|
Patriotai anapus barikadų
Algimantas Zolubas
Tarp lietuvių tautos sudėtų milžiniškų aukų atgaunant prarastąją
laisvę ir nepriklausomybę buvo, tiesa, labai nedidelė, grupė beveik
pamirštų drąsuolių, kurie ryžosi didžiausio stalinistinio režimo
sąlygomis pagelbėti kankinamiems savo tautiečiams ir įsidarbinę
NKVD aparate, perspėdavo Lietuvos patriotus apie jiems gresiančius
pavojus iš okupacinio saugumo pusės. Tokie buvo du lietuviai pasiryžėliai
- prieš 60 metų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, Lietuvos okupantų sušaudyti
Antanas Šilius ir Petras Brazauskas. Jų karžygiškos žūties tikrai
neprisimins dabartinė komunistinė valdžia, savo ištakomis siekianti
okupacinį kolaborantų represijų aparatą.
A.Šilius ir P.Brazauskas į NKVD atėjo skirtingais keliais,
bet jau iš anksto buvo numatę visaip trukdyti okupantų ir jų kolaborantų
kėslams prieš tautą. Tarnaudamas sovietinėje represinėje sistemoje,
A.Šilius partizanams ir kitiems pasipriešinimo dalyviams perdavinėjo
slaptus dokumentus, nuo arešto gelbėjo daug žmonių. Daug sovietiniame
saugume gautų žinių apie sekamus patriotus jam suteikė NKGB tardymo
skyriaus j. ltn. P.Brazauskas. 1946 metų pavasarį partizanai pavedė
A.Šiliui įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių
Žemaitijos partizanų malšintojui, MGB bylų sudarytojui, vedusiam
apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos
dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daugelį Lietuvos patriotų,
tarp jų ir vyskupą Vincentą Borisevičių vien už maisto pagalbą alkstantiems
partizanams), MGB vyr. ltn. Juozui Petkevičiui. Su Vilniaus saugumo
požemiuose tardomais ir kalinamais A.Šiliumi ir P.Brazausku kalėjo
ir Viktoras Ašmenskas, su kurio parašyta knyga apie šiuos Lietuvos
patriotus supažindiname XXI amžiaus skaitytojus. Tai vienas tų
kovų liudininkų, sulaukęs garbingo amžiaus, laikąs savo pareiga
nenusinešti į kapus okupantų vykdytų niekšybių, bet perduoti jas
ateinančioms kartoms ar greitai pamirštantiems.
Kai kalbama apie SSRS prievartos struktūrų etatinius darbuotojus kagėbistus, stribus ar kolaborantus, jie visi pasmerkiami kaip nusikalstamų organizacijų nariai. Tačiau sakoma, kad padėčių be išimčių nebūna. Dar daugiau: žinomi atvejai (tiesa, tokių buvo labai mažai), kai tokių struktūrų nariai, prisidengę ta prakeiksmu paženklinta kauke, buvo pasipriešinimo okupacijai aktyvūs dalyviai. Todėl nevalia jų nepelnytai pamiršti ar iš užmaršties neprikelti. Ir jokiu būdu ne dėl tų struktūrų pateisinimo, o dėl teisingumo ir tų asmenybių gero vardo atstatymo.
Rankose šiemet išleista Lietuvos aviacijos veterano, Lietuvos laisvės kovų dalyvio, buvusio politinio kalinio, autoriaus, sulaukusio 94 metų amžiaus, Viktoro Ašmensko knyga KGB spąstuose (Vilnius, 2006). Šioje knygoje būtent ir atskleista tikrų Tėvynės patriotų, prisidengusių paminėta prakeiksmu žymėta kauke, veikla, tragiška jos baigtis ir nepelnyta užmarštis. Garbė autoriui, kad ėmėsi atskleisti pasipriešinimo okupacijai būdą, nepelnytai užmirštuosius iš užmaršties prikelti. Knygoje pateikiami faktai kruopščiai ištirti, paremti archyvine autentiška medžiaga, teiginiai dokumentais argumentuoti. Stebina ir žavi prie šimtmečio artėjančio autoriaus dvasios galia ir sveikata, leidusi parengti 232 puslapių ne kokį prisiminimų žiupsnį, o pasipriešinimo kovos bylos tyrimą, dokumentą ir paminklą. Ačiū Dievui, autorius dar nespėjo pasinaudoti galimybe pažvelgti į KGB archyvų bylas ir papasakoti apie herojų pasiaukojimą. Dabar, aklinai uždarius KGB archyvą nuo visuomenės akių, to padaryti nepavyktų netgi labai norint. Cituosime knygoje pateiktą bylos atomazgą:
1946 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus karo tribunolas nuteisė:
KGB jaunesnįjį leitenantą Antaną Šilių mirties bausme, KGB jaunesnįjį leitenantą Petrą Brazauską mirties bausme, studentę Anastaziją Kanoverskytę mirties bausme, KGB jaunesnįjį leitenantą Raimundą Jablonskį dešimčiai metų laisvės atėmimo, poetę Stasę Niūniavaitę dešimčiai metų laisvės atėmimo.
