|
Kas svarbiau: ilginti darbo laiką ar... teisingai mokėti už darbą?
Dainius PAUKŠTĖ,
LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
Atsakymas į šį klausimą vertas visuotinio tautos dėmesio ir jos dalyvavimo diskutuojant ir priimant sprendimą. Darbdavių iniciatyva pateikti svarstyti iš pradžių Vyriausybei, o paskui ir visuomenei pasiūlymai padidinti darbo laiko trukmę reikalauja ne tik Vyriausybės, darbdavių, bet ir visuomenės įvertinimo. Lietuvių literatūros klasikas, kadaise įamžinęs lietuviško nuolankumo Severiutės ir Mykoliuko istoriją, per pastaruosius 16 nepriklausomos Lietuvos metų įgavo naujos praktinės patirties ir istorija ėmė kartotis, pradėjusi naują vingį laiko tėkmės spiralėje.
Pasakysiu nuoširdžiai: darbdavių pastangos prakišti už gryną pinigą savo pasiūlymus, iš pradžių dėl darbo savaitės pailginimo iki 60 valandų, o vėliau suvokus pasiūlymų absurdiškumą dėl galimybės padidinti viršvalandžių skaičių, atrodo apgailėtinai. Klausydamas ar stebėdamas šias diskusijas, negali atsikratyti minties, kad polemikos iniciatoriai yra nenuoširdūs, nes ne viską pasako apie tikruosius savo tikslus, o jų oponentai profsąjungos, deja, nesugeba trumpai ir aiškiai pateikti argumentų.
Tenka apgailestauti, kad ir polemikos organizatoriai žurnalistai dėl nepakankamo pasiruošimo, organizuojamų laidų temos sudėtingumo bei akivaizdaus vienos ar kitos pusės palaikymo neprisideda prie iškeltų klausimų sprendimo. Kartais angažuotas TV laidos vedėjo elgesys sukelia ir visiškai absurdiškas situacijas. Štai laidos TV forumas vedėjas Edmundas Jakilaitis vienu metu nustebęs pareiškė, kad jis labai labai nori dirbti neskaičiuodamas viršvalandžių, nes taip galėtų užsidirbti daugiau pinigų. Pagirtinas šis noras, todėl tiesiog taip ir knieti pasiūlyti LRT generaliniam direktoriui K.Petrauskiui sudaryti galimybę E.Jakilaičiui padirbėti po darbo, tačiau nustačius tokias pat mokėjimo sąlygas kaip ir kvalifikuotą darbą atliekančioms siuvėjoms, bet į rankas per mėnesį negaunančioms net ir minimalaus atlyginimo. O kur dar tas viršvalandinis darbas, atlygio už kurį taip trokšta E.Jakilaitis? Gal, sakau, tada laidoje trykštanti vedėjo arogancija ir visažinystė bei nepagarba pakviestiems į laidą svečiams užleistų vietą nešališkumui ir kompetencijai?
LR Konstitucijos 48 straipsnis kiekvienam iš mūsų garantuoja teisę laisvai pasirinkti darbą ir gauti teisingą atlyginimą už jį. Tą patį pakartoja ir Darbo kodekso 2 straipsnis. Jame tarp visų čia išvardytų darbo teisinių santykių reguliavimo principų norėčiau išskirti visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimą. Šį teisinio reguliavimo principą išskiriu todėl, kad viršvalandiniai darbai laisvoje Lietuvoje ir jos laisvoje darbo rinkoje, deja, dažniau tampa ne išimtimi, kaip numato įstatymai, o rutinine kasdienybe, akivaizdžiai turinčia ir priverstinio, ir privalomojo darbo požymių.
Normali darbo laiko trukmė yra 40 val. per savaitę (DK 144 str.). Visi turime suvokti, kad, vadovaujantis šia norma (jeigu kam patinka aksioma), visas normalus ūkinis gyvenimas Lietuvoje privalo sutilpti į šiuos darbo laiko rėmus ir atlyginimas, pradedant juodadarbiu ir baigiant aukščiausios kvalifikacijos darbuotoju, atsižvelgiant į darbo produkto paklausą, sudėtingumą, kiekį bei kokybę, turi visiems darbo rinkoje esantiems žmonėms užtikrinti padorų (normalų) pragyvenimo lygį iki kito atlyginimo. Šiuo atveju atmetu bet kokią galimybę už skirtingą darbą gauti vienodą atlyginimą (kaip kad buvo socializmo laikais).
Bet ar taip yra Lietuvoje? Ko gero, 85 proc. darbo jėgą sudarančių žmonių kyla toks klausimas: kodėl žmogus Lietuvoje negali išgyventi nežemindamas savo žmogiško orumo ir užsidirbti pakankamą atlyginimą Lietuvoje per įstatymais įtvirtintą laiką (40 val. per savaitę)? Juk žmonės supranta, kad dirba Lietuvoje, todėl nereikalauja iš darbdavių angliškų ar vokiškų atlyginimų. Gal kas gali pasakyti, kokiomis proporcijomis ir kaip skiriasi nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo apmokėjimas Lietuvoje? Kokie yra skirtumai skirtinguose ūkio sektoriuose mokant už fizinį ir už protinį darbą? Ar atlyginimo dydžiui, mokant už tą patį darbą, turi įtakos darbuotojo išsilavinimas, patirtis, meistriškumas ir t. t.?
Panagrinėjus tyrimą, kurio tikslas statistiškai įvertinti samdomų darbuotojų skaičių pagal bruto darbo užmokesčio dydžio grupes šalies ūkyje, ekonomikos sektoriuose ir ekonominės veiklos rūšyse (jį atlieka Statistikos departamentas), susidaro įspūdis, kad Lietuvoje dirba tik pačios žemiausios kvalifikacijos darbo jėga. Ar tai yra būtent ta kvalifikuota darbo jėga, kuria taip didžiavosi Lietuva 1990 metais, viliodama pas save Europos Sąjungos šalių verslą?
Štai 2001 metais Lietuvoje minimalų atlyginimą ir dar mažiau gaudavo 17,3 proc. darbuotojų (privačiame sektoriuje 24,7 proc.), iki 600 Lt per mėnesį (bruto) uždirbdavo 35,4 proc. darbuotojų (privačiame sektoriuje 44,1 proc.). 2005 metais minimalų atlyginimą šalyje uždirbo 10,3 proc. darbuotojų (privačiame sektoriuje 13,9 proc.), iki 600 Lt per mėnesį (bruto) uždirbo 16, 9 proc. darbuotojų (privačiame sektoriuje 21,5 proc.).
Tyrimo medžiagoje nurodoma, jog 2005 metais minimaliąją mėnesinę algą gaunančių darbuotojų dalis šalies ūkio viešbučių ir restoranų veikloje buvo 25,6 proc., žuvininkystėje 18,0 proc., žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veikloje 16,5 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto, asmeninių ūkio reikmenų taisymo veikloje 16,3 proc. visų visą darbo laiką dirbančių tose veiklose darbuotojų.
Darbuotojų pasiskirstymo pagal bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, neįskaitant individualių įmonių, tyrimo duomenys rodo, kad didesnė visą darbo laiką dirbančių darbuotojų dalis uždirba mažiau už šalies ūkio darbo užmokesčio vidurkį (2005 metų spalį 1350 Lt), net 67,3 proc. šalies darbuotojų gavo iki 1500 litų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, valstybės sektoriuje 60,3 proc., privačiame sektoriuje 72,3 proc. darbuotojų.
