Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kardinolas K.Umešas iškelia evangelizacijos prioritetus

Mindaugas BUIKA

Naujasis Kunigų kongregacijos prefektas 72 metų Brazilijos kardinolas Klaudijus Umešas, OFM.

Kardinolas Klaudijus Umešas, OFM, aukoja šv. Mišias

Paskirtas naujas Kunigų kongregacijos prefektas

Suprasdamas, kad reikia atnaujinti Romos kuriją, popiežius Benediktas XVI naujuoju Kunigų kongregacijos prefektu paskyrė Brazilijos didžiausios San Paulo diecezijos (8 mln. katalikų) arkivyskupą, 72 metų kardinolą Klaudijų Umešą, OFM. Iki šiol Vatikane nebuvo dikasterijos, kuriai vadovautų Brazilijos – pasaulyje gausiausios katalikiškos šalies (turi 189 mln. gyventojų, iš kurių 145 mln. yra katalikai) – Bažnyčios hierarchas. Taigi minėtu paskyrimu Šventasis Tėvas patvirtino siekį, kad prie svarbių Šventojo Sosto institucijų vadovavimo prisidėtų trečiojo pasaulio šalių ganytojai, nes ten dabar susitelkė didesnė dalis tarptautinės katalikų bendruomenės.

Kita vertus, nauju Kunigų kongregacijos prefektu vėl paskirtas Bažnyčios hierarchas iš labiausiai katalikiško Lotynų Amerikos žemyno: pagal spalio 31 dieną Vatikane paskelbtą pranešimą kardinolas K.Umešas šiame poste pakeis to paties žemyno atstovą – 77 metų sulaukusį Kolumbijos kardinolą Darijų Kastriljoną Ojosą, kuris atsistatydino dėl amžiaus.

Beje, kardinolas D.Kastriljonas toliau lieka vadovauti dar Jono Pauliaus II 1998 metais įsteigtai Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai, kurios uždavinys – siekti visiškos bažnytinės vienybės su kunigais, priklausančiais Šv. Pijaus X draugijai. Šią draugiją 1988 metais įkūrė ekskomunikuotas vadinamųjų tradicionalistų lyderis prancūzų arkivyskupas Marselis Lefebvras, su kurio šalininkais pastaruoju metu vis daugiau ir plačiau bendraujama.

Kunigų kongregaciją popiežius Paulius VI įsteigė 1967 metais, pertvarkydamas iki tol buvusią Šventąją Susirinkimo kongregaciją (Sacra Congregatio Cardinalium Concilii Tridentini interpretum), kurios pirmoji paskirtis buvo įgyvendinti XVI amžiuje vykusio Tridento Susirinkimo reformas. Dabartinės Kunigų kongregacijos uždavinys – koordinuoti beveik 450 tūkst. pasaulio katalikų kunigų ir diakonų sielovadinę veiklą ir jų ugdymą bei tikinčiųjų katechezę parapijose. Šis darbas kaip tik ypač artimas popiežiui Benediktui XVI, ką patvirtino jo kalbos su ad limina vizitais į Romą atvykstančiais vyskupais, taip pat didelio dėmesio susilaukiantys gana dažni jo susitikimai su didelėmis kunigų grupėmis. Kunigų kongregacija taip pat prižiūri vietinių Bažnyčių turimo turto ir finansų reguliavimą ir administravimą, rūpindamasi kunigų socialinėmis reikmėmis, sveikatos apsauga, išlaikymu senatvėje ir pan.

Ganytojo socialinis aktyvumas

Naujasis Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas K.Umešas, vienas iš 2005 metų balandžio konklavos, išrinkusios popiežių Benediktą XVI, dalyvių, gimė 1934 m. rugpjūčio 8 d. Brazilijos pietinėje Rio Grandės valstijoje, Montenegro miestelyje, vokiečių imigrantų šeimoje. Jaunystėje įstojo į pranciškonų vienuoliją ir baigė teologijos studijas, 1958 m. rugpjūčio 3 d. įšventintas į kunigus. Toliau tęsė mokslus Popiežiškajame Antanianum universitete Romoje ir apgynė filosofijos doktoratą. Taip pat baigė ekumenizmo studijas Bosio ekumeniniame institute Šveicarijos mieste Ženevoje.

