Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujos galimybės Šventojo Sosto istorijai tirti

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pijus XI

Popiežius Pijus XII

Popiežiaus Pijaus XII nurodymu Romoje vyko žydų slėpimo ir gelbėjimo akcija. Karo pabėgėliai Šventojo Tėvo užmiesčio rezidencijoje, Kastelgandolfo rūmuose

Popiežiaus Pijaus XI kapas

Pašarvotas Popiežius Pijus XII

Popiežius Pijus XII darbo kabinete

Popiežiaus Pijaus XI pontifikatas dokumentuose

Popiežiaus Benedikto XVI sprendimas leisti atidaryti Vatikano slaptuosius archyvus, susijusius su jo pirmtako Pijaus XI pontifikatu (1922-1939 metai), sukėlė visuotinį istorikų susidomėjimą. Iš tikrųjų tas laikotarpis ženklino trijų didžiųjų totalitarinių režimų Europoje – Musolinio fašizmo – Italijoje, Hitlerio nacizmo – Vokietijoje ir Stalino komunizmo – Rusijoje – stiprėjimą, atvedusį į Antrojo pasaulinio karo tragediją su sunkiomis pasekmėmis taip pat ir Katalikų Bažnyčiai.

Rugsėjo antroje pusėje atveriant archyvus Vatikane paskelbtame komunikate buvo pažymėta, kad mokslininkai gali susipažinti su minėto laikotarpio dokumentais, kurie yra laikomi įvairiuose kataloguose tiek vadinamajame Vatikano slaptajame archyve, tiek ir Valstybės sekretoriato archyvo antrojoje sekcijoje, kurioje talpinami Šventojo Sosto diplomatinių santykių raštai. Informacinį pranešimą pasirašė Vatikano slaptojo archyvo prefektas kunigas Serdžijus Paganas ir Valstybės sekretoriato Istorinio archyvo direktorius jėzuitas kunigas Marselis Šapenas.

Minėto laikotarpio archyvų atidarymas buvo labai laukiamas, nes, kaip minėta, Pijaus XI pontifikatas liudijo daugelį tragiškų XX amžiaus istorijos įvykių. Taip pat išryškintas ir Šventojo Tėvo tvirtas nusistatymas prieš visus tris totalitarizmus, ką patvirtino ir šiais klausimais jo paskelbtos svarbiosios enciklikos. Štai 1931 metų enciklikoje „Non Abbiamo Bisogno“ popiežius Pijus XI itališkąjį fašizmą apibūdino kaip „totalitarinę doktriną“, skatinančią Bažnyčios mokymui nepriimtiną „estatolatria“ (iškreiptas pamaldumas valstybei).

Taip pat dabar yra galima tikslesnė Bažnyčios santykių su 1933 metais Vokietijoje į valdžią atėjusiu nacizmu analizė. Kaip žinoma, 1937-ųjų kovą popiežius Pijus XI buvo paskelbęs encikliką „Mit brennender sorge“, kurioje aštriai kritikavo nacizmą dėl rasės išaukštinimo. Tuo laiku Šventasis Tėvas ir visa Bažnyčia rodė aiškų nepakantumą ir stalinistiniam komunizmui, kurio vidinį išsigimimą atskleidžia 1937 metų enciklika „Divini Redemptoris“.

Įsimintinam popiežiaus Pijaus XI laikotarpiui taip pat priklauso didieji Bažnyčios persekiojimai Meksikoje, kai šią šalį valdė antiklerikalinis režimas. Vatikano archyvinė medžiaga turi įlieti naujos šviesos į Šventojo Sosto sudėtingus santykius su Ispanija prieš 1936-1938 metų pilietinį karą ir per jį, kada per kairiųjų marksistinės vyriausybės kovas su generolu Fransisko Franko sukilėliais žuvo daug katalikų kunigų ir vienuolių.

Rengtis išviešinti 1922-1939 metų pontifikato Vatikano archyvuose esančius dokumentus nurodymą 2002 metais davė dar popiežius Jonas Paulius II. Atsižvelgdamas į istorikų ir visuomenės veikėjų prašymus, jis 2003 metais leido mokslininkams be atskiro archyvų ruošimo susipažinti su popiežiaus Pijaus XI pontifikato medžiaga apie to laikotarpio Vatikano ir Vokietijos santykius, ypač su nunciatūrų Miunchene ir Berlyne dokumentais. Toks sprendimas buvo išskirtinis, nes paprastai Vatikano praktikoje viso pontifikato archyvinė medžiaga atveriama tuo pat metu, po atitinkamų katalogų sudarymo. Štai popiežiaus Pijaus XI pirmtako Benedikto XV pontifikato (1914-1922) visas sutvarkytas archyvas buvo atvertas mokslininkams 1984 metais.

