Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Svarbūs darbai Vengrijai deramai įvertinti

INTERASSA 14-ojo kongreso Budapešte dalyviai. Iš kairės: Antanas Jočys, dr. Vanda Briedienė ir dr. Vytautas Grinius

Lietuvių (iš kairės) Adolfo Teresiaus (Garliava) ir Rimo Zinkevičiaus (Ukmergė) monumentalus sakralinis kūrinys, iškilęs Budapešte, Kerepešio kapinių memorialo vietoje, yra skirtas 1956-ųjų metų revoliucijos aukoms atminti

Prieš porą metų kiekvienas, pravėręs Tėvynės sąjungos būstinės (Vilnius, Gedimino pr. 15) duris, būdavo sutiktas malonaus, inteligentiškos išvaizdos, besišypsančio sekretoriaus-referento dr. Vytauto Griniaus. Tai maloniai nuteikdavo lankytojus, padrąsindavo kreiptis įvairiais klausimais, kurių jie patys nepajėgdavo išsiaiškinti. Duris žmonės užverdavo jau žinodami, nuo ko pradėti spręsti savo problemas. Dabar dr. V.Grinius yra Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas.

Kartkartėmis verta atsigręžti į praeitį, susumuoti tai, kas nuveikta. Pasirodo, nuveikta daug. 1963 metais baigtas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, įgyta biologo specialybė; 1974-aisiais apginta žemės ūkio kandidatinė disertacija; 1977-aisiais, jau gyvenant Vengrijoje, disertacija nostrifikuota, o jos autoriui suteiktas agrarinių mokslų daktaro vardas. Dvidešimt metų, praleistų Vengrijoje, buvo tarsi mūsų tautos neoficialaus ambasadoriaus darbas pristatant kitai šaliai lietuvių tautos istoriją ir kultūrą. Ypač reikšmingos jo pastangos, kad po 1990-ųjų kovo 11-osios Vengrijos Respublika pripažintų atkurtos Lietuvos valstybės suverenitetą, o po tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių būtų įkurtas Lietuvių reabilitacinis fondas Vengrijoje, buvo vedamos derybos su aukščiausiomis Vengrijos valstybinėmis institucijomis dėl Lietuvos atstovybės atidarymo Budapešte, parengti iš Lietuvos atsiųsti aktai diplomatinių santykių su Vengrijos Respublika atkūrimui pasirašyti 1991 m. rugsėjo 2 d. Šio asmens pilietiškumas ir ištikimybė gimtajam kraštui išreikšta sinchronizuojant vengrų režisierių pastatytą pilnametražį dokumentinį filmą apie Lietuvos tremtinius „Mirusiųjų laisvė“, rengiant Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. V.Landsbergio neoficialius vizitus į Budapeštą ir gausybė kitų darbų, susitikimų bei pokalbių, kurie paliko gilius pėdsakus žmonių širdyse. Visa, kas yra padaryta, atlikta su dideliu patriotizmu, meile savo tautai, kiekvienam jos žmogui. Šie svarūs darbai Lietuvai turėtų būti atmintini ir tinkamai įvertinti.

Nuo pat apsigyvenimo Vengrijoje ieškojote ten gyvenančių lietuvių, tapote jų bendruomenės nariu, vėliau – atsakingu sekretoriumi, dar vėliau – pirmininku. Būtų įdomu sužinoti apie Vengrijos lietuvių bendruomenę, jos veiklą sovietmečiu ir dabar.

Turbūt kiekvienas lietuvis, apsigyvenęs svetur, stengiasi ten susirasti savo tautiečių. Taip buvo ir su manimi. Šioje šalyje laikui bėgant radau porą dešimčių mišriose santuokose gyvenančių savo bendrakalbių. 1986-aisiais Pauliaus Normanto iniciatyva gražiame Tokajaus mieste surengėme pirmąjį lietuvių suvažiavimą, kur dalyvavo Vengrijos lietuviai su šeimomis bei praktiką atliekantys studentai iš Kauno. Pakviečiau Veroniką Povilionienę su programa „Yra šalis...“. Tada pirmą kartą sugiedojome „Tautišką giesmę“. Nors sakau sugiedojome, bet mums daugumai graudulys užspaudė gerklę, tegalėjome tik deklamuoti, o ir melodiją bei žodžius ne visi mokėjome.

Taip susibūrėme į bendruomenę.