Dėstė kunigų seminarijose ir universitete, buvo Brazilijos ekumeninių reikalų patarėjas, vietinių Rio Grande da Sulo pranciškonų provincijolas, rinktas visos Lotynų Amerikos pranciškonų vyresniųjų tarybos pirmininku. 1975 m. kovo 22 d. paskirtas Santa Andrė diecezijos vyskupu koadjutoriumi (nuo gruodžio 29 dienos – ordinaru). Šis ganytojas labai rūpinosi socialine vargšų gerove, skatino teisingumą, ragino ginti žmogaus teises, ekologiją ir palaikyti dialogą visuomenėje. Santa Andrė regionas San Paulo valstijoje žinomas kaip labiausiai pramoninis Lotynų Amerikoje, čia yra „Volkswagen“ ir „Ford“ automobilių gamyklos; čia ypač ryškūs socialiniai kontrastai, vyksta nemažai darbininkų streikų, kurie ypač buvo padažnėję praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje, Brazilijos karinio režimo valdymo pabaigoje.

Tuomet vysk. K.Umešas įgijo ir socialinių problemų sprendimo patirtį, nes gynė darbo žmonių interesus, tarpininkavo jų derybose su įmonių ir kompanijų vadovais, kartais net atverdavo bažnyčių duris prieglaudos ieškantiems karinio režimo priešininkams. Kaip tik tuomet jis susipažino ir susidraugavo su profsąjungų lyderiu Luisu Ignesijumi Luba da Silva, kuris dabar yra Brazilijos prezidentas (neseniai buvo išrinktas antrajai šalies valdymo kadencijai). Popiežius Jonas Paulius II socialiai aktyvų ganytoją 1996 m. gegužės 29 d. paskyrė Brazilijos šiaurės rytų Čearos valstijos sostinės Fortalesos arkivyskupu, o po dvejų metų, 1998-ųjų balandžio 15 d., – San Paulo arkivyskupu. 2001 m. vasario 21 d. jis buvo pakeltas kardinolu.

Plačiai žmogiškojo orumo skatinimu, taip pat tradicinių šeimos, gyvybės ir etikos normų bei vertybių gynimu biotechnologijų srityje išgarsėjusį kardinolą K.Umešą popiežius Jonas Paulius II buvo pakvietęs 2002 metais vesti Gavėnios rekolekcijų Vatikane, ir tai buvo dar vienas šio Bažnyčios hierarcho pripažinimo ženklas. Rekolekcijų tema jis parinko dialogą. Tuomet ganytojas aiškino, jog Bažnyčia turi užmegzti prasmingus kontaktus su visomis kultūromis, įvairaus mąstymo mokyklomis ir religijomis, kartu tvirtai laikydamasi savo mokymo tradicinių nuostatų, kas yra ypač svarbu šiame sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriame daugeliui nebeliko nieko tikra. 1997 metais Vatikane vykusiame Amerikai skirtame Vyskupų Sinode ganytojas pabrėžė, kad pastoracijos prioritetu tokiomis aplinkybėmis turi likti šeima ir negimusios gyvybės gynimas, o tam reikia raginti valstybių vyriausybes priimti atitinkamus įstatymus.

Dėmesys seminaristų atrankai ir ugdymui

Netrukus po žinios apie paskyrimą naujuoju Kunigų kongregacijos prefektu pirmuose pokalbiuose su žiniasklaidos atstovais kardinolas K.Umešas sakė, kad svarbiu jo veiklos uždaviniu bus aukštesni standartai ugdant kunigus bei didesnės evangelizacinės pastangos dar glaudžiau bendraujant dvasininkams ir tikintiesiems. Interviu Brazilijos laikraščiui „O Globo“ ir tarptautinei žinių agentūrai „Reuters“ kardinolas aiškino, jog Vatikane neseniai išleistos dvasininkų rengimą reglamentuojančios direktyvos, kurios turi būti kuo geriau įgyvendintos.

„Seminarijose reikia griežtesnės atrankos, reiklesnio seminaristų ugdymo, idant mes būtume tikri, kad būsimieji kunigai laikysis celibato, ką daryti juos kviečia Bažnyčia“, – tvirtino hierarchas. Jis pabrėžė, jog visi konkretūs kaltinimai dėl pasitaikančio kunigų seksualinio piktnaudžiavimo turi būti perduoti Šventajam Sostui, kad jis atliktų atitinkamą tyrimą. Kalbėdamas apie pastoracinio darbo aktualijas, kardinolas K.Umešas pirmiausia prakalbo apie pačių katalikų reevangelizaciją, tai yra grąžinimą į Bažnyčią. Čia labai naudingas tiesioginis bendravimas su tikinčiaisiais, reikia dažniau „lankyti žmones jų namuose“, kad jie iš tiesų pajustų šilumą Bažnyčios, „kurioje jie buvo pakrikštyti“.

Žurnalistai kardinolo taip pat paklausė, ką ganytojas mano apie Bažnyčios siūlomą dialogą, nes jis dažnai apie tai užsimena savo pasisakymuose. Naujasis Šventojo Sosto dikasterijos vadovas patvirtino, jog „Bažnyčia visada atvira dialogui su mokslu, protu ir filosofija“. Tačiau žmonėms nereikėtų priimti vienos ar kitos nuomonės kaip absoliučios tiesos, kurią gina Bažnyčia. Tai tuo labiau pavojinga, nes dabar daugelis subjektyvių teiginių ir hipotezių pristatomos kaip tiesos ar neva jau patikrinti teiginiai.

Kai dar buvo jaunas vyskupas, jis gynė darbininkų ir bežemių vietos senbuvių teises, net leido kairiųjų aktyvistams pasisakyti per pačias šv. Mišias. Tada kardinolas K.Umešas pelnė tai, ką sovietinio komunizmo propaguotojai būtų įvardiję kaip „pažangaus“ Bažnyčios hierarcho reputaciją. Vėliau, kai pradėjo eiti vis aukštesnes pareigas, ganytojas jau laikėsi labiau tradicinių ir nuosaikių nuostatų, atsiribojo nuo marksizmo įtakoje esančios ir Lotynų Amerikoje vis dar populiarios išlaisvinimo teologijos. Nors kardinolas pasisako prieš perdėtą Bažnyčios kišimąsi į politiką, bet vis dėlto neužmiršta priminti visuomenės ir vyriausybės veikėjams jų socialinės atsakomybės už neturtingųjų sluoksnių gerovę.

II Vatikano Susirinkimo mokymo aktualumas

Minėtame interviu brazilų laikraščiui „O Globo“ kardinolas K.Umešas paaiškino, kad dėl Vatikano požiūrio išlaisvinimo teologiją jis yra konsultavęsis su tuometiniu Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu (dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI). Kai buvo panaudota marksistinė metodologija, kilo didelis konfliktas tarp teologų, Bažnyčios gyvenimas buvo politizuotas, ir prasidėjo dideli nesutarimai tarp popiežiaus Jono Pauliaus II ir išlaisvinimo teologijos kūrėjų, todėl kai kuriems iš jų buvo suspenduota kunigystė.

„Kai kurie teologai, pasitelkę išlaisvinimo teologiją, skleidė marksistines pažiūras, kaip realybės analizę, tarsi marksistinė analizė būtų mokslinė, – sakė kardinolas K.Umešas. – Popiežius Jonas Paulius II dėl to perspėjo ir, žinoma, kardinolas J.Ratcingeris ir aš su tuo sutikome“. Jis pabrėžė, jog marksistinė analizė yra daugiau ideologinė nei mokslinė ir ji teologiją veda į materializmą bei ateizmą, o visuomenės sąjūdį – į ginkluotą revoliuciją ar terorizmo apraiškas. Be abejonės, būtina mažinti skurdą, nedarbą, garantuoti teisingą darbo užmokestį ir kitas darbininkų teises, tačiau marksistinė ideologija nė vienos iš šių problemų neišsprendė, sakė kardinolas K.Umešas. Priminus, kad jaunystėje jis buvo kiek kitokios nuomonės, ganytojas pastebėjo: „Pasaulis keičiasi… ir mes turime keistis su istorija. Negalima šiandien vadovautis tomis nuostatomis ir praktikomis, kokios buvo praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje“.

Savo teologines, kartu ir socialines nuostatas kardinolas K.Umešas išdėstė 2005 metų kovą Romoje vykusiame ir plataus dėmesio (taip pat ir „XX amžiuje“) sulaukusiame kongrese, kuriuo buvo paminėtos II Vatikano Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ paskelbimo 40-osios metinės. Tame susitikime skaitytame pagrindiniame pranešime jis pastebėjo, kad minėtas dokumentas pateikė optimistinę šiandienos pasaulio sampratą, pabrėždamas „žemiškųjų reikalų autonomiją“. Pasak Brazilijos Bažnyčios hierarcho, „Gaudium et spes“ patvirtino, jog pagal Bažnyčios mokymą yra priimtina naujoji žmogaus teisių tradicija su „laisvės, lygybės, brolybės, žmogiško orumo ir moralinės sąžinės autoriteto nepažeidžiamo intymumo“ nuostatomis.

