Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

1831 metų sukilimo Lietuvoje didvyrė

Grafaitės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms

Grafaitė Emilija Pliaterytė Nuotrauka iš leidinio „1831 metų sukilimio didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė“

Lapkričio 13 dieną sukako du šimtai metų, kai 1806 metais Vilniuje, grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Onos Platerienės (mergautinė pavardė – Ana fon Mol) šeimoje, gimė pirmagimė, mergytė, kuri buvo pakrikštyta Emilijos vardu. Džiaugsmas būtų buvęs kur kas didesnis, jei būtų gimęs berniukas, mat grafas Pranciškus Ksaveras tikėjosi sūnaus. Tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad po kurio laiko būtent ši mažutė mergaitė taps Lietuvos pasididžiavimu. Jos atminimui bus rašomos eilės, kuriamos pjesės, o jos drąsos, narsumo ir kovingumo pavyzdžiu bus mokomas ne vienas vyras.

Garsi didikų grafų Pliaterių giminė kilusi iš Vokietijos, Vestfalijos krašto. Giminės pradininku laikomas riteris Hereboldas iš Brejelio, pramintas Pliateriu ir minimas nuo 1180 metų. Ilgainiui išliko šios giminės pavardė – Broel. Giminės atstovai nuo 1210 metų pasirašinėdavo von dem Broele, genannt Plater. Viena šios giminės šaka, priklausanti Livonijos ordinui, XIII amžiuje įsikūrė prie Baltijos jūros. Gothardas Pliateris buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, 1633-1634 metais dalyvavo kovose prie Smolensko. Maskvos kariuomenei kapituliavus, atliko visą priešo artilerijos surašymą. Gavęs iš karaliaus Vladislovo IV Vazos privilegiją, iš Livonijos persikėlė į Lietuvą. Jo sūnus Jonas Andrejus Pliateris pirmasis iš protestantų priėmė katalikybę. Būdami LDK, o vėliau abiejų tautų respublikos piliečiais, Pliateriai įsigijo daugybę valdų ir dvarų, įsikūrė Vilniuje ir provincijose. Daugiausia Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Daugpilio apylinkėje. Švėkšna, Antazavė, Dusetos Vepriai, Vilkinas, Šateikiai, Liksna, Kroslava, Deguliai, Pajūrėlis, Belmontas, Plinkšiai – šios giminės dvarai buvo skaičiuojami dešimtimis. Deja, po kiekvieno sukilimo jų skaičius mažėdavo. O juk šios giminės atstovai yra dalyvavę 1794, 1812, 1831, 1863 ir 1941 metų sukilimuose.

Emilijos Pliaterytės tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui. Išsiskyrus tėvams, motina su devynmete dukra 1815 metais paliko Vilnių ir persikėlė gyventi pas gimines – grafo Mykolo Pliaterio-Zybergo ir tetos Izabelės Helenos fon Zyberg dvarą Liksnoje, netoli Daugpilio. Tai buvo labai kultūringa, išsilavinusi aristokratų šeima, valdžiusi keliasdešimt dvarų Dauguvos (tuomet Dvinos) upės pusėse. Mažajai Emilijai lavinti buvo paskirtas gimnazijos mokytojas Volfas, vėliau iš Saksonijos dvarininkų kilęs bajoras Vilhelmas fon Dalvigas – didelis eruditas, turintis kapitono laipsnį. Jis buvo paprašytas mokyti Emiliją istorijos ir matematikos. Šios dvi disciplinos buvo didžioji jaunosios grafaitės aistra. Ji ypač mėgo istoriją, apipildavo savo mokytoją baroną fon Dalvigą klausimais apie Lietuvos ir Lenkijos praeitį, jų valdovus. Emilija dažnai lankydavosi pas kaimiečius, mokė savo bendraamžius valstiečius kalbų – prancūzų, lenkų, mokėjo ir lietuviškai. Jai visiškai nerūpėjo žaidimas lėlėmis, puošnūs drabužiai, galantiški šokiai. Anksti išmoko valdyti ginklą, taikliai šaudyti ir puikiai fechtuotis. Dažnai stebindavo aplinkinius, kai šaudymo pratybose pralenkdavo ne vieną pagarsėjusį šaulį. Žavėjosi Adomo Mickevičiaus poezijos personažais – didvyriškomis lietuvaitėmis: Živile, Gražina, prancūze Žana d’Ark, graikų tautos didvyre Bobolina. Buvo puiki jojikė, mėgdavo leistis raita į ilgas keliones. Liksnos dvare dažnai lankydavosi žymūs Daugpilio tvirtovės karininkai, tarp jų ir pats komendantas generolas Michailas Kablukovas. Kai kartą generolas paprašė Emilijos rankos, ši aiškiai davė suprasti, kad tai yra neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. Nuo to karto generolo vizitai pas Pliaterius liovėsi.

