|
Apie piligriminę kelionę į Jeruzalę
Regis, ir nebuvo to pusmečio, kai gegužės 5-ąją prie Kryžių kalno Šiaulių mero ir kai kurių Seimo narių, susirinkusios minios akistatoje po kalbų ir sveikinimų vysk. Eugenijus Bartulis palaimino Kryžiaus žygio Meškuičiai-Golgota dalyvius, pasiryžusius su 60 kg kryžiumi ant pečių pėsčiomis 4300 km per Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Austriją, Italiją ir Šventąją Žemę nugabenti į Golgotą.
Regis, dar tik vakar Šiluvoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, aukojęs šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bazilikoje, palinkėjo Dievo palaimos, o netrukus prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos vysk. Juozas Tunaitis, pats ant savo pečių panėšėjęs maldininkų brangiąją naštą ir po iškilmingų pamaldų peržegnojęs visus kryžiaus ženklu, išleido į daugiadienę pusės metų kelionę per septynias šalis.
Pasienyje liko gerokas būrys palydovų. Vienus baugino kaimynų vizos, kitiems sutrukdė į tokį kelią leistis sveikata, darbai, namai ir kasdieniai rūpesčiai.
Kryžnešiai ir vėliavnešiai, statulėlių nešėjai ir maldininkai pradėjo žygį. Dažnai skambėjo ne tik bažnyčių varpai, bet ir žmonės, išėję į bažnytkaimių gatves, atsitraukę nuo traktoriaus ir sunkvežimio vairo, išlipę iš autobusų ir lengvųjų automobilių, peržengę namų slenksčius, kėlė nuo galvos kepures, klaupėsi ant kelių ir laistė ašarodami, bučiavo mūsų nešamą Kryžių ir mojavo rankomis, žegnojosi, kai mūsų būrys dingdavo jiems iš akių. Bučiavo jį vaikai, seneliai, ligoniai, prašė pasimelsti už vaikus, jų šeimas motinos, tėvai, pasakojo apie savo kasdienius vargus, kunigai, sakė pamokslus ir laimino vyskupai, sutikdavo ir išleisdavo šios Kryžiaus procesijos maldininkus ne tik katedrų, bazilikų, bažnyčių varpai, bet kai kur šventoriuje takai žiedas prie žiedo abipus buvo nudėlioti gėlėmis, o parapijiečiai, vienuolės ir vienuoliai, kunigai ir ne vienas monsinjoras, kanauninkas, vyskupas išeidavo per lietų ir vėją pasitikti mūsų su vėliavomis, su savo krašto giesmėmis, procesijomis, su duona ir druska, su vaišėmis apkrautais stalais ir gėrimais.
Kiekvieną dieną, kartais net ir dusyk, nes dažniausiai perdien atsidurdavome trijose skirtingose bažnyčiose. Kryžnešiai dalyvaudavo šv. Mišiose, atlikę išpažintį, eidavo šv. Komunijos, su Kryžiaus ir Švč. Sakramento garbinimo giesmėmis, su malda įžengdavo ir išeidavo bemaž iš kiekvienos bažnyčios ir katedros.
Keliauninkai daugiausia apsistodavo vaikų ar senelių namuose, parapijų ir mokyklų salėse, kur visai grupei sykiais tebūdavo vos po vieną tualetą ir kriauklę. Retsykiais vienuolynuose, klebonijose, o kartais (pvz., Baltarusijoje ir Ukrainoje), būdavo kviečiami į tikinčiųjų namus. Kai nebuvo niekur negalima apsistoti, pernakvojome paplūdimyje po aukštu tiltu. Ten buvo pati įdomiausia ir romantiškiausia nakvynė. Pačiu kraštutiniausiu atveju, jei nebūdavo kur pasidėti, tekdavo apsistoti viešbučiuose (kaip paskutinėmis dienomis Tiberiadoje). Kai parapijos būdavo toli viena nuo kitos arba negaudavome valgyti, pasimaitindavome iš savųjų maisto atsargų, kurias kartu su miegmaišiais ir kita manta mums vežiodavo autobusas, ne kartą gedęs, ne sykį dėl neapdairumo ir nepatyrimo apgadintas, bet sėkmingai pataisytas ir ištikimai tarnavęs iki pačios kelionės pabaigos.
Už šią transporto priemonę ir daug ką kita esame dėkingi Aloyzui ir Aurimui Domarkams, UAB Dosanta vadovams, taip daugeliui kitų mūsų rėmėjų, Marijos radijo klausytojų ir visiems tiems daugybei užsienio geradarių, kunigų, mūsų bičiulių.
Mums dar ir šiandien menas įspūdingos šv. Mišios Romoje Šv. Petro bazilikos požemiuose, lietuvių koplyčioje kartu su mūsų trimis ambasadoriais ir kitais svečiais.
Šventojoje Žemėje tikėjomės daugiau pakeliauti su kryžiumi, bet mums neleido, todėl daug kur jį nešėme per miškus ir žvyrduobes, saulės kepinamus vynuogynus, kalnus ir slidžius takus. Nešėme siauromis Jeruzalės gatvėmis, kai kryžiaus keliams įdomiai vadovavo Panevėžio vysk. Jonas Kauneckas su visa grupe, atkeliavusia iš Egipto. Jie ėjo kartu su mumis Šventojo miesto gatvėmis. Aplankę Jeruzalę, Taboro kalną, Kaną, Tabghą, Betliejų, Tiberiadą, Karmelį, Nazaretą, Ein Karimą, Kafarnaumą, Jordaną, laimingai lėktuvu spalio 27 dieną pasiekėme Varšuvą, iš kur autobusu grįžome Lietuvon.
Reikia stebėtis, kaip maldininkai galėjo pusę metų nuo ryto iki vakaro giedoti giesmes, kalnus, kalbėti rožinį, mąstyti.Visą pusmetį šiems lietuviams maldininkams aukojau šv. Mišias, sakiau pamokslus, klausiau išpažinčių. Dėkoju jums ir jiems už maldas, už gerumą, džiaugiuosi ištverme, jų vadovų Danutės ir Gintaro nuoširdumu, kantrybe, sugebėjimu, didžiuliu jų darbu. Teatlygina visiems Dangus. Dieve, padėk!
Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ
© 2006 XXI amžius
|