Poetą Paulių Drevinį išteisino.
TSRS karo tribunolas Maskvoje Vilniaus karo tribunolo nuosprendį mirties bausmę A.Kanoverskytei pakeitė 20-ia metų katorgos.
V.Ašmenskui teko su A.Šiliumi kalėti vienoje kameroje, iš jo išgirsti gyvenimo ir veiklos istoriją, vėliau su visos nuteistųjų bylos medžiaga susipažinti detaliai.
A.Šilius, tikėdamas greitu bolševikų okupacijos žlugimu, nenorėdamas eiti į sovietinę kariuomenę, įstojo į kelių mėnesių NKVD karo mokyklą Vilniuje. 1945 metų pabaigoje jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas dirbti į KGB centro kulto skyrių. Šiam skyriui vadovavo vyr. ltn. Juozas Petkevičius. A.Šilius susipažino su KGB darbais, su užverbuotų tautiečių biografijomis, slapčia pranešinėjo dvasininkams apie numatomus jų areštus. Kai A.Šilių įspėjo jo bendramokslis jaun. ltn. P.Brazauskas, su kuriuo jis gyveno tame pačiame nuomojamame bute, kad jo veiksmus greit išsiaiškins viršininkas ir davė jam suprasti, kad reikia skubiai pašalinti viršininką ir trauktis pas partizanus, pavojaus akivaizdoje šiame bute A.Šilius, matant A.Kanoverskytei, hantelio ir pistoleto smūgiais į galvą J.Petkevičių užmušė.
P.Brazauskas, kaip ir A.Šilius, tais pačiais sumetimais įstojęs į KGB mokyklą, ją baigė ir dirbo saugumo organuose, dalijosi su juo Lietuvos išsilaisvinimo viltimi. Išaiškinus J.Petkevičiaus nužudymą, KGB nustatė, kad P.Brazauskas nusiteikęs priešiškai prieš tarybų valdžią, kad kartu su A.Šiliumi vykdė ardomąją veiklą KGB struktūrose, kad kurstęs įvykdyti teroristinį aktą prieš J.Petkevičių.
A.Kanoverskytė, čekisto kapitono Morozo šantažuojama, pasirašiusi bendradarbiavimo su KGB pasižadėjimą iš tikrųjų šiai organizacijai nedirbo, apie ką gerai žinojo A.Šilius, ir todėl su ja susipažino, bendravo. KGB kaltinamajame nutarime tvirtinama, kad A.Kanoverskytė yra priešiškai nusiteikusi prieš tarybų valdžią, vykdė antitarybinę veiklą, nusikalstamą susirašinėjimą, dalyvavo įvykdant teroristinį aktą (Maskvoje kaltinimas buvo perkvalifikuotas, mirties bausmė pakeista 20-ia metų nelaisvės).
Mokytojas R.Jablonskis 1945 metais buvo sulaikytas ir išsiųstas į Raudonąją armiją, o iš ten į KGB kursus. Gyveno bendrabutyje kartu su A.Šiliumi, pasipasakojo, kad slapstėsi nuo mobilizacijos, kad nenorįs kovoti su lietuvių nacionalistais, nes pats esąs nacionalistas. Jis kartu su A.Šiliumi nueidavo į bažnyčią. R.Jablonskiui buvo pateiktas kaltinimas, kad jis savanoriškai įstojo į generolo Plechavičiaus karo mokyklą, nuo 1944 metų liepos iki gruodžio mėnesio buvo ginkluotų antitarybinių gaujų dalyvis, palaikė ryšį su teroristu A.Šiliumi.
Jauną poetę S.Niūniavaitę A.Šilius pažinojo iš Telšių gimnazijos, žinojo, kad ji yra užverbuota, bet žinių KGB neteikia. Antanas pasakė Stasei, kad apie ją KGB pranešinėja poetas Kubilinskas. Ji buvo areštuota 1945 m. kovo 9 d., jai pateikti kaltinimai, kad vokiečių okupacijos metu rašė ir skelbė fašistinėje spaudoje įvairius šmeižikiškus išsigalvojimus apie tarybų valdžią ir komunistų partiją, dirbo žurnale Lietuvos archyvas, palaikė ryšius su nacionalistinės organizacijos Ateitininkai nariais, A.Šiliaus nurodymu mėgino perspėti vyskupą Borisevičių apie KGB rengiamą areštą.