Dalyvaudama šiandienos visuomenės gyvenime, Bažnyčia nesiekia politiškai dominuoti, bet pabrėžia „savo tarnystę kiekvienam asmeniui ir visų žmonių labui“, tuo sekdama Kristaus pavyzdžiu, kuris sakė esąs tarnas. Tokia „tarnaujanti Bažnyčia“ privalo iškelti prioritetinį solidarumą su vargšais, nes pats tikėjimas išreiškiamas per meilę artimui ir solidarumą, „kuris yra meilės pilietinė forma“. Kaip tik solidarumo įprasminimas padeda ištaisyti neteisingumą, atkurti atskirų asmenų ir tautų pagrindines teises, įveikti skurdą ir „netgi priešintis maištui, kurį provokuoja neteisingumas, tuo pačiu pašalinant kartu su maištu gimstančią prievartą ir įtvirtinant taiką“, aiškino kardinolas K.Umešas.

Ganytojas pabrėžė, kad Bažnyčios veikla socialinio teisingumo naudai neturi menkinti krikščioniškojo tapatumo. Rūpinimasis bendra visuomenės gyvenimo pažanga negali silpninti evangelizacinių pastangų „padėti suvokti tikrąją tiesą apie žmogų ir jo pašaukimą šiame pasaulyje“, kartu turi padėti susitikti su Jėzumi Kristumi, kuris yra ši pilnutinė tiesa.

Nauji misijų veiklos iššūkiai

Šios reevangelizacijos pastangas skatina ir sekmininkų bei charizmatikų naujųjų sektų plėtra, kuri yra ypač ryški Brazilijoje ir visoje Lotynų Amerikoje. 2005 metų spalį Romoje vykusiame Eucharistijai skirtame Vyskupų Sinode kardinolas K.Umešas aiškino, jog brazilų, laikančių save katalikais, kasmet sumažėja vidutiniškai 1 proc., nes juos nuvilioja naujosios protestantiškos bendruomenės. „1991 metais Brazilijoje katalikai sudarė apie 83 proc. visų gyventojų, o dabar, pagal naujus tyrimus, jų liko tik 67 proc.“, – kalbėjo ganytojas.

Jis atkreipė dėmesį į šalyje veikiančių sektantų „apaštalinį“ aktyvumą. Brazilijoje vienam katalikų kunigui vidutiniškai tenka du protestantų pastoriai. Panaši padėtis yra beveik visoje Lotynų Amerikoje, kurioje gyvena pusė pasaulio katalikų. „Ar ilgai dar Lotynų Amerika liks katalikišku žemynu?“ – klausė savo kalboje kardinolas K.Umešas. Kaip pranešama, ši Brazilijos Bažnyčios hierarcho kalba labai sujaudino Sinodo dalyvius ir patį popiežių Benediktą XVI, kuris netrukus paskelbė apie savo sprendimą 2007 metų liepą vykti į Braziliją ir vadovauti ten vyksiančiai Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų tarybos (CELAM) asamblėjai.

Kardinolas K.Umešas minėtame Vyskupų Sinode pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia, atsiliepdama į šiuos naujuosius iššūkius, turi sutelkti savo misijinę energiją, palaikomą kuo tvirtesnio Eucharistinio tikėjimo. Būdamas vienas artimiausių Šventojo Tėvo bendradarbių, kardinolas K.Umešas galės iš esmės prisidėti vykdant šiuos uždavinius. Žurnalistams jis sakė, kad jį „labai nustebino“ naujasis jo paskyrimas, apie kurį popiežiaus Benedikto XVI vardu spalio 8 dieną jam pranešė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė. „Pirmas dalykas, kurį pajutau, – tai poreikis melstis prašant Dievo, kad mane apšviestų, – sakė naujasis Kunigų kongregacijos prefektas. – Man Popiežiaus balsas yra Dievo balsas, todėl turėjau pasakyti taip“.

© 2006 „XXI amžius“