Kauno miesto muziejus plečia veiklą ir valdas
Kauno miesto muziejuje baigtas pastato M.Valančiaus g. 6
remontas. Ta proga lapkričio 16-ąją atidarytos dvi parodos apie
mūsų tautos ir valstybės istorijos XX amžiaus dramą. Pirmoji Smurto
kronika: Lietuva 1939-1941 metais, parengta 2006 metais Europos
Parlamento nario Vytauto Landsbergio iniciatyva 1941 metų birželio
trėmimų 65-osioms metinėms atminti ir pristatyta Europos Parlamente.
Antroji Karas po karo: ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje
1944-1953 m.. Parodas parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejus.
Ta proga kalbiname mūsų skaitytojams gerai pažįstamą
iš straipsnių XXI amžiuje ir kituose leidiniuose Kauno miesto
muziejaus atkūrėją ir direktorių Arimantą DRAGŪNEVIČIŲ, prašydami
atsakyti į kelis klausimus.
Kaip pavyko pasikviesti šias parodas į Kauną?
Padėjo LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė ir Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis. Kartu yra ypatinga proga: Kauno miesto muziejus atkuriamas ir po septynių dešimtmečių grįžta į Kauno senamiestį, į savo naująją būstinę M.Valančiaus g. 6, šalia Arkikatedros Bazilikos. Patalpos išnuomotos iš arkivyskupijos Ekonomo tarnybos dešimčiai metų už labai prieinamą, sakyčiau, simbolinę kainą. Kol buvo rengiamos nuolatinės Kauno istorijos ekspozicijos, tvarkomos apšvietimo ir kitos sistemos, montuojami baldai ir kita, atsirado galimybė ką tik baigtose remontuoti patalpose keliose salėse rengti kilnojamas parodas. Neatsitiktinai rodome būtent šias parodas, susietas su okupacijomis, Lietuvos valstybės nepriklausomybės praradimu ir 1944-aisiais prasidėjusiu tautos karu, kuriuo siekta atkurti savąją valstybę. Kaunas visados buvo pasipriešinimo centras, nes jame telkėsi tautos gyvybės šaknys ir laisvės dvasia.
Spaudoje buvo rašyta, kad muziejų rengtasi atidaryti vasarą.
Kas trukdė ar suvėlino ankstesnius sumanymus?
Daugiausia biurokratinės kliūtys ir nerangumas. Savivaldybės administracija dar vasarį, kai biudžete buvo numatytos lėšos patalpų nuomai, sudarė patalpų nuomos komisiją iš įvairių valdininkų. Nors iš pradžių buvo aišku, kad pagrindinis pretendentas, iš kurio galima išsinuomoti patalpas, yra arkivyskupijos Ekonomo tarnyba, pasiūliusi labai palankias ir muziejui priimtinas sąlygas, kliūtys ir baimės prasidėjo po pirmojo posėdžio. Komisijos veikla stebino perdėtu oficialumu, ateizmo įvarytomis baimėmis Bažnyčiai. Gal todėl derybos po kelių mėnesių nutrauktos dėl formalių priežasčių, neperskaičius visos pateiktos medžiagos. Tik vėliau administracija perdavė muziejaus vadovybei teisę sudaryti nuomos sutartį. Kauno miesto muziejus pradėjo nuomos procedūras tik gegužės viduryje ir užbaigė per įmanomai trumpiausią laiką pasirašant sutartį liepos viduryje. Bