Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Rašytojas neleido sielai rūdyti...

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Vilniaus universiteto Istorijos- filologijos fakulteto studentai lituanistai Kulautuvoje. Kairėje – Viktoras Brazauskas. 1967 metų kovas

Kai aš mažas kūdikis bėgiojau,

Iškentėjau aš kančias visas...

Lapkritis parsiveda visus išėjusius. Sykiu žingsnis žingsnin ėjusius. Sykiu tas pačias knygas skaičiusius. Sykiu lietuviškas dainas dainavusius ir nemeluotai nuoširdžius posmus deklamavusius... „Likiminius žmones“, jaukiai besišypsančius maloniai širdį ir šiandien sušildančiuose gyvenimo vitražuose. Tuo ir reiškiasi žmonių giminiškumas.

Neatsitiktinai literatūrinio mėnraščio „Metai“ paskutinis 2005 metų numeris, kuriame jau be šypsenos skaitėme rašytojui, Žemaitės premijos 1985 metų laureatui, mūsų kurso draugui Viktorui Brazauskui (1941 01 30–2005 11 11) parašytąjį Lietuvos Nacionalinės premijos laureato, iškilaus prozininko Petro Dirgėlos nekrologą, mūsų šeimos knygų lentynėlėje stovi greta 1983 metais „Vagos“ išleistos eilėraščių antologijos „Po medžio ir paukščio sparnais“. Beje, joje pirmąsyk perskaičiau ir šį rudenį mus palikusios poetės Viktorijos Kumpikevičiūtės (1918-2006) eilėraštį „Šienapjūtė“, kurio eilutės amžiams – Kūrėjo lemtis! – įrašė autorę į kiekvieno dainuojančio, lyriško lietuvio širdį: „...Pamilo dobilas raudonas /Vėjavaikę ramunę/ Ir meldžiasi į aukso dangų – /Lai vasara pabūna!...“ Vieno eilėraščio užtenka, kad kūrėja išliktų lietuvių literatūros istorijoje ir skaitytojų atmintyje!

Neatsitiktinai jautriasielis kurso draugas, „jausmų riteris“ (P.Dirgėlos naujavardis – G.G.) V.Brazauskas savo 2000 metais išleistą apsakymų rinktinę pavadino nenuginčijamai paprastai, o paprastumu išmintingai – „Po Dievo padu“. Ir pats pristatė: „...Žmogaus, žiogo ar skruzdėlės likimas ir viskas, kas vyksta danguje ir žemėje – po Dievo padu...“ Supraskim: geriau šviesoje, po„dievopadžiu“, negu kurmio gyvenimas, – šėtono spąstuose.

V.Brazauskas, kurį 1965 metais, stodamas į Vilniaus valstybinį universitetą, pažinau kaip dainingų poezijos posmų autorių, A.Miškinio, J.Šiožinio, P.Širvio, S.Jesenino tradicijų tęsėją, neilgai trukus labai rimtai ir atsakingai paniro į prozos dirvonus ir iki paskutinio balto lapo priešais save „arė – arė – arė“ sodrias noveles, apsakymus, taip ryškiai praturtindamas gimtąją literatūrą, o tuo pačiu – suteikdamas garbę ir širvintiškiams, ir jo talento gerbėjams gimtuosiuose Musninkuose: jo knygos „Vasaros muzikantai“ (1970), „Antrąkart gimę“ (1976), „Nežinomų artistų gyvenimas“ (1984), „Kamanių pieva“ (1991), „Pono Adomo odisėja“ (1998) ir „Po Dievo padu“ yra nepaprastą talentą ir sunkius laikus liudijantys rašto „koplytstulpėliai“.

„V.Brazausko kūrybai buvo būdingi bendri dalykai: glaustis prie to, kas nepaprastai greitai keičiasi, prie savo ištakų, kurios visų buvo tos pačios – kaimas su savo moralės „konstitucija“, kaimas, kuris bene labiausiai naikinamas – ir iš išorės (žiauri melioracija), ir iš vidaus (to meto ideologijos stengimasis atitraukti kaimo žmogų nuo tradicijų). (...) Bandant suvesti į vieną tašką V.Brazausko geriausios beletristikos esmę tektų pasakyti gal ir paradoksą: lyg ir nieko neatsitinka, nieko ypatinga neįvyksta, o skaitai gėrėdamasis“, – įvertina jo kūrybą Nacionalinės premijos laureatas, nūdienos lietuviškosios „novelės Paganinis“ Juozas Aputis.

