|
Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie Vaclovą Voverį-Žaibą
Prof. Ona VOVERIENĖ
Apie legendinių Dainavos partizanų žygdarbius daug rašyta. Dzūkų girių kovotojų kraujo epopėja kiekvienais metais vis ryškiau tampa didingos tautos istorijos, jos kovos dėl laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės svarbiausia epo dalimi.
Didvyriškiausios pokario rezistencijos epo dalies pamate Juozo Daumanto Partizanai (V., 1990), Dainavos apygardos, vėliau visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vado Adolfo Ramanausko-Vanago knyga Daugel krito sūnų
(V., 1999) ir kito talentingo Dzūkijos sūnaus Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (Liongino Baliukevičiaus, partizano Dzūko, dienoraštis. V., 2002). Tose knygose pačių partizanų vadų įamžinti daugelio Dainavos partizanų vardai ir žygdarbiai.
Kasmet gausėja literatūros, skirtos Dainavos apygardos partizanų atminimui išsaugoti. Pažymėtinos istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos, istorikų Arvydo Anušausko ir A.Kašėtos darbai, Izidoriaus Ignatavičiaus sudarytas enciklopedinis žinynas Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 (V., 1999); Dainavos apygardos partizanų takais (Sud. V.Nenartonis, J.Petraška, K.Savičius. V., 1997); Broniaus Kašelionio. Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai. (V., 1999).
Pokario rezistencija tai didingiausias mūsų Tautos istorijos puslapis, pagal savo reikšmingumą esantis vienoje gretoje šalia Žalgirio mūšio, kuris įtvirtino mūsų tautos teisę amžinai likti šiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, visai Europai parodė lietuvių tautos ginklo jėgą ir karių narsą, Vytauto Didžiojo karinės strategijos genialumą, sustabdė kryžiuočių tolesnį veržimąsi į Lietuvą. Pokario rezistencija parodė mūsų tautos dvasinį brandumą realizuojant tautos siekį būti laisvai ir nepriklausomai. Nors tūkstančiai partizanų žuvo, jų idėja, aplaistyta krauju, tapo nemirtinga ir po kelių dešimčių metų buvo realizuota Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje ir Kovo 11-osios pergalės trispalvių jūroje.
Daugelio pokario rezistencijos kovotojų vardai įrašyti į Lietuvos istoriją, kelios dešimtys jų (jau nepriklausomos Lietuvos valstybės) už žygdarbius apdovanoti garbės ženklais ordinais ir medaliais (vieni po mirties, kiti po lagerių kančių). Bet tikrojo tautos atgimimo dar nedaug. Daugelis Lietuvos karžygių, jau gyvenančių tautos istorijos amžinuose šlovės rūmuose, dar neprabilo į savo tautiečių sąžines, jų protus ir širdis, dar neveda dabartinių Lietuvos žmonių į tikrąjį dvasinį atgimimą, į vadavimąsi iš sovietinės dvasios, iš pavergto proto varžtų ir mankurtų kepurių. Prisikelti iš kapų, prabilti, kelti ir vesti savo tautos žmones gali tik didžiosios asmenybės. Tik kaip jas pažadinti? Kaip prie jų priartėti? Kaip jas prakalbinti?
Tai sunkus kelias. Net patyrusiems menininkams poetams ir rašytojams, norintiems priartėti prie didžiosios asmenybės, kartais tenka dešimtis metų brautis per užmaršties brūzgynus, pelkynus, o kartais netgi liūnus. Asmenybei gyvybę grąžinti galima tik regeneravus jo žmogiškąsias savybes, padarius karžygį sektinu ir įkvepiančiu pavyzdžiu. Žinoma, geriausiai su šiuo uždaviniu galėtų susidoroti talentingas rašytojas, genialus menininkas. Bet, deja, dabar turime tik bene vienintelį rašytoją Joną Mikelinską, kuris būtų pajėgus prikelti didvyrį. Todėl šio uždavinio ir tenka imtis mums, ne plunksnos meistrams, greičiau saviveiklininkams, turint viltį, kad kada nors atsiras rimtas rašytojas, kuris mūsų darbą pakartos deramame lygmenyje. Mūsų užduotis kuklesnė: surinkti medžiagą, kad ji nepaskęstų Letos vandenyse.
Istorikas Vytautas Ikamas viename iš savo straipsnių rašė, kad Vaclovas Voveris-Žaibas savo didžiule meile Lietuvai, savo bekompromisiu patriotizmu ir pasiaukojimu, kovine narsa ir sumanumu jam labiausiai priminė Vinco Krėvės apdainuotus Dainavos krašto karžygius, gražius savo žygdarbiais ir jų šaunia išvaizda. Gražus, aukštas, stiprus, negeriantis, nerūkantis, pamaldus tikras lietuvis, anų nedeformuotų laikų. Vaclovas gražiai dainavo, o kai užgrodavo armonika, nutildavo ošęs ir Dzūkijos miškas. Jo drąsa ir ryžtingumu žavėjosi net priešai. Ir nugalėtas jis buvo tik tariamų draugų.
