|
Vengrų kraujas 1956 metais pralietas ne veltui
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Kaip jau buvo paskelbta, lapkričio 3 dieną Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugija, Vengrijos ambasada, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje surengė mokslinę konferenciją, skirtą Vengrijos revoliucijos ir jos atgarsių Lietuvoje 50-osioms metinėms paminėti. Tai baigiamasis šio ciklo renginys, pradėtas Vengrijos ir Lietuvos himnais, paįvairintas archyvinių nuotraukų parodomis. Į renginį atvyko Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Juhasz Sandor. Pasiklausius pagrindinių pranešėjų dr. Kahler Frigyes, Vengrijos Vespremo apskrities Teisėjų kolegijos pirmininko, profesorių Vytauto Landsbergio, Onos Voverienės, Vandos Zaborskaitės ir didelio būrio pasisakančiųjų, išsirutuliojo trys konferencijos potemės. Buvo sudėlioti svarbiausi 1956 metų Vengrijos revoliucijos akcentai, atsakyta į klausimą, kodėl lietuviai, patys būdami dar labiau prispausti okupanto diktatūros, taip jautriai tuomet palaikė vengrus, ir pabrėžta, jog vengrų kraujas 1956 metais pralietas ne veltui.
Pirmąją potemę geriausiai išplėtojo dr. K.Frigyes, daug metų gilinęsis į tai, kas vyko jo tėvynėje. (Dr. K.Frigyes pranešimas 1956 metų rezoliucija Vengrijoje išspausdintas XXI amžiaus priede XXI amžiaus horizontai 2006 m. lapkričio 15 d., Nr. 19.)
Revoliucija Vengrijoje išplito po visą šalį, apėmė didžiuosius miestus, miestelius ir kaimus. Nustatyta, jog ginkluotosios pajėgos šaudė į beginkles, politinių tikslų siekiančias demonstracijas 61 mieste ir miestelyje.
Kai Sovietų Sąjunga priėmė sprendimą dėl ginkluoto įsikišimo Vengrijoje, kai lapkričio 4-osios ankstyvą rytą prasidėjo sovietinių karinių pajėgų išpuolis, tai yra karinė operacija prieš Vengriją, teisėtas ministras pirmininkas Imrė Nadis per laisvą Košuto radiją kreipėsi į pasaulį: Padėkite! Tačiau tuometinis JAV prezidentas Eizenhaueris laikėsi nuostatas, jog JAV Vengrijos nelaiko savo sąjungininke taip susitarta Jaltoje. Taigi vengrai savo kovoje dėl laisvės liko vienui vieni. Anot prof. V.Landsbergio, tai buvo nedovanotina laisvojo pasaulio klaida. Jeigu tuomet būtų sustabdytas SSRS ekspancionizmas ir totalitarizmas, ne tik visų europiečių istorija, bet ir dabartis būtų kitokia, sakė profesorius. Tiesa, Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) pareiškė nepripažįstanti Janošo Kadaro, išdavusio J.Nadį, vyriausybės ir net sudarė patikrinimo komisiją ištirti Vengrijos klausimą. Tačiau nesiėmė jokių rimtesnių priemonių sovietinei okupacijai sustabdyti ir terorui prieš vengrų tautą nutraukti. Teroro būta žiauraus. Tai buvo žiauriausia politinė represija per visą Vengrijos istoriją, teigė dr. K.Figyes.
Tačiau įvardyti ir patikslinti aukų skaičių šiandien nepakanka. Reikia kelti atsakomybės klausimą. Prof. V.Landsbergis kalbėjo: Kiek buvo žudikų? Kokie jų vardai? Penkiasdešimt metų tai nėra didelis laiko tarpas. Reikia kelti klausimą dėl atsakomybės tų, kurie vykdė terorą.
Naivuoliai apsidžiaugė V.Putino žodžiais: Mums gaila, kad taip atsitiko. Tačiau Rusija yra Sovietų Sąjungos, tos pačios imperijos politikos tęsėja. Iš ten tebesklinda melas. Turėtų sklisti atgaila, atsiprašymas, atlyginimas aukų šeimoms ir aukoms.
Daugelis autorių rašo, jog iš Sovietų Sąjungos okupuotų šalių pirmoji sukilo Vengrija. Tačiau tai nėra teisinga. Galima drąsiai teigti, kad pirmieji buvo lietuviai. 1941 metų birželio sukilimas, kone dešimtmetį trukęs partizaninis karas... Todėl lietuviai geriausiai suprato sukilusius vengrus, pritarė jų revoliucijai, patys savo veiksmais išreiškė solidarumą. Vengrų revoliucija buvo nauja pavergtųjų tautų viltis, sakė prof. V.Landsbergis. Tos pačios skausmo paralelės, teigė prof. O.Voverienė (beje, šiame renginyje prof. O. Voverienė buvo apdovanota Vengrijos ordinu).
Vengrų revoliuciją sutraiškė sovietiniai tankai. Tačiau vėliau pasaulis pasikeitė. Nors pačių galingiausių valstybių vadovai tylėjo, net priekaišto Sovietų Sąjungai nepareiškė, bet daugelio žmonių nuomonė apie Sovietų Sąjungą pasikeitė. Ypač tų, po kurių tėvynę per Antrąjį pasaulinį karą nevažinėjo sovietų tankai, kurie tikėjo komunizmo ateitimi.
...Sovietinių karinių pajėgų vadai leidosi į tariamas derybas dėl sovietinių armijos dalinių atšaukimo iš Vengrijos. Tačiau kai lapkričio 3-iąją krašto apsaugos ministro Palo Malėterio vadovaujama vengrų delegacija nuvyko į Tiohiol esančią sovietų karinę bazę, generolo Serovo įsakymu buvo suimta.
I.Nadis su savo šalininkais pasiprašė prieglobsčio Jugoslavijos ambasadoje. Tačiau klasta ir apgaule buvo išviliotas ir pakartas.
Panašių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau. Tačiau ir šių užtenka įsitikinti sovietų veidmainyste, nepaisymu jokių tarptautinio etiketo pripažintų diplomatijos normų ir taisyklių.
Per Vengrijos revoliuciją ir po jos tie Vakarų Europos inteligentai, kurie tikėjo, jog Stalinas bandė sukurti rojų žemėje, naujai pervertino vertybių skalę.
© 2006 XXI amžius
|