Knygos autorius, tirdamas knygoje minimų su KGB tiesiogiai susijusių asmenų bylas, eina prie išvados, kad didžiausia bėda tų, kurie pakliuvo į KGB pinkles, yra ne tai, kad pakliuvo, bet kiek jie savo veikla yra padarę skriaudos kaimynams, artimiesiems, tautai. Kita vertus, tikri patriotai, formaliai dirbdami KGB struktūroje ar davę jai pasižadėjimą, ypatingu būdu, trikdydami KGB veiklą iš vidaus, veikė Tėvynės labui, o, iškilus arešto grėsmei, ėjo pas partizanus.
V.Ašmenskas A.Šiliaus ir jo bendrabylių darbus palieka vertinti skaitytojams, tačiau pats mano, kad A.Šilius visiškai užsitarnavo patrioto vardą. S.Niūniavaitės užrašyta teismo baigtis, kai, mirčiai žvelgiant į akis, Antanas neprašo malonės, nepuola isterijon, o taria smerkiantį žodį teismui, knygos autoriaus nuomonę sutvirtina. Štai jos įspūdingas liudijimas.
Baigėsi teismas, skaitomas nuosprendis:
Antanas Šilius mirtis!
- Petras Brazauskas mirtis!
- Anastazija Kanoverskytė mirtis!
- Raimundas Jablonskis 10 metų!
- Stasė Niūniavaitė už nepranešimą pagal 58-12 str. 10 metų!
Visi tie berniukai saugumo darbuotojai. Gal aš nebūčiau gavusi dešimties, gal būtų užtekę penkerių metų, jei ne mano baigiamoji kalba teisme. Užsikrėtusi savo bendros bylos jaunuolių drąsa, ypač po Antano Šiliaus kalbos, ir aš panorau būti herojė.
Kai Šiliaus paklausė, koks jo paskutinis noras, šis atsakė:
- Atiduokit, sušaudę mane, batus tėvui, kurį irgi kankinate saugume.
Teisėjai kažką numykė...
Dar atsimenu, kai jį pavadino žvėrimi, žudiku, jis atšovė:
- Aš nužudžiau ne žmogų, o blogį. Jis kenkė mūsų tautai dalyvavo žudynėse mūsų brolių, varė šnipinėjimą tarp lietuvių, per jį daugelis atsidūrė Sibire... Reikėjo užkirsti kelią jo piktadarybėms!
Pagaliau sviedė kaltinimą pačiam teismui:
Jūs visą Lietuvą pavertėt ištisu kalėjimu, norėtumėt paversti kapinynu, tačiau nebijom jūsų! Iš mūsų kraujo gėlės sužydės, į mūsų vietą stos šimtai!
Jaunas dvidešimtmetis idealistas, norėjęs Lietuvą matyti laisvą, neturtingo ūkininko sūnus iš Žemaitijos...
O saugumo akimis banditas, žvėriškai nužudęs tarnybiniame poste karininką, berods kapitoną, lietuvį Petkevičių.
Kai jam prikišo, kad praliejo lietuvio, savo brolio, kraują, Antanas Šilius atšovė:
Išdavikas turi žūti! O tas, kurį aš nužudžiau, buvo savo tautos išdavikas!
Klausydama tokios kalbos supratau, kad jis žino mirsiąs ir nepuola isterijon. Jo kalba uždegė mane...
Todėl, kai manęs paklausė, ką aš turinti pasakyti, pareiškiau:
- Man gėda būti tarp šių žmonių! (Teisėjai palankiai susižvalgė, manydami, kad imsiu keikti savo bylos žmones, versiu visą kaltę žudikui Šiliui, kuris, vos vieną kartą aplankęs mane, sugebėjo įpainioti, per kurį patekau kalėjiman, pražudžiau save...)
O aš tęsiau:
- Jie didvyriai! Kovojo dėl Lietuvos laisvės. (Teisėjų veidai ištįso). O aš? Kas aš? Rūpėjo man tik šokiai, gražūs vyrai, dar literatūra ir teatras. Man gėda šalia jų sėdėti. Aš neverta sėdėti šalia Lietuvos didvyrių!
Toliau niekas nebeklausė. Išėjo teismas. Vėl atėjo. Perskaitė sprendimą.