Gėrėdamasis V.Brazausko išraiškingai skaitomais apsakymais Vilniaus universiteto literatų klubo „Nuoširdumas“ narių susibėgimuose visada su meile ir šiltai prisimenamos dėstytojos, lietuvių literatūros tyrėjos Elenos Bukelienės namuose, gėrėdavomės ir jo neišsenkančiu lietuvių liaudies dainų repertuaru, – o dainininkas buvo, o pasakotojas... Ir drąsus: „Mes nekenčiam vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos...“.

Dabar jau galima atsiverti: anuomet Vilniuje, po bendrakursio Algio Krapavicko palydėtuvių į sovietinę armiją pačioje Gedimino kalno viršūnėje, sykiu su V.Brazausku tuomečio Lenino rajono milicijos skyriuje rašėme pasiaiškinimus dėl „viešosios tvarkos sutrikdymo“: „Pasižadame Gedimino kalne taip garsiai vidurnaktį lietuviškų dainų nedainuoti...“ Ir ką manote? Supratingai atlaidus lietuvis milicijos viršininkas tada studentėlių nenubaudė! Iš to džiaugsmo vėl čia pat, tuomečiame Dzeržinskio turguje, gruziną paprašėme įpilti po stiklinę vynuogių sausvynio. „Bet ir drąsiai vakar dainavome! – šelmiškai juokėsi Viktoras. – Gerai, rapūha!“ Tai jo dėka daugelis mūvėjome žiedus su Vytimi. O ar galima smerkti už bohemiškus jaunadienių „svaigomanijos potyrius?“

Raudonmetis daugybę meno, rašto žmonių, žurnalistų, literatų vertė tūnoti po „velnio padu“. Raudonmečiu daug teisybės tūnojo... smuklėse, kavinėse. Ten ne vienas „gydė“ melo ideologų atvertas sielos stigmas, alkoholis – neteisinu – gal kai kam net padėjo susivokti savyje, girtume išlaikyti blaivią sąžinę ir sąžiningumą daugelyje rašto darbų ir netapti... kubilinskais. Kai kas buvome ir gležnavaliai, betgi nuodėmė žmogui irgi paskiriama, kaip paltas išaugimui. Išminties įgijus, dažno siela nurimsta. Arba ne. Toks gyvenimas: tarp smuklių ir bažnyčių. Kas ko ieškom.

Dvigubą pergalę laimi tas, kas save nugali, kam laimingų aplinkybių dėka pavyksta išsprūsti iš „velniško popadžio“, nurimti „po Dievo padu“, kur nuodėmės atleidžiamos.

Šviesaus atminimo, visad broliškas rašytojas V.Brazauskas mane supažindino su savo kraštiečiu, tekstologu, vertėju, „Vagoje“ dirbusiu, lietuvybei atsidavusiu redaktoriumi Jonu Pilypaičiu (1929-1992), o šis – su taip pat labai humanišku vyru, „Vagos“ leidyklos Vaikų redakcijai vadovavusiu Jonu Stuku (1924-1979).

Šitaip, altruistiškos trijulės padrąsintas, paskatintas, parengiau ir 1979 metais „Vagos“ leidykla 30 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido mano pirmąjį eilėraščių rinkinuką vaikams „Saugosiu saulutę“. Gera, kai šviesūs padeda šviesti geidžiančiajam, o ne konkurentą įžvelgia.

Už daug ką esu, esame dėkingi rašytojui, bendrakursiui V.Brazauskui. Tebus šis tekstas mano širdies gėlė ant jo amžinavietės gimtuosiuose Musninkuose, kurių, žinia, iš Palangos trumpėjančią lapkričio dieną lengvai nepasieksi.

© 2006 „XXI amžius“