Kai Trakų Vokės žemdirbystės instituto kolegos mane išlydinėjo į Vengriją (į žentus), atsisveikinimo vakarienės metu aš su liūdesio gaida garsiai išsakiau mane kankinančią mintį: ar būsiu ten naudingas Lietuvai? Instituto direktorius akad. J.Lazauskas mane nuramino: „Nenusimink, Vytautai, mes tau dar įkyrėsime su prašymais, bus progos tau pasireikšti, būsi mūsų atstovas vengrų žemėje“. Su kaupu išsipildė instituto vadovo pranašystės. Mano gyvenimas svetur buvo prasmingas ir reikalingas Lietuvai. Ypač virsmo metais palaikėme ryšius su Sąjūdžiu, 1989 metais birželio pradžioje surengėme lietuvių kultūros dienas Vespremo mieste, sulaukėme viso autobuso svečių iš Lietuvos su poetu Marcelijumi Martinaičiu priešakyje. Savo turistinę kelionę į Vengriją Kauno „Volungė“ suplanavo taip, kad galėjo dalyvauti miesto iškilmėse įamžinant 1956-ųjų miesto revoliucinio štabo vadovui A.Brusniai skirtos atminimo lentos atidengime. Kai užgiedojo „sibiriečių“ tremtinių liūdną dainą, daug kas ašaras nubraukė, nereikėjo vertimo, jų širdis pasiekė, ką lietuviai norėjo pasakyti ta proga.

Apie kitus mano nuveiktus darbus Lietuvos labui jau plačiai buvo rašyta prof. Onos Voverienės ir Algimanto Zolubo straipsniuose „Lietuvos aide“, o A.Zolubas pakartojo ir Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“.

Daug gerų darbų Lietuvai yra nuveikę ir kiti Vengrijos lietuviai. Pirmiausia paminėtinas keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, kuris už tai yra apdovanotas Vengrijos vyriausybės medaliu „Pro kulture“ ir keliomis žurnalistų premijomis. Taip pat Diana Dumšaitytė, Sigitas Povilaitis, dirbantis Lietuvos ambasadoje Budapešte, Jonas Korsakas ir kiti yra palikę savo veiklos pėdsakų Vengrijoje. Dabar bendruomenės veiklos charakteris yra pasikeitęs, ne taip kaip tais ekstremaliais Lietuvai metais, kai net naktį šokdavau iš miego prisisapnavus sausio 13-osios įvykiams ar Medininkų aukų laidotuvėms, juk aš, lyg iš anksto nujausdamas, tais momentais buvau Lietuvoje. Kolegos net sakė, nevažiuok tu į Lietuvą, nes tada kas nors baisaus ten atsitinka...

1990-ųjų spalio 23 d. Vengrija pirmą kartą oficialiai paminėjo 1956 metų sukilimo prieš sovietinę diktatūrą metines. Jūsų dėka prie šio renginio prisidėjo ir ką tik nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Prašytume prisiminti šį prieš 15 metų įvykusį renginį.

Vengrų ir lietuvių tautos turi nemažai bendrų istorinių asmenybių, jas neseniai savo straipsnyje „Lietuvos aide“ išvardijo prof. O.Voverienė. Buvo ir istorinių abiejų tautų lemties panašumų. Bendraudamas antrojoje savo tėvynėje su žmonėmis, skaitydamas literatūrą, aš pajutau abiejų šalių istorijų skaudžiąsias vietas. Todėl, tomis temomis suradęs paraleles, stengdavausi ką nors atmintino suorganizuoti. Taip buvo ir 1990 metais, kai vengrai, po savo aksominės revoliucijos, pirmą kartą oficialiai minėjo 1956-ųjų metų revoliucijos aukų (jų buvo per 20 tūkst.) atminimą. Vespremo mieste vienas tų revoliucinių dienų dalyvis man pasiskundė, kad minėsime, tai minėsime, bet ant laisvės kovotojų kapų dar net kryžius nepastatytas. Janošo Kadaro režimas sąmoningai slėpė apleistuose Budapešto priemiesčiuose palaidotus sušaudytus revoliucijos dalyvius, tarp jų ir Imrę Nadį. Aš jį nuraminau sakydamas, jog lietuviai jums padės, nes mes turime gilias kryžių bei koplytstulpių dirbimo tradicijas, juos statome ant tragiškai žuvusiųjų kapų ar istorinėms vietoms įamžinti. Ta proga susitikau su tuometiniu Vengrijos politinių kalinių sąjungos pirmininku Fonay Jenio aptarti šio mano sumanymo. Jis tuoj pat paskambino tuometiniam savo šalies prezidentui Arpadui Gioncui. Prezidentas pasakė, kad remia kilnų mano sumanymą, o vengrai prisidės parūpindami ąžuolo kamieną, juk iš Lietuvos neatsiveši. Gavę mano asmeninius iškvietimus, netrukus atvažiavo geriausi tautodailininkai – Vidas Cikana iš Lukšių (Šakių r.), Rimas Zinkevičius iš Ukmergės (kitų dviejų pavardžių neprisimenu) ir beveik per savaitę sukūrė įsimintiną koplytstulpį su Rūpintojėliu bei viršuje jį puošiančia saulute. Tomis dienomis Budapešte vyko Pasaulio laisvės kovotojų kongresas, į kurį buvo pakviestas Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jo kalbą Sporto rūmuose keli tūkstančiai dalyvių sutiko audringais plojimais, o kitą dieną Kerestūrio kapinėse jis vėl pasakė kalbą ir atidengė lietuvišką koplytstulpį. Tai buvo jaudinantis renginys, kai nuo koplytstulpio viršaus į vieną ir kitą puses iki žemės buvo nuleistos mūsų šalių trispalvės, o apačioje iškirstas vengriškas užrašas bylojo: „Laisvės kankiniams nuo lietuvių tautos. 1956-1990 m. spalio 23 d.“. Tai buvo Lietuvos prisistatymas. Tiesa, 1991 metais Vengrijos parlamento pirmininkui Sabadui Djordiui įteikiau Lietuvos valstybės vadovo V.Landsbergio įgaliojantį raštą vesti derybas su Vengrijos aukščiausiomis institucijomis dėl atstovybės atidarymo Budapešte. Gaila, tada, matyt, dar nebuvo pribrendęs šis abipusis reikalas, to reikėjo laukti net 15 metų.