Vatikane buvo pranešta, kad paankstintas išviešinimas kai kurios popiežiaus Pijaus XI pontifikato archyvinės medžiagos buvo padarytas Jonui Pauliui II siekiant „pasitarnauti istorinei tiesai be išsisukinėjimo, baimės ar atidėliojimo“. Minėtoji medžiaga apie Vatikano ir Vokietijos santykius buvo priimta ypač jautriai, nes apėmė laikotarpį, kada kardinolas Eudženijus Pačelis, būsimasis popiežius Pijus XII, dirbo apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje ir vėliau Vatikano valstybės sekretoriumi. Kai kurie asmenys ir jėgos bando kaltinti kardinolą E.Pačelį neva provokiškomis nuostatomis, kurios darė įtaką jo vėlesniems, jau kaip Popiežiaus, veiksmams Antrojo pasaulinio karo metais. Šią kritiką griežtai ir argumentuotai atmeta Vatikano ekspertai bei Pijaus XII kanonizacijos bylos tyrinėtojai.

Vatikano archyvai leidžia atskleisti tiesą

Žymus Bažnyčios istorikas jėzuitas kunigas Džiovanis Zalė italų jėzuitų žurnale „La Civilta Cattolica“ publikuotame straipsnyje teigia, jog kaip tik popiežiaus Pijaus XI 1922-1939 metų pontifikato dokumentų dabartinis išviešinimas leidžia atskleisti tikrąją tiesą, remiantis tvirtais ir gerai dokumentuotais pagrindais. Ankstesnės kai kurių autorių pozicijos, „dažniausiai ideologinių prietarų vaisius“, dabar turi būti iš esmės ištaisytos. Pavyzdžiui, plačiai išpopuliarintos 2000 metų knygos „Hitlerio Popiežius“ autorius anglas publicistas Džonas Kornvelas, kaltinęs popiežių Pijų XII palankumu nacizmui, pats prisipažino, jog nėra susipažinęs su Vatikano archyvų dokumentais iš 1922-1939 metų pontifikato laikotarpio.

Italų katalikų dienraštyje publikuotame straipsnyje tėvas D.Zalė, remdamasis savo atliktų archyvinių dokumentų tyrimais, parodo, kokį susirūpinimą reiškė tuometinis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas E.Pačelis dėl 1938 m. gegužės 2 d. Adolfo Hitlerio vizito į Romą ir susitikimo su Italijos diktatoriumi Benitu Musoliniu. Būsimasis popiežius Pijus XII ypač reiškė nepasitenkinimą dėl iškilmingo A.Hitlerio sutikimo ir netgi parado kaip tik „Via della Conciliazione“ gatve, vedančia į Šv. Petro aikštę ir Vatikaną.

Kardinolas E.Pačelis ragino Italijos valstybės pareigūnus įtikinti B.Musolinį, kad toks Hitlerio garbinimas ir Bažnyčios „pripažinto priešo“ atsidūrimas šalia Vatikano yra iš esmės jo suverenumo pažeidimas, kurį garantavo 1929 metų Italijos ir Šventojo Sosto konkordatas. Kardinolas rašė italų vyskupams ir ragino juos nedalyvauti Hitlerio pagerbimo Romoje ceremonijose, pabrėždamas, jog „Šventasis Tėvas nori, kad jie susilaikytų nuo bet kokių kvietimų (dalyvauti tose ceremonijose) priėmimo“. Kardinolas tuomet griežtai kritikavo Austrijos vyskupus, kurie pritarė 1938 metais nacistinės Vokietijos įvykdytai Austrijos aneksijai („Anschluss“), tuo parodydami savo „ištikimybės ir lojalumo stoką“ Bažnyčiai, ypač žinant, jog Hitleris buvo „Bažnyčios didžiausias persekiotojas“.

Prieš pat A.Hitleriui atvykstant į Romą 1938 metų gegužės pradžioje popiežius Pijus XI persikėlė į užmiesčio rezidenciją Kastelgandolfe, taip išvengdamas galimo nemalonaus incidento. Ten surengtoje audiencijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie „labai liūdnus dalykus“, vykstančius „toliau ir netoliese“, kai Romoje iškabinami „naujieji kryžiai“ (nacistinės svastikos) vietoje krikščionių gerbiamo Kristaus kryžiaus. Tuo tarpu Italijos tuometinėje fašistų žiniasklaidoje reikštas klaidingas ir provokuojantis įsitikinimas, kad Vatikano rodoma nepagarba A.Hitleriui stumia Bažnyčią į vienybę su kairiųjų „liaudies frontais“, rusų bolševikais ar prancūzų „masonais“.

Fašistai aiškino, kad popiežiaus Pijaus XI ir kardinolo E.Pačelio (vėlesnio popiežiaus Pijaus XII) antihitlerizmas kompromituoja pastangas sumažinti nacių rodytą nepakantumą Vokietijos Katalikų Bažnyčiai. Šį atsargumą kardinolas E.Pačelis, jau tapęs Pijumi XII, buvo priverstas rodyti jau Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) metu, pirmenybę teigdamas tyliajai diplomatijai stengiantis gelbėti žmones. Tačiau dabar dėl to jis nepagrįstai kaltinamas nuolaidžiavimu nacizmui, ko iš tikrųjų nebuvo.

