujančių „sukilėlių“ 1849 m. gegužės 17 d. nusiaubė Pirmazenso parapijos namus: buvo išdaužyti langai, išlaužtos durys, baldai išmesti į gatvę ir sutrypti. Norėta susidoroti su kun. P.Nardinio pirmtaku klebonu kun. Štefanu Lorencu, tačiau jam pavyko pasislėpti. Štai esant tokiai nelengvai socialinei ir politinei padėčiai į Pirmazensą darbuotis atvyko trisdešimtmetis kunigas P.Nardinis, kuris, 1853 metais įstojęs į Šv. Pranciškaus trečiąjį ordiną ir įsipareigojęs siekti neturto idealo, ėmėsi rūpintis vargstančiųjų reikalais.

Vienuolijos parama parapinei bendruomenei

Skatindamas karitatyvinę veiklą, Pirmazenso klebonas, nepaisydamas valdžios prieštaravimo, iš prancūziškojo Elzaso rūpintis vargšais ir ligoniais pasikvietė vienuoles pranciškones, kurios netrukus ėmė globoti ir didelę grupę vietinių vaikų našlaičių. 1854-ųjų rudenį, Pirmazense ir apylinkėse įsisiautėjus šiltinės epidemijai, gailestingumo darbų apimtis dar labiau išaugo. Užsienietės vienuolės darė viską, ką galėjo, tačiau prastėjant Prūsijos ir Prancūzijos santykiams jų padėtis tapo sudėtinga, nes buvo iškilęs nuolatinis deportacijos pavojus. Todėl kun. P.Nardinis nusprendžia iš vietinių pranciškonių tretininkių suburti naują vienuolinę bendruomenę ir 1855 m. kovo 2 d. įkuria Šventosios Šeimos vargdienių pranciškonių kongregaciją, kurios pagrindinis rūpestis buvo vargingų šeimų, ligonių ir ypač neprižiūrimų vaikų globa.

Tų pačių metų gegužės pradžioje seserys vienuolės Pirmazense įkūrė pirmuosius našlaičių globos namus, kurie tapo ir naujosios bendruomenės pirmąja būstine. Kongregacijai sparčiai pasipildant jaunomis merginomis, kun. P.Nardinis jas siuntė artimo meilės darbams į kitas Pfalco žemės ir visos Bavarijos vietas. Po tam tikrų dvejonių, kad kun. P.Nardinis nepakankamai su juo tarėsi dėl naujosios vienuolijos steigimo, Špėjerio vyskupas pagaliau 1857 m. kovo 10 d. suteikė jai ir oficialų bažnytinį pripažinimą.

Kun. P.Nardinis buvo ne tik žinomas socialinės paramos organizatorius, bet ir ypatingu pamaldumu pasižymėjęs dvasininkas, kuriam sielovada buvo neatskiriamai susieta su artimo meilės darbais. Jis ypač rūpinosi tikėjimo ir religinės praktikos stiprinimu, todėl Pirmazenso parapija suklestėjo. Kunigas kūrė liaudies misijas, skatino katalikišką sąjūdžių veikimą, atnaujino parapijos bažnytinį chorą, tačiau bendruomenės religinio gyvenimo centru liko Eucharistijos šventimas. Vienomis populiariausių liturginių iškilmių buvo Devintinių procesija ir Pirmosios Komunijos teikimas, 40 valandų maldos budėjimas. Kaip žymus nuodėmklausys ir jaunimo katechizuotojas, kun. P.Nardinis tapo plačiai žinomas ir pageidaujamas pagalbininkas parapijoms, esančioms netgi už Pirmazenso apskrities ribų. Įvertinant šiuos bažnytinius ir socialinius nuopelnus jis buvo paskirtas dekanu ir mokyklų inspektoriumi.

Tačiau ilgai tęsti šios vaisingos veiklos kun. P.Nardiniui jau nebeteko: daugybės darbų ir rūpesčių išsekintas, jis, lankydamas vieną sergantį ligonį, užsikrėtė šiltine ir po trumpos sunkios ligos mirė sulaukęs vos 40 metų, 1862-ųjų sausio 27 d. Ši netektis labai sukrėtė tuo metu jau 220 narių 36-iose bendruomenėse turėjusią jo įkurtąją Šventosios Šeimos vargdienių pranciškonių kongregaciją. Tačiau seserys sėkmingai tęsė socialinio apaštalo kun. P.Nardinio paveldėtos charizmos įgyvendinimą. Jų bendruomenės kūrėsi visoje Vokietijoje, Austrijoje, vėliau Rumunijoje ir Pietų Afrikoje. 1930 metais Šventosios Šeimos vargdienių pranciškonių kongregacija visame pasaulyje turėjo 3445 nares, tačiau pastaruoju metu dėl pašaukimų stokos jų yra sumažėję iki 1100. Didžiausia jų sankaupa ir toliau lieka Špėjerio vyskupija, kur veikia 13 bendruomenių su 155 seserimis.

Vienuolijos prašymu dabartinis Špėjerio vyskupas Antonas Šlembachas kun. P.Nardinio beatifikacijos bylos tyrimą pradėjo 1990 metais. Sėkmingai jį užbaigus diecezijoje 1999-aisiais bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijoje. 2005 m. gruodžio 19 d. popiežius Benediktas XVI patvirtino dekretą dėl kun. P.Nardinio gyvenimo herojiškų vertybių, o 2006 m. liepos 26 d. buvo patvirtintas ir su palaimintojo kunigo užtarimu įvykęs stebuklingas išgijimas, kas atvėrė kelią į jo beatifikaciją.