Dainavos apygardos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas savo knygoje Daugel krito sūnų
V.Voveriui-Žaibui ir jo Geležinio Vilko vyrams skyrė ne vieną puslapį. Vienas pirmųjų jo įrašų buvo toks: Būrio vadas Žaibas iš pirmo karto man paliko gilų įspūdį. Iš tikrųjų ir vėliau, kada man tekdavo su kuo nors išsikalbėti apie šį brangųjį tautos sūnų, visi pabrėždavo, kad jiems Žaibas taip pat jau pirmojo susitikimo metu padarydavo ne mažesnį įspūdį (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų
V., 1999. P. 25). Knygoje rašoma apie Geležinio Vilko grupės partizanų teisingumą: suimtų šnipelių ir MGB provokatorių jie neskubėjo teisti - juos saugojo ir slapčia ilgai sekė. Buvo atvejų, kai įtariami šnipinėjimu žmonės pasirodydavo esą dori lietuviai, o partizanams jie buvo įskųsti neteisingai.
Dainavos apygardos vadas savo knygoje aprašė ne vieną mūšį su NKVD kariuomene ir stribais, kuriuose jis dalyvavo su Žaibo vyrais. Jie niekada savo vado neapvylė, buvo narsūs, drausmingi, mokėjo valdyti ginklą. Jie ir kautynių daugiausia turėjo, jas laimėdavo.
Kai A.Ramanauskui-Vanagui reikėdavo surinkti būrių vadus ir reikėdavo ramybės, kad galėtų NKVD ir stribų netrukdomi aptarti aktualiausius klausimus, jis neabejodamas kreipdavosi į Žaibą. Žaibas kūrė ramybę Kalesninkų miške, kuris buvo gana toli nuo posėdžio vietos, prie vieno raisto, kuriame buvo geresnio vandens. Paliko kelis puodus ir gretimai dar vieną dėžutę su puskepaliu duonos ir geroku gabalu jautienos. Viską gerai užmaskavo. Šalia užkūrė laužą ir apjuodino kelis akmenis, tarsi ant jų buvo statomas puodas virti. Po to laužą ir akmenis taip pat užmaskavo. Visą šį sutvarkymą Žaibas parodė vienam asmeniui, kuris rusų prievarta buvo užverbuotas teikti žinias apie partizanus ir jiems prijaučiančius gyventojus. Tas žmogus Žaibui pats buvo pasisakęs apie jo užverbavimą. Dabar jam Žaibas liepė rugsėjo 24 vakare rusams pranešti, kad miške užėjo paliktus puodus ir maisto produktus. Kai rusai pranešimą gavo, tą miško dalį apsupo keliais sunkvežimiais atvežti enkavėdistai. Mišką krėtė tris paras, bet, žinoma, rado tik tai, kas to asmens buvo pasakyta. Žaibo vyrų tuo metu Kalesninkų miške nebuvo, nes apie galimą kratą juos vadas įspėjo iš anksto. Pranešėjas gavo piniginį atlyginimą už pranešimą, o mes tomis dienomis ramiai posėdžiavome Šilų miškuose ir po to išsiskirstėme, rašė Dainavos apygardos vadas.
Knygoje geru žodžiu minimi ir V.Voverio vadovaujamo Geležinio Vilko būrio partizanai Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas.
1949 m. kovo 7 d., žuvus V.Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams J.Kazlauskui-Šermukšniui, P.Šilanskui-Labučiui ir V.Kazlauskui-Vanagui, Dainavos apygardos partizanų laikraštis Laisvės varpas tada rašė: Raudonasis okupantas, norėdamas suduoti tautai bei sąjūdžiui kuo skaudesnį triuškinamąjį smūgį, deda didžiausias pastangas į partizanų gretas įterpti savo agentus provokatorius. Būdinga, kad savo agentais okupantas parenka iš pačių lietuvių tokius asmenis, kurie išdavikišką provokacinę veiklą labai rūpestingai maskuoja tariamu patriotiškumu, tautiniu sąmoningumu ir neapykanta tarybinei valdžiai. Visuomenei bei sąjūdžiui tokius provokatorius susekti yra gana sunku, nes jie jokiais veiksmais, galinčiais juos išryškinti, neišsiduoda. Panašios rūšies išgamomis buvo Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys, kurie nepriklausomybės metais priklausė ateitininkų organizacijai
, pirmojo bolševikmečio laikotarpiu leido rotatoriumi dauginamus antitarybinius laikraštėlius
Pirmaisiais antrosios bolševikinės okupacijos metais Kubilinskas ir Skinkys su specialiu MVD uždaviniu atsiduria Rudnios valsčiuje, Varėnos aps., kur abu pradeda mokytojauti. Įgiję vietos gyventojų ir laisvės kovotojų pasitikėjimą, jie palengva tokį pasitikėjimą įgyja ir Dainavos apygardos vadovybėje. Tai ir buvo pagrindinis tikslas, kurio jie, MVD pavesti, visus metus aklai siekė. Patekę į vieną Dainavos apygardos vadaviečių, 1949 m. kovo 7 d. jie klastingai nužudė laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Kariūną; sprunka į Alytų ir iš ten atveda MVD-istus (apie 40 sunkvežimių). Beviltiškame apsupime didvyriškai kaudamasis, išsprogdinęs vadavietę, nelygioje kovoje krito rinktinės vadas Žaibas ir trys partizanai. Priešas už tai sumokėjo keliasdešimties MVD-istų gyvybėmis (Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. V., 1998. P. 288).