Daug istorinių neteisybių patyrę vengrai mus gerai suprato, todėl tais ekstremaliais metais stengėsi padėti ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, Estijai. Kada Maskva mums, pirmiesiems išstojus iš Sąjungos, paskelbė ekonominę blokadą, Vengrijos demokratinio jaunimo sąjungos partija (FIDESZ) net du kartus – 1991 m. gegužės 1 d. ir rugpjūčio 23 d. – organizavo daugiatūkstantinius mitingus prie Sovietų Sąjungos ambasados reikalaudami blokados nutraukimo ir suverenios Lietuvos pripažinimo. To mitingo metu buvo paskelbta humanitarinės pagalbos mūsų šaliai akcija. Iš aplinkinių krautuvėlių žmonės išpirko šokoladą ir sukrovė rengėjams į mašiną Lietuvos vaikams. Netrukus man paskambinęs Jaunimo partijos tarybos narys paklausė, kokių Lietuvai reikia vaistų. Iš tuometinio sveikatos apsaugos ministro Juozo Olekos sužinojau, jog jau pasibaigė insulinas bei antibiotikai, o Maskva jų jau neskiria. Iki šiol šiai partijai vadovaujantis (vėliau pakeitė pavadinimą Piliečių partiją) pirmininkas Viktoras Orbanas (2000-2004 metais buvęs premjeras), manęs paprašė lydėti siuntą iki Vilniaus. Apie mūsų kelionę, kurioje mus lydėjo Vengrijos MTV žurnalistai ir sukūrė videofilmą, būtų atskiras pasakojimas.

Kai 1991 m. sausyje Vilniuje buvo rengiamas pučas, jo metu pralietas nekaltų Televizijos bokšto bei LRT pastato gynėjų kraujas, Vengrija vėl mums ištiesė pagalbos ranką apsiimdama operuoti ir gydyti kelis sužeistuosius. Čia ir vėl galėjau tarpininkauti rūpindamasis sužeistųjų išgabenimu į Traumatologijos instituto ligoninę Budapešte. Taip sėkmingai buvo operuoti Arūnas Ramanavičius (Vilnius), Kristina Čepkauskienė (Kaunas), Vacys Buzas (Kupiškio r.) ir išvengta amputacijos grėsmės. Arūnas tada rudenį apgynė diplominį darbą, netrukus vedė, dabar augina dvi atžalas ir profesoriauja Vilniaus universitete.

Šiemet visas pažangus pasaulis mini Vengrijos revoliucijos 50-ąsias metines. Budapešte vykusiose iškilmėse dalyvavote ir jūs. Prašytume papasakoti savo įspūdžius.

Pirmiausia gražius minėjimo įspūdžius aptemdė konfrontacija tarp valdančios ir opozicinės partijų, dėl ko, mano nuomone, negalima pateisinti nė vienos pusės, tuo labiau jų metodų.

Dalyvavau INTERASSA 14-ame kongrese Budapešte, kur buvo susirinkę atstovai iš trylikos Europos šalių. Papasakojau, kokie renginiai vyksta Lietuvoje minint 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos aukų atminimą, taip pat apie demonstracijas tais metais per Vėlines Vilniuje ir Kaune bei susidorojimą su jų dalyviais.