Evangelizacijos ir artimo meilės darbų ryšys

Palaimintojo P.Nardinio beatifikacijos iškilmei vadovavo Popiežiaus legatas Miuncheno arkivyskupas kardinolas Frydrichas Veteris, kuris yra kilęs iš Pfalco žemės ir pats anksčiau yra buvęs Špėjerio ordinaru. Kartu su juo koncelebravo Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas, Špėjerio vyskupas A.Šlembachas ir su šia diecezija susibroliavusios Gniezno (Lenkija) diecezijos arkivyskupas Henrikas Mušinskis bei kiti ganytojai, tarp jų – ir vyskupai tų Rumunijos ir Pietų Afrikos diecezijų, kuriose darbuojasi kun. P.Nardinio įkurtos kongregacijos narės.

Perskaitęs popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį raštą apie pirmojo Pfalco žemės palaimintojo skelbimą, kardinolas F.Veteris savo homilijoje iškėlė kun. P.Nardinio, kaip kovotojo prieš socialinį skurdą ir kaip pavyzdingo sielovadininko, reikšmę. „Jis negalėjo nesudegti, nes jame liepsnojo Meilės ugnis“, – kalbėjo pamokslininkas. Kardinolas F.Veteris linkėjo į šv. Mišias susirinkusiems tūkstančiams maldininkų, kaip ir palaimintasis P.Nardinis, ieškoti draugystės su Jėzumi, kad galėtų pakelti sunkią, bet reikalingą krikščioniškos veiklos naštą.

Kreipdamasis į beatifikacijos iškilmes susirinkusias beveik 600 naujojo palaimintojo įkurtos kongregacijos nares, kardinolas F.Veteris kvietė, kad jos nuolat atgaivintų didžiąją kun. P.Nardinio charizmą, pagelbėtų tiek materialiniame, tiek ir dvasiniame skurde atsidūrusiems žmonėms. „Savo motiniškomis širdimis dovanokite jiems Kristaus meilę“, – ragino seseris Popiežiaus atstovas beatifikacijos apeigose. Svarbu esmingai suprasti, kad naujoji evangelizacija iš tikrųjų reiškia visuomenės humanizaciją.

Špėjerio vyskupas A.Šlembachas savo plačiame straipsnyje apie kun. P.Nardinį, publikuotame Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano“ vokiškoje laidoje, pažymėjo, jog naujasis palaimintasis yra didelė Dievo dovana jo diecezijai. Kaip pavyzdingas kunigas jis ne tik ištikimai atsidavė Dievo valiai, bet ir klusniai įgyvendino vietinio vyskupo jam iškeltus uždavinius. Savo esmine triguba bažnytine tarnyste – katechezė, liturgija ir caritas – jo veikla yra aktuali ir šiandien svarbiam parapinių bendruomenių atnaujinimui, kurių egzistencijos tikslas ir toliau lieka tikėjimo perdavimas, Eucharistijos šventimas ir garbinimas bei artimo meilės darbai.

Vienas iš palaimintojo kun. P.Nardinio beatifikacijos pagalbininkų Špėjerio vyskupijos Bendruomeninės sielovados skyriaus vadovas kun. Francas Jungas interviu Vokietijos katalikų dienraščiui „Die Tagespost“ priminė, jog popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas est“ daugelį kartų pabrėžė, kad bažnytiniai artimo meilės darbai yra neatskiriami nuo liturgijos ir tikėjimo skelbimo ir kad šie trys elementai sudaro aiškią religinio gyvenimo vienybę. „Palaimintojo P.Nardinio veikloje tarnystė Dievui ir tarnystė pasauliui buvo sėkmingai suderinta, nes vidinis liturgijos šventimas skatino išorinės žmogiškojo skurdo malšinimo pastangas“, – sakė kun. F.Jungas.

Žinoma, popiežius Benediktas XVI atkreipia dėmesį į tai, kad žmonių vargo negalima išnaudoti tam, kas vadinama „prozelitizmu“, tačiau taip pat negalima nutylėti, kokį tarnystės gėrį neša savyje tikėjimas. „Krikščioniška artimo meilė galutinai visada yra misijinė“, – daro išvadą kun. F.Jungas. Šis supratimas taip pat apsaugo nuo kaip tik XIX a. viduryje Vokietijoje sukurtos komunistinės ideologijos turėtos puikybės, kad neva pasaulis pats save gali išganyti ir kad visas socialines problemas galima išspręsti vien tik žmonių pastangomis.

Kita vertus, ir popiežiaus Benedikto XVI mokymas, ir palaimintojo kun. P.Nardinio praktinė veikla apsaugo nuo galimos rezignacijos, atrodytų, neįveikiamo skurdo ir kitų šio pasaulio rūpesčių akivaizdoje. Tikėjimo išlaisvinamosios galios esmė yra tai, kad ji leidžia mobilizuoti visas jėgas padėti žmogui, kartu sudėti visas viltis į galutinį gelbėjimo šaltinį ir tikslą – Dievą.

© 2006 „XXI amžius“