Eidamas Pietų Lietuvos srities vado pareigas A.Ramanauskas-Vanagas po V.Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūties savo raporte Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui pateikė tokią V.Voverio-Žaibo laisvės kovų metu nuveiktų darbų trumpą apžvalgą: Žaibas nuo pat antrosios bolševikinės okupacijos pirmosios dienos palieka savo gimtąją sodybą ir su ginklu rankose pereina į pogrindį.
Jis, kaip turėjęs autoritetą tarp jaunuomenės, tampa kertiniu akmeniu, apie kurį buriasi tie, kurie su ginklu rankose priešinosi okupantui. Pirmosiomis dienomis sunkiai sužeidžiamas į vidurius. Išgijęs vėl vadovauja vyrams. Buria vyrus po savo vadovybe jam įmanomoje plotmėje. Jo sumanumas, išradingumas ir drąsa nugali visas kliūtis. Vyrai mielai sutinka būti jo vadovaujami.
Tuo metu, kai raudonieji su apsauga varo suimtuosius į sovietų kariuomenę, Žaibas su vyrais pastoja kelią ir varomuosius išlaisvina. Žaibas ypač pasižymėjo sumanumu ir narsumu vadovaudamas ginamosioms ir puolamosioms kautynėms. Charakteringa tai, kad Žaibo vadovavimas kautynėms visada baigdavosi pergale. Žaibas ypač mėgdavo priešui rengti pasalas, sprogdinti mašinas su MVD kovotojais ir kt.
Narsus ir autoritetingas vadas Žaibas buvo žinomas visoje Pietų Lietuvoje. Vyrai juo visiškai pasitikėjo ir į kautynes net bailesnieji prašydavosi leidžiami. Visuomenės Žaibas buvo laikomas dideliu autoritetu. Visokiausiais reikalais kreipdavosi į jį gyventojai. Žaibas buvo baigęs šešis pradžios mokyklos skyrius, o gyvenime tokį sumanumą, išprusimą galėjo pasiekti tik Žaibas.
Alkoholis Žaibui niekada nėra buvęs draugu, o partizanaudamas jo visiškai išsižadėjo. Niekad aukštesnių vadų nebuvo papeiktas, įspėtas ar baustas. Žaibas parodė narsumo pavyzdį ir mirties akivaizdoje. Užpultas keturiasdešimties sunkvežimių atvežtų MVD kovotojų ir esant beviltiškai padėčiai, sunaikino vadavietėje buvusius dokumentus, išsprogdino bunkerio užminavimus, išsiveržė su kulkosvaidžiu ir, visu tuo padaręs priešui didelių nuostolių, narsiai kovodamas žuvo. 1949 m. gegužę įvykusio Dainavos vadų posėdžio metu vienbalsiai nutarta, kad Žaibas yra visiškai užsitarnavęs Laisvės Kovotojo Karžygio vardo. Dokumentiniai įrodymai apie Žaibo nuveiktus darbus yra archyve, kuris šiuo metu yra neprieinamas (Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Kazimieras Savičius. Vaclovo Voverio-Žaibo 50-osios žūties metinės // Tremtinys, 1999).
Lietuvai jau atkūrus Nepriklausomybę viename iš Vasario 16-osios minėjimų Lietuvos nepriklausomybės vyriausiasis architektas, tikrasis laisvos Lietuvos prezidentas prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: Atminties kova su užmarštimi yra laisvės kova su tironija. Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojams atminti yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Per juos žuvusieji dėl laisvės grįžta į mūsų gretas ir visada lieka su mumis. Jie mus įkvepia, veda ir padeda laimėti. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė.
© 2006 XXI amžius
|