Vengrijos Respublikos prezidentas Laslas Šojomas spalio 22 dieną Parlamento rūmuose šios valstybinės šventės proga apdovanojo daug Vengrijos piliečių už vienokius ar kitokius nuopelnus. Šio iškilmingo minėjimo metu buvau apdovanotas ir aš, kaip Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos įkūrėjas, Vengrijos Respublikos nuopelnų ordino viduriniuoju kryžiumi už vengrų ir lietuvių ryšių, diplomatinių santykių puoselėjimą, pripažįstant atliktų darbų svarbą.

Kaip jums pavyko įgyti aukštas pareigas užimančių Vengrijos oficialių asmenų pasitikėjimą?

Mano veikla ir darbai buvo akivaizdūs, nuoširdūs ir be jokio išskaičiavimo, o pasitikėjimas ir pagarba įgyjami ne per vienerius metus. Krikščioniška artimo ir Tėvynės meilė – tai tie pagrindai, ant kurių stačiau savo gyvenimą bei visuomeninę veiklą. Leiskite priminti, jog Vengrija man tapo antrąja tėvyne, kuri aukščiausiu, savo piliečiams skirtu, apdovanojimu deramai įvertino mano darbus.

Gyvendamas Vengrijoje padarėte daug svarių darbų Lietuvai. Kurie iš jų, jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Mano nuveikti darbai man visi yra labai svarbūs. Reikėdavo nemažai pastangų, sugebėjimų bei diplomatiškumo įgyvendinant savo sumanymus, kitų prašymus, Vengrijos bei Lietuvos aukščiausių institucijų pavedimus. Norėčiau pabrėžti, jog ne aš vienas visa tai nuveikiau. Kai tik reikėdavo pagalbos, jos susilaukdavau iš daugelio oficialių ir neoficialių asmenų bei institucijų ir Lietuvoje, ir Vengrijoje. Ačiū jiems visiems!

Grįžęs į Lietuvą įkūrėte Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugiją, esate jos pirmininkas. Būtų įdomu sužinoti apie šios draugijos veiklą.

Mūsų draugija įkurta 1999 m. birželio 1 d. Tais metais grupė mūsų tautodailininkų, dalyvavusių kūrybinėje stovykloje Vengrijoje, sukūrė penkis koplytstulpius, iš kurių vieni buvo pastatyti parkuose, kiti eksponuoti parodose, du skirti Vengrijos valstybės tūkstantmečiui įamžinti 2000 metais.

Šiemet Adolfo Teresiaus (Garliava) ir Rimo Zinkevičiaus (Ukmergė) monumentalus sakralinis kūrinys iškilo Budapešte, Kerepešio kapinių memorialo vietoje, ir yra skirtas 1956-ųjų metų revoliucijos aukoms atminti, apie ką byloja išpjaustytos raidės: „Nežinomose vietose palaidotiems didvyriams ir aukoms atminti. 1956-2006“.

Lapkričio 3 dieną, 13 val., Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje kartu su Vengrijos ambasada bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija rengiama mokslinė konferencija, skirta Vengrijos revoliucijos bei jos atgarsių Lietuvoje 50-osioms metinėms paminėti, kur pranešimus skaitys svečias iš Vengrijos dr. Kahler Frigyes, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, profesorės O.Voverienė ir Vanda Zaborskaitė. Be to, veiks archyvinių nuotraukų, gautų iš Vengrijos nacionalinio muziejaus bei Algimanto Žižiūno nuotraukų iš pirmo oficialaus jų revoliucijos metinių minėjimo renginių Budapešte 1990 metais, paroda.

Esate Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas. Kokiais klausimais ponui Ambasadoriui patarinėjate?

Vengrijos Respublikos nepaprastas ir įgaliotas ambasadorius Šandoras Juhašas turi didelę diplomatinio darbo patirtį. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad Š.Juhašas yra vienas populiariausių ambasadorių Lietuvoje, dalyvauja TV laidose, duoda interviu žurnalistams, rengia labdaros akcijas bei įvairius kultūrinius renginius Vengrijos valstybinių švenčių proga. Jis nusipelnė didelių lietuvių simpatijų. Ypač svarbūs ir gausūs šiemet ambasadoriaus renginiai, skirti Vengrijos revoliucijos 50-osioms metinėms.

Mano, kaip garbės patarėjo, visuomeninės pareigybės yra grynai simbolinės, nors yra patvirtintos Vengrijos užsienio reikalų ministerijoje. Man tai didelė garbė, kad Vengrija taip aukštai įvertino mano visuomeninę veiklą.

Kalbėjosi dr. Aldona Kačerauskienė

© 2006 „XXI amžius“