Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

1955 metų streikas Vorkutos 40-ojoje šachtoje

Edvardas Svilainis

Sibiro akmenys ir plika žemė

1954 metais Intoje, jau po tunelio kasimo bandant pabėgti iš pirmosios šachtos, po tardymų ir t.t., nesugebėję sudaryti bylos, mane, Edvardą Svilainį-Dulkę, ir Joną Valaitį-Viesulą iš kalėjimo atvežė į 2-ąjį lagerį. Drauge su mumis buvo gabenama grupė įtariamųjų: Balys Sadauskas-Naras, Juozas Kliučinskas, Juozas Eidukevičius-Dzūkas bei kiti. Vienas iš tunelį kasusiųjų – Algis Šidlauskas – buvo paliktas Intos 1-ajame lageryje. Tad 1954 metų pabaigoje atsidūrėme Vorkutoje. Patekome į vagių lagerio „peresylką“. Vagys zonoje gyveno laisvai, o visi kiti – spygliuota viela aptvertuose barakuose. Praėjus porai savaičių, buvome išvežti į darbo lagerius. Aš, B.Sadauskas, J.Kliučinskas, J.Eidukevičius ir dar keletas intiškių patekome į 40-osios šachtos lagerį. Greitai susipažinome su lagerio gyventojais ir įsitraukėme į jo kasdienybę. Buvau atsisakęs dirbti dar Intos šachtoje, tad savo atsisakymą pakartojau ir čia. Padedant vietiniams kaliniams, pavyko įsitaisyti dirbti šlako blokų (plytų) gamyklos teritorijoje pas lietuvį skulptorių ir geologą Praną Baneliūną, kuris ten turėjo savo dirbtuvę. Tapau jo padėjėju ir darbininku. Liejome iš gipso įvairias statulas, karnizus, vykdėme gipso darbų užsakymus. Užsakovų buvo ir gyvenančių laisvėje. Taigi toks buvo mano darbas ir gyvenimas 40-osios šachtos („Milijonkės“) lageryje, kuriame kalėjo daugiau kaip šeši tūkstančiai įvairiausių tautybių ir pažiūrų žmonių – daugiausia ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų. Dar prieš atvežant mus iš Intos, čia jau ruoštasi 1955 metų visuotiniam Vorkutos lagerių streikui. Tiesa, jis tuomet vadintas sukilimu. Koordinacinis komitetas buvo 62-ajame baudžiamajame lageryje, nes jame buvo visos Vorkutos lagerių atstovų ir jie palaikė ryšius su visais lageriais – taip pat ir su mūsų 40-ąja šachta. Įsitraukęs į šios šachtos lagerio organizacinę grupę, aš pradėjau susirašinėti su 62-ojo baudžiamojo lagerio Organizacinio komiteto nariais: J.Valaičiu, Edvardu Buroku ir Ignu Uogintu. Pasirašinėjau Dulkės slapyvardžiu. Pirmiausia reikėjo suderinti visų streikuosiančiųjų Vorkutos lagerių reikalavimus bei streiko organizacinius ypatumus pagal vieno ar kito lagerio konkrečią padėtį. Toliau reikėjo suderinti streiko paskelbimo pradžią. Tolesnė streiko eiga jau priklausė nuo kiekvieno lagerio aktyvistų ir administracijos agresyvumo – taip pat ir nuo sėkmės, kuri mus lydėjo. Reikėjo lageryje išlaikyti tvarką, apsisaugoti nuo galimų provokacijų: gaisro ir įvairiausių išsišokimų, kad administracija neišprovokuotų įsibrovimo į zoną dėl netvarkos, gaisro ar kitų priežasčių.

1955 metų liepos viduryje prasidėjo Vorkutos lagerių visuotinis streikas. Apie jo pradžią žinojo tik tie, kuriems reikėjo, ir tiek, kiek reikėjo žinoti. Sudarytos veikiančios grupės. Pirmoji turėjo užimti štabo baraką netoli „vachtos“ (vartų su sargybos postu). Ten buvo radijo stotis, perduodanti lageriui visus čekistų įsakymus: rytą – „podjom“ – keltis ir į darbą, vakare – „otboj“ – miegoti. Kitos grupės paskirtis – sudrausminti nepaklusniuosius, kurie nevykdė mūsų nurodymų. Saugantis galimų provokacijų, buvo budima zonoje ir barakuose. Visos vidaus tarnybos – virtuvė, kepykla, maisto paskirstymo ir ligoninės aprūpinimo skyriai dirbo normaliai. Laisvas gydytojas lankė ligonius. Visa tai vyko darniai, nes Vakarų ukrainiečiai ir lietuviai buvo gerai suderinę savo veiksmus.

