|
Pralaužėme tris užtvaras
Vėlinės, 1956-ieji. Jo veidas svetimas, akys įstrižos, kepurė raudona. Čia jų daug, beveik kiekvieną namą P.Cvirkos (dabar Trakų) gatvėje Kaune tebesaugo nuo liaudies, nes čia gyvena dauguma aukštų kariškių ir sovietinių veikėjų. Sargybinis laiptinės tarpduryje laiko šautuvą ir keistai spokso į daugybę žmonių, į kapines, nušviestas tūkstančių žvakių. O mes su broliu Leonardu kertame gatvę ir skubame į senąsias kapines. Tik neseniai per radijo trukdžius, traškesį ir švilpesį klausėmės, kas vyksta Vengrijoje, o dabar skubame reikia visur suspėti ir prie mauzoliejaus S.Dariui ir S.Girėnui, ir prie Lietuvos lakūnų kapų, kurie labai originalūs, su propeleriais, rodos, tuoj skrisime. Degame žvakeles čia jų daugybė. Mauzoliejus visas apstatytas žvakėmis, šviečia kaip dieną.
Nors mūsų artimųjų čia nėra, jie kažkur Sibiro toliuose, einame prie svarbiausio paminklo žuvusiems Už tėvynę. O žmonių daugybė. Ne šimtai, tūkstančiai. Prasibrauti sunku, bet jau giedame Marija, Marija, Kur bėga Šešupė, Lietuva brangi, Oi, neverk, motinėle. Dar nepamiršom. Visa tai draudžiama ir baudžiama. Palypėjęs prie paminklo vyriškis kalba, kad reikia greičiau paleisti politinius kalinius, apie laisvės siekimą. Nelabai girdėti, todėl iriamės artyn. Staiga šūksnis: Provokatorius, šnipas, emgėbistas! Aš jį pažįstu! Neišvaizdus vyras juodu odiniu paltu iš visų pusių apipilamas smūgiais, spardomas, krenta tarp kapų. Baisi minios jėga! Šaukiu: Vyrai, baikit gal jis visai nekaltas!
Greit šurmulys nutyla, nes atsiranda keli milicininkai ir partijos ar komjaunimo aktyvistai, kurie net iš tolo skiriasi iš minios savo pasipūtimu ir galybės jautimu. Pasirodo, jų čia daug. Nesnaudžia partija, pajutusi laisvės dvelkimą.
Žvalgausi aplink, bet pažįstamų nematau. Ir iš kur čia jie?.. Neseniai grįžau iš konclagerio, apgaule pavyko prisiregistruoti ir, dėdei Pijui padedant, gauti darbą. Bet dabar kas mėnesį kviečia į tą aukštą namą (iš kurio Sibiras matosi) ir vis spaudžia, kad išvykčiau iš miesto. Aš gi net nereabilituotas sovietinio teismo, kaip kiti paleistieji. Bet nepasiduodu, prikibti negali, nes saugausi. Prieš Rambyno aludę gyvena buvęs žurnalistas Budvytis. Mes kartu buvome tame rojuje, tai tik gatvėje persimetame žodeliu, neužeiname net į namus.
Kalbėtojai keičia vienas kitą, kalba vis drąsiau ir drąsiau. Jau skanduojame: Laisvę Lietuvai!, Laisvę Vengrijai!. Iš minios per rankas atvilnija trispalvė, ir Lietuvos himnas pakelia, sujungia mus, net kvapą gniaužia.
Milicija su aktyvistais jau tempia nuo paminklo vieną kalbėtoją. Rankos užlaužtos, velka tiesiai per kapus, per gėles, P.Cvirkos gatvės link. Gal ten mašinos stovi? Be žodžių susižvalgome su šalimai stovinčiais vyrais juk mūsų tiek daug! Čiumpame tuos tvarkdarius ir iš jų gniaužtų išlaisviname drąsuolį kalbėtoją, kuris mauna į šoną nė ačiū nepasakęs. Viskas įvyksta žaibiškai. Mane stveria iš abiejų pusių kairėje milicininkas, dešinėje raudonskruostis komjaunuolis, užsuka rankas ir tą akimirką man kraujas užšąla gyslose na dabar tai man galas! Visa jėga išsiplėšiu dešinę ir smogiu milicininkui galvon, jam nulekia kepurė ir jis puola jos ieškoti. Žmonės mane įsitraukia ir paslepia. Aš juk turiu patyrimą lageryje sukilimo metu lygiai taip pat ištrūkau.
Milicija siautėja, stveria vis naujus žmones, o minia įsiaudrinusi, skanduoja: Rusai, lauk, namo!, Laisvę Lietuvai!, Žygiuojam į centrą!.
Vytauto prospektas prie kapinių jau užtvertas raudonkepurių Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kareivių. Kol minia eina iš kapinių, mudu su broliu jau atsiduriame priekyje ir einame tiesiai pro šituos išsigandusius kareivius, kurie jau kaip potvynio apsemti minios iš visų pusių ir išblaškyti. Dainos, giesmės, aidi šūksniai: Laisvę Lietuvai!.
Prie sankryžos į Laisvės alėją laukia netikėtumas glaudi rankomis susipynusių raudonkepurių užtvara. Aš kairėje pusėje ėjau pirmas, tai mane prispaudžia prie šitos užtvaros. Tiesiai prie kareivio rudomis akimis, kurios neramiai laksto į visas puses. Skaičiuoju jo sagas, o spaudimas toks didelis, kad galvoju, ar nesulūš mano kaulai. Spaudžia vis labiau, nes paskutinieji nelabai mato, kas priekyje, vis šaukia: Į centrą! Į centrą!. Ir štai neišlaiko anų rankos, vos nekrisdami mes prasiveržiame ir jau visu Laisvės alėjos pločiu einam pirmyn. Kaip vėliau sužinojome, blogai buvo dešinėje, prie milicijos valdybos pastato kampo, buvusiems žmonėms juos areštavo ir tempė čia pat pro duris vidun.
Toks keistas laisvės jausmas! Mes nebijome. Mūsų daugybė, mes einame Laisvės alėja. O kaip skanduojame: Laisvę Lietuvai!, Laisvę Vengrijai!, Rusai, lauk, namo!. Nomenklatūros butų langai atsidaro ir vėl užsitrenkia. Pamatau bendradarbę Aldoną Pakalkaitę, stveriamės už rankų ir šypsomės kaip vaikai.
Laisvės alėja prie vykdomojo komiteto vėl užtverta. Šį kartą, gal tai kitas dalinys ar jau duota kita komanda raudonkepurių veidai labai priešiški, ir minia mažėja, nes kalbama, kad iš skersgatvių stveria, areštuoja. Pralaužti pavyksta tik vienoje vietoje, ir mes trys nutariame baigti, nes rizikuoti jau nėra tikslo.
Netrukus miesto valdžios posėdyje nutarta žymiai sumažinti rusakalbių skaičių vadovybėje. Apie tai klegėjo visos šarkos. Būtų įdomu dabar paskelbti tų posėdžių protokolus.
Kažkodėl nežinome tikslaus areštuotųjų, nuteistųjų už kapinių rimties pažeidimą skaičiaus. O jų nuteista daug po šešerius, net aštuonerius metus konclagerio. Vien mano net trys bendradarbės nuteistos. O milicija bei partinis ir komjaunimo aktyvas be jokio gailesčio mindė ir trypė visus kapus ir gėlynus.
Juk tai vengrai papylė žibalo ant laisvės aukuro!
Stasys DOVYDAITIS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|