1830 metais mirė Emilijos motina. Ši nelaimė giliai sukrėtė Emiliją. Ji susirgo depresija, kamavo vienišumo jausmas. Bandė suartėti su tėvu, tačiau šis ją sutiko itin šaltai. Tėvo atstumta, įskaudinta ir įžeista Emilija įsitraukė į rengiamo sukilimo sūkurį. Emilijos pusbroliai Ferdinandas ir Lucijanas priėmė Emiliją į slaptą organizaciją rengtis sukilimui.

1831 m. kovo 25 d. Antazavėje savo dienoraštyje Emilija padarė įrašą, skirtą tetai, apie įstojimą į sukilėlių gretas: „Liudiju šiuo savo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė-Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane, Emilija Pliaterytė”.

Sukilimą pirmieji pradėjo žemaičiai, greitai jis paplito po visą Lietuvą. Grafaitė E.Pliaterytė nusprendė, kad ir jai atėjo laikas veikti. Ji nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius, apsiginklavo pistoletu ir durklu, nuvyko pas savo pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą. 1831 m. kovo 29 d. Emilija su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir pasakė trumpą kalbą.

Čia susirinko jau anksčiau suorganizuotas būrys, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Jau kitą dieną, ankstų rytą, E.Pliaterytė su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Nuo šio momento E.Pliaterytė jau nuolat dalyvauja mūšiuose su rusų kariuomene. Jos vadovaujamas būrys, kartu su C.Pliateriu ir J.Horodeckio daliniais, balandžio 2 dieną užėmė Zarasus. Paskatinti pirmų laimėjimų, sukilėlių būriai patraukė Daugpilio link. Čia sukilėliai buvo išblaškyti, o Emilijos būrio likučiai susijungė su C.Pliaterio daliniais.

Balandžio 30 dieną E.Pliaterytė atvyko į Smilgius, kur buvo dislokuotas Lietuvos sukilėlių vado grafo Karolio Zaluskio vadovaujamas korpusas. Emilijos atvykimas pakėlė sukilėliams nuotaiką, sustiprino tikėjimą pergale. Sukilėlių vadas jos nepriėmė į dalinį, patarė saugoti savo sveikatą ir gyvybę. Šypsodamasi Emilija atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau, kad ir būdama moteris, ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę. Po to išvyko į Ukmergę, ten savo pažįstamų dėka buvo priimta Į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį.

Vėliau, gegužės 4 dieną, Emilija dalyvavo Prastavonių kautynėse, pasižymėjo kautynėse ties Maišiagala. Atvykus į Lietuvą generolo Antano Gelgaudo vadovaujamam korpusui, sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuojama. Emiliją paskyrė į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Jai generolas P.Chlapovskis suteikė kapitono laipsnį. O jos adjutantei M.Rašanavičiūtei buvo suteiktas poručiko (leitenanto) laipsnis.

Po nesėkmingų gen. A.Gelgaudo kautynių dėl Vilniaus Paneriuose birželio 19 dieną sukilėlių kariuomenė ėmė trauktis į Žemaitiją. Kaune E.Pliaterytė vos nepakliuvo rusams į nelaisvę. Žirgui jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties. Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėję puolė kazokai, tačiau pulko vadas atėjo į pagalbą ir užsodinęs ją ant žirgo sėkmingai pasitraukė į Raseinius. Emilija liepos 8 dieną dalyvavo itin atkakliame mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis tęsėsi daugiau kaip dešimt valandų. Miestas ėjo iš rankų į rankas.

Sukilėliai vėl buvo priversti trauktis su maisto, parako, amunicijos atsargomis, tačiau rusų kariuomenė pavijo gurguolę. Užvirė sunkus mūšis, kuriame žuvo apie 300 sukilėlių. Vėl pasižymėjo Emilija – savo sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės į saugią vietą. Kai liepos 9 dieną Karo tarybos posėdyje buvo nuspręsta trauktis Prūsijos sienos link ir ten pradėti internavimą, E.Pliaterytė pareiškė, kad, kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų sukilėlių – E.Stanevičius, J.Gruževskis, C.Pliateris. Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais, slapstydamasi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visiškai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Jos pusbrolis Cezaris su adjutante Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Jų laimei, pastarasis buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą. Ji buvo besveikstanti, tačiau išsekęs organizmas nepajėgė kovoti ir 1931 m. gruodžio 23 d. Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią.

Miškų apsupto Kapčiamiesčio aikštėje dabar ant postamento trapi stovi moteriška figūra su kariška uniforma ir kardu rankoje – lietuviškoji Žana d’Ark – grafaitė E.Pliaterytė.

Jos atminimas ir pagarba jos patriotizmui, meilei Lietuvai visada išliks kaip kelrodė žvaigždė, kaip dera mylėti savo Tėvynę.

Parengė

Kazimieras Dobkevičius

© 2006 „XXI amžius“