1955 metų vieną liepos ankstų rytą visi buvome savo vietose. Pirmoji grupė užėmė radijo stotį ir pranešė visam lageriui, kad skelbiamas visuotinis Vorkutos lagerių streikas, kuriame dalyvaujame ir mes – 40-osios šachtos kaliniai. Pareiškėme, jog į darbą neisime tol, kol nesulauksime komisijos iš Maskvos. Trumpai išdėstėme reikalavimus ir paraginome visus laikytis ramiai, nepasiduoti galimoms provokacijoms ir t.t.

Mūsų grupė drauge su ukrainiečiais budėjo prie vartų („vachtos“). Uždavinys – sudrausminti nepaklusniuosius. Tokių nors ir nedaug, bet atsirado. Juos teko priversti grįžti į barakus. Tuo metu keitėsi prižiūrėtojų pamainos, ir jie išgirdo per radiją perduodamą mūsų pranešimą. Išgirdę puolė į štabo baraką, bet jau buvo vėlu. Viskas sustojo, lageris streikavo. Prižiūrėtojus perspėjome, kad į zoną nieko neleidžiame, išskyrus laisvą gydytoją. Paaiškinome jiems, jog paskelbėme streiką ir reikalaujame, kad atvyktų komisija iš Maskvos. Pareiškėme, kad su vietine lagerio vadovybe derybų nevesime.

Šiaip vyko normalus lagerio gyvenimas, tik niekas nėjo į darbą. Laikėmės tvirtai, nors visus buvo apėmusi nervinė įtampa ir kankino nežinomybė. Iš atminties dar nebuvo išdilę 1953 metų įvykiai, nusinešę daugybę aukų. Tada vietos čekistams pavyko išprovokuoti riaušes ir sukurti pretekstą įsikišti ginkluotai kariuomenei. Tačiau dabar to nebuvo. Į lagerio zoną niekas nesiveržė. Tik kartą lagerio viršininkas ir „operas“ (operatyvinis darbuotojas) prie vartų bandė įkalbinėti kalinius, kad eitų į darbą, bet vėliau ir tie dingo ir daugiau nesirodė. Aplink lagerį sustiprino sargybą. Bokšteliuose budėjo po du sargybinius su kulkosvaidžiais. Tuo laiku šiaurėje nakties nebūna, dienos karštos. Atlaikę pirmąjį sukrėtimą, žmonės kaitinosi prieš saulutę ir laukė, kuo viskas baigsis. Tiktai mūsų nematomas organizacinis centras koregavo viso lagerio gyvenimo tvarką. Viduje didesnių sukrėtimų neįvyko, tik šimtasiūlę kažkas buvo uždegęs. Tiesą sakant, stambesnę provokaciją nebuvo lengva surengti: visą parą šviesu, visur žmonės... Gal po savaitės mūsų ramybę pamėgino sudrumsti lagerio administracija. Vandens siurblinė buvo už zonos, tad ji pabandė nutraukti vandens tiekimą. Be vandens lageryje liko apie šešis tūkstančius žmonių ir dar ligoninė... Žmonėms reikėjo gamintis maistą, virinti vandenį („kipiatoką“) gėrimui ir t.t. Nutarėme kasti duobę ir taip kaupti vandenį. Bet čia mus išgelbėjo vyriausiasis gydytojas. Jis užprotestavo tokius administracijos veiksmus dėl galimos epidemijos. Tada vandenį ėmė tiekti. Praėjus kelioms dienoms po šio incidento, iš Maskvos atvažiavo komisija – gal penki ar šeši žmonės. Su jais į zoną atėjo lagerio viršininkas ir „operas“. Prie vartų pastatėme stalą, uždengėme švaria staltiese. Iš viso lagerio surinkome kėdes, taburetes, suolus. Susirinkome visi. Kalbėjo vienas atstovas visų vardu. Pirmiausia reikalauta įvykdyti 1953 metų sukilimo reikalavimus – peržiūrėti bylas, leisti į darbą be sargybos, sušvelninti vidaus tvarką (lagerio režimą) ir neieškoti streiko organizatorių. Komisija lengvai su viskuo sutiko ir pažadėjo nedelsiant pradėti vykdyti įsipareigojimus. Po pusantros savaitės „poilsio“ visas lageris pradėjo darbą. Iš tiesų lageryje tapo pastebimai laisviau. Daugelį kalinių išleido dirbti be sargybos, kai kas net įsitaisė gyventi už lagerio. Taip kokį mėnesį pagyvenome ir mes. Bet vėliau mus, streiko aktyvistus, surinko ir nugabeno į 62-ąjį baudžiamąjį lagerį. Nukirpo plaukus, ir vėl tapome senojo režimo kaliniais. Be to, čekistai šalia esančios 8-osios šachtos lageryje išprovokavo politinių kalinių ir kriminalistų skerdynes. Su lagerio administracija kilo incidentas, kurio metu nukirpome plaukus lagerio režimo viršininkui ir paskelbėme trijų dienų gedulą. Iškėlėme ant vandens siurblinės juodą vėliavą (juodo čiužinio impilą) ir tris paras neįsileidome į zoną valdžios. 62-asis lageris yra Vorkutos miesto ribose, todėl čekistai nedrįso imtis jokios prievartos. Tik sustiprino sargybą ir po trijų dienų paskelbė viso lagerio etapą. Per dieną jam buvome parengti, o vakare jau sėdėjome gyvuliniuose vagonuose, tempiamuose į tolimą kelionę per Uralą, Krasnojarską į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Atvykome į Ozerlagą. Mus išlaipino Vycharevkos stotyje ir nuvarė į galutinę gyvenvietę miškuose (taigoje), buvusius japonų belaisvių lagerius, ties Andziobos stotimi. Čia praleidome visą 1955-1956 metų žiemą. Į darbą niekur nevarė, tik išvesdavo į taigą malkų lagerio reikmėms pargabenti.