Šis tyrimas tik patvirtina išvadą, kad teisingą atlyginimą už darbą Lietuvoje gauna toli gražu ne visi. Pas mus darbas jau nėra ta vertybė, galinti užtikrinanti žmogui ir jo šeimai normalų pragyvenimą. Darbas tampa ne pasitenkinimo, o išnaudojimo ir prievartos šaltiniu. Todėl, sprendžiant savo problemas, žmogui yra lengviau palikti tėvynę, gimtinę ir šeimą ir išvykti į santykinai teisingesnę ir civilizuotesnę šalį, kur darbdavio ir darbuotojo santykiai jau gerus du šimtus metų yra tvarkomi pagal teisines normas, kur žmogus jaučiasi žmogumi. Ir kodėl po viso to mes paskui stebimės emigracijos iš Lietuvos mastu?!
Jeigu jūs užsimanytumėte ką nors sužinoti apie darbo užmokesčio skaičiavimo principus, taisykles ar sistemą, pavyzdžiui, privačiame sektoriuje, tokių duomenų nerastumėte, nes jų paprasčiausiai nėra, ir kiekvienas darbdavys elgiasi taip, kaip nori. Ir nors Darbo kodekso 186 str. kalba apie tai, kad darbuotojo darbo užmokestis turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, jis realiai nustatomas ne derybomis, o vienpusiška darbdavio valia. Paradoksas, bet XXI amžiaus Lietuva neturi aiškių, skaidrių ir visiems žinomų bei suprantamų darbo užmokesčio nustatymo taisyklių. Net ir stambiose įmonėse, priimant į darbą žmogų, jam paaiškinama: Tavo atlyginimas bus toks ir toks. Nepatinka niekas tavęs nelaiko... O čia dar viršvalandžius reikalauja dirbti. Bet jei nežinai, iš ko susideda tavo teisinga vienos darbo valandos kaina per pagrindinį darbo laiką (esant 40 valandų darbo savaitei), tai ar gali būti tikras, kad darbdavys sumokės tau viską už darbą, atliktą po pagrindinio darbo laiko?
Ir matyti, kad tokia padėtis labai patinka darbdaviui: pasijunti visagalis, ir ne tik to žmogelio, bet ir valstybės atžvilgiu. Kodėl? Nes kai nėra taisyklių, atsiranda sąlygos klestėti ir dvigubai buhalterijai, ir mokesčių slėpimui, ir vokeliams. Civilizuotų šalių vyriausybės akivaizdžiai nesitaiksto su tokia padėtimi darbo rinkoje: jeigu darbdaviai ir profsąjungos nesugeba susitarti tarpusavyje, taisyklės darbo rinkoje nustatomos įstatymais. Laisvė suprastas būtinumas. Vadinasi, ji nėra nei palaida, nei anarchistinė ir negali būti įtvirtinama kitų sąskaita.
Tikiuosi, kad netolimoje ateityje tokių taisyklių rinkiniu taps šalies ūkio sektoriniai profesinių sąjungų ir darbdavių susitarimai. O kol kas turime sąmonėjimo, savęs suvokimo ir esamų pasekmių įvertinimo laikotarpį. Lietuvos piliečiams, norintiems kaip galima greičiau pakeisti savo padėtį, galima tik taip patarti: būtina ne keikti profsąjungas dėl kažkada buvusių nuodėmių, o kaip galima greičiau stoti į jas ir keiksnoti jų veiklos turinį, įvaizdį bei nuolat gausinti, didinti ir kaupti šių organizacijų žmogiškuosius, finansinius ir intelektualinius pajėgumus, panaudojant juos derybose su darbdaviais. Jau vykstanti diskusija rodo, kad laukia nepaprastai sunkios ir ilgos derybos, kurių metu teks įveikti susiformavusį šios kartos darbdavių požiūrį į jau sukurtus darbo santykių srityje stereotipus, pasirengimą dalytis didesne sukurto pelno dalimi, kad visiems būtų teisingai atsilyginta už darbą. Teks įveikti ir panašius į šantažą grasinimus iškelti sukurtas darbo vietas ten, kur valstybės dar nepakankamai rūpinasi savo piliečiais.