Ir man buvo taip skaudu, kad mane nuo jų atskyrė, kad aš neverta mirties. Taip. Būna gyvenime minutė, kai gali už visus ir kartu su visais stoti prie sienos...
Be abejo, sovietinio represinio aparato vykdytojai gali sulaukti tik pasmerkimo, ir ne veltui tai represinei sistemai tarnavusiųjų išaiškinimas toks aktualus ir dabar, o išaiškintos jų niekšystės, nors ir labai slepiamos dabartinės valdžios, sulaukia pasmerkimo. Tačiau, kaip matome iš šių dviejų patriotų veiklos, ne apie visus NKVD ar KGB darbuotojus galima kalbėti tik su pasidygėjimu: keletas jų, į pavojų statydami savo gyvybę ar laisvę, dirbo tautos labui. Deja, dauguma tokių atvejų liko pamiršti ir nepriklausomoje Lietuvoje, o kilnūs patriotų darbai paslėpti už storų sienų ir sandarių KGB archyvų užraktų. Verta paminėti ir dar vieną aplinkybę, kai visa kaltė už didžiulius nusikaltimus verčiama tik KGB. Taip siekiama nukreipti dėmesį nuo šios prievartos struktūros tikrosios organizatorės, vadovės, šeimininkės ir nusikalstamiausios organizatorės komunistų partijos. Partija prievartos struktūras sukurpė, joms užduotis davė, jomis naudojosi kaip įrankiu, todėl jos kaltė nepalyginti didesnė už prievartos vykdytojų kaltę.
Redakcijos prierašas. Labai vaizdingai
(deja, tik labai epizodiškai) A.Šiliaus pagalbą pasipriešinimo sąjūdžio
dalyviams aprašė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė savo knygoje
Tekėdama sustingo saulė (Naujas lankas, K., 1995), dėl susiklosčiusių
aplinkybių taip pat mačiusi saugumiečio J.Petkevičiaus nužudymo
momentą ir todėl apkaltinta rengusi šį nusikaltimą. Iš autorės,
greitai tapusios mirtininke (nors Dievas lėmė jai likti gyvai),
pasakojimo nelengva spręsti, kodėl A.Šilius tuo metu sprendimą vykdyti
partizanų jam pavestą užduotį priėmė tuo metu, kai atvedė ją į dar
vieną tardymą (tiksliau, verbavimo aktą) būtent pas lietuvį J.Petkevičių,
kuris, kaip jai pasakė pats A.Šilius, tardydavo žymiai žiauriau,
nei prieš tai ją tardęs rusas majoras, tačiau atsitiko būtent taip:
jauna studentė tiesiog kaip pro miglas suvokė, kad įvyko kažkas
baisaus, ir ji turės už tai kentėti.
J.Petkevičius tiesiog degė neapykanta patriotams
ir naikino juos be jokio gailesčio. Tą paliudijo ir sovietų Lietuvos
čekistai dar 1967 metais, išleidę knygiūkštę pretenzingu pavadinimu
Nematomasis frontas, kurioje garbinami Lietuvos išdavikų žygiai
prieš tautą. Kelių puslapių apybraižoje garbinamas ir J.Petkevičius:
pasakojama, kaip jis surado įkalčius prieš liaudies priešą vyskupą
V.Borisevičių (esą jis teikė gaujoms paramą maisto produktais),
kaip nacionalistiniai žudikai, sėlindami paskui drąsų čekistą,
jau anksčiau norėjo jį nužudyti ir pagaliau pavasarį, paskambinę
jam telefonu esą vienas asmuo turįs svarbių jam duomenų apie jo,
Petkevičiaus, jau susektą stambią antitarybinę grupę iš studentų
ir reakcingai nusiteikusios dvasiškijos, įviliojo jį į spąstus
eidamas į nežinomą jam pastatą sužvėrėjusio nacionalisto buvo
užkapotas kirviu. Šis čekistų pasakojimas nesutampa nei su V.Ašmensko,
nei su A.Kanoverskytės pateiktais liudijimais. Čekistai norėjo nuslėpti,
kad jų išauklėtą kruvinąjį žudiką partizanų nuosprendžiu nužudė
jų struktūros darbuotojas. Jiems buvo gėda pripažinti, kad net jų
struktūrose dirbę čekistai nėra patikimi. Todėl ir kūrė įvairiausias
legendas apie sovietinių aktyvistų drąsą ir atsidavimą tarybinei
tėvynei ir apie buržuazinių nacionalistų žiaurumą (kuo, deja,
patikėdavo ir iki šiol tiki kai kurie tarybiniai žmonės). Tačiau
istorija vis dėlto sudeda viską į savo vietas...
© 2006 XXI amžius
|