1956 metais iš Maskvos po visus sovietų lagerius pradėjo važinėti komisijos ir „dosniai“ dalyti – kam laisvę, kam trumpesnį bausmės laiką. Atėjo didysis „tautų kraustymosi“ laikotarpis: paleistieji skubėjo namo, likusieji buvo renkami į Mordovijos ir kitus specialius koncentracijos lagerius. Tada atrodė, kad sudrebėjo komunistinės Rusijos pamatai ir baigiasi didžiojo sovietų Gulago galybė.

1955 metais Vorkutos visuotinio streiko organizacinio komiteto narius iš 62-ojo baudžiamojo lagerio perkėlė į Gorkio, Vladimiro ir kitus SSRS kalėjimus. Likusius lageryje, tarp jų ir mane, kaip jau minėjau, vėliau išgabeno į Sibirą – į Taišeto rajoną. Aplinkui buvo vien MGB tarnautojų ir lagerių sargybos gyvenvietės. Su vietiniais lageriais ryšių neturėjome. Dirbti atsisakėme. Tačiau ir čia galiausiai mus pasiekė 1956 metų komisijų rojus: ką paleido, kam sutrumpino bausmės laiką – kaip ir visuose Gulago imperijos lageriuose.

Didžiuojuosi streiko organizatorių ir jų bendraminčių ryžtu ir pasiaukojama kova dėl kalinių – ne tik savęs, bet ir visų tuo metu kalėjusių – išsilaisvinimo. Šis judėjimas privertė valdžią sušvelninti režimą, netiesiogiai priartino blogio imperijos žlugimą ir Lietuvos valstybės atgimimą.

Šio pasakojimo autorius Edvardas Svilainis, karys savanoris, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys, 1955 metų sukilimo dalyvis Vorkutos 40-oje šachtoje. Du kartus buvo nuteistas mirties bausme, tačiau abu kartus bausmė buvo pakeista 25 metus kalėti. Kalėjo Intos, Vorkutos ir Taišeto lageriuose. Mirė 2006 metų lapkritį.

© 2006 „XXI amžius“