Šių derybų potekstė aiški: kuo didesnė pelno, sukurto Lietuvoje, dalis, kuri bus nusukta nuo teisingo apmokėjimo už darbą, nusės darbdavių kišenėn, tuo tokiam pelnui atvirkščiai proporcinga Lietuvos darbo rinkos darbo jėgos dalis persikels į kitas ES valstybes ir tuo daugiau kitakalbių mokyklų kasmet teks įkurdinti vietoje tuštėjančių lietuviškų. Ir dar viena pamoka: žmogus iš pradžių turi išmokti kovoti už save ir tik po to jis rems šioje kovoje kitus. Taip pamažu gimsta pilietinė visuomenė, ir šiuo atveju unikalią galimybę pradėti kurti pilietinę visuomenę suteikia profesinės sąjungos. Jokiais valdžios dekretais ar darbdavių įsakymais pilietinės visuomenės nesukursi.
Tai štai ir pasiekėme vykstančios diskusijos esmę: darbdaviai kelia darbo laiko ilginimo klausimą arba leistinų viršvalandžių kartelės pakėlimą, o profsąjungos į pirmą vietą iškelia teisingo apmokėjimo už pagrindinį darbo laiką klausimo išsprendimą. Tai kurią pusę reikėtų palaikyti?
Kol kas atlyginimų klausimas Lietuvoje yra lyg žuvies gaudymas drumstame vandenyje: kol nėra skaidrios atlyginimų skaičiavimo tvarkos (sistemos), lengva pelnytis kitų sąskaita. Mano nuomone, darbo laiko ilginimo klausimas šiuo atveju yra antrinis ir bus išbrauktas iš darbdavių dienotvarkės iškart, kai tik bus numatytas teisingas atlyginimas už darbą. Štai tada visi pamatysite, kad darbdaviui neapsimokės organizuoti viršvalandinio darbo nesant svarbaus reikalo ir jie, kaip Didžiojoje Britanijoje, kasdien atvyks darbo pabaigoje varyti jūsų iš darbo kad nereikėtų brangiai mokėti jums už atidirbtus viršvalandžius.
Manau, atsakymą ir darbdaviams, ir visuomenei duoda mūsų tautiečiai, išvykę legaliai dirbti į Angliją, Airiją ir kitas ES šalis. Jie tiksliai žino, kokio dydžio atlyginimą uždirbs ir kad jis leis jiems ne tik patenkinti visus savo būties poreikius užsienyje, bet ir kažkiek sutaupyti ir uždirbti dar daugiau (nes jie galvoja apie paliktus Lietuvoje savo šeimos narius). Todėl jie sutinka dirbti ir ilgiau, neskaičiuodami viršvalandžių, bet užtat žino, kad šis darbas atneš jiems tikrai nemažą pelną (bet ne vargo vakarienę, kaip Lietuvoje).
Beje, atlyginimo klausimai valstybės tarnyboje yra tokie pat problemiški kaip ir privačiame sektoriuje. Yra 5000 laisvų darbo vietų tai apie šią problemą daug pasako. Ir padėties čia nepakeis nei pakeista ar patobulinta konkursų organizavimo į valstybės tarnybą tvarka. Užšaldytas MMA dydis, taikomas valstybės tarnyboje, diskriminuoja tarnautojus. Save ir tautą gerbiantys politikai Seime jau seniai dėl to būtų kreipęsi į Konstitucinį Teismą. Darbo jėgos trūkumo problema šiame sektoriuje yra sudėtinga dar ir dėl to, kad valstybės tarnautoju gali būti tik Lietuvos pilietis. Privataus verslininko yra geresnė padėtis, nes jis gali arba atsivežti kitos šalies pilietį, arba, pasiūlęs teisingesnį atlyginimą (tai vyksta nuolat), persivilioti kvalifikuotą valstybės tarnautoją pas save. Valstybės tarnyba greitai gali likti nekonkurencinga, o buvę valstybės tarnautojai pradės kelti turtingesnių ir daugiau dėmesio žmonėms skiriančių šalių gerovę.
Tai kurią pusę palaikote jūs?
© 2006 XXI amžius
|