Patvirtintos Pijaus XII pastangos žydams gelbėti

Rugsėjo pradžioje publikuotoje savo knygoje „Hitlerio popiežiaus mitas: kaip popiežius Pijus XII gelbėjo žydus nuo nacių“ amerikietis rabinas Deividas Dalinas labai aiškiai įvardija Pijaus XII kritikus: tai liberalūs katalikai, kurie „eksploatuoja žydų tautos tragediją buvusiame holokauste, kad galėtų prastumti savo politinę darbotvarkę, kurios tikslas – tolesni liberalūs pokyčiai Katalikų Bažnyčioje“. Dar daugiau, rabinas D.Dalinas be jokių skrupulų pripažįsta, jog laicistinės žiniasklaidos pastangos diskredituoti popiežių Pijų XII priskirtos vadinamajam kultūrų karo fenomenui, kurio potekstėje juntamas tikslas diskredituoti ne tik katalikybę, bet ir pačią religiją. Tai galima palyginti nebent su praėjusio šaltojo karo metu buvusios Sovietų Sąjungos komunistinės propagandos vesta kova prieš laisvąjį Vakarų pasaulį, o kartu ir prieš tikėjimą.

Savo minėtoje knygoje „Hitlerio popiežiaus mitas“ rabinas D.Dalinas, tarp kitų dokumentų, analizuoja ir Romos žydų deportaciją į Aušvico mirties lagerį 1943 metais. Popiežius Pijus XII per valstybės sekretorių kardinolą Luidžį Maljonę dėl to pareiškė protestą tuometiniam Vokietijos ambasadoriui. Perdavus Šventojo Tėvo protestą diplomatiniais kanalais dėl „nekaltų žmonių kentėjimo“, Vokietijos ambasadorius davė nurodymą, kad žydų deportacija būtų bent laikinai sustabdyta.

Tada popiežius Pijus XII davė nurodymą, kad visos įmanomos katalikų institucijos Romoje, taip pat ir vienuoliškos bendruomenės, skubiai pradėtų žydų slėpimo ir gelbėjimo akciją. Taip iš 5715 Romos žydų, užregistruotų deportacijai į Aušvicą, 4715 gavo prieglobstį 150-yje katalikiškų institucijų, įskaitant 477 žydų slėpimą paties Vatikano šventovėse. Tokią Popiežiaus priimtą Romos žydų gelbėjimo sėkmę patvirtino ir kiti diplomatiniai šaltiniai. Rabinas D.Dalinas kaip išvadą pamini tuometinės Izraelio užsienio reikalų ministrės Goldos Meir pareiškimą, darytą Pijaus XII mirties 1958 m. spalio 9 d. paminėjimo metu: „Mes gedime, nes praradome taikos tarną. Popiežius gynė nekaltas aukas nacizmo metais“.

Neseniai Popiežiškajame Laterano universitete surengtoje konferencijoje, skirtoje popiežiaus Pijaus XII beatifikacijos bylai aptarti ir gyvenimo vertybėms iškelti, dar kartą buvo pabrėžta, jog „Pijus XII buvo ne Hitlerio popiežius, bet žydų draugas ir globėjas tuo istorijos momentu, kai to labiausiai reikėjo“. Tokios nuomonės vyravo tarp visų karo baisumus patyrusių žydų ir vėlesniu laiku. Štai, pavyzdžiui, 1955 metais, minint Romos išvadavimo 10-ąsias metines, Izraelio filharmonijos orkestras surengė koncertą būtent popiežiaus Pijaus XII garbei atsidėkojant už jo nuopelnus. „Izraelio viešoji nuomonė niekada nebūtų leidusi šiam svarbiausiam šalies orkestrui koncertuoti „Hitlerio popiežiaus“ garbei“, – pažymėjo rabinas D.Dalinas.

Artėjant popiežiaus Pijaus XII mirties 50-osioms metinėms, vis plačiau visuomenėje ir katalikiškuose sluoksniuose klausiama: kokia padėtis yra su jo beatifikacijos bylos eiga, ar to Šventojo Tėvo nenorima iškelti į Bažnyčios altoriaus garbę vien tik dėl kokių nors jėgų spaudimo? Juk yra žinomas vėlesnių popiežių, ypač Jono Pauliaus I ir Jono Pauliaus II, sėkmingas beatifikacijos procesas, tuo tarpu Pijaus XII byla tiriama jau beveik 40 metų ir taip pat pagrįstai galima tikėtis realių rezultatų.

Italas 90 metų kardinolas Fiorensas Andželinis, vienas iš nedaugelio dar gyvų popiežiaus Pijaus XII asmeninių draugų, minėtame susitikime pabrėžė, kad jis ne tik pasmerkė Antrojo pasaulinio karo sukėlėjus ir gelbėjo nekaltas aukas, bet ir pranašiškai įžvelgė plintančio komunizmo bei materializmo blogį. „Jis buvo Dievo vyras ir maldos vyras, asketas ir didis ganytojas, – sakė kardinolas F.Andželinis. – Pijaus XII šventumo nereikia ginti. Tai turi būti tik geriau pažinta“.

© 2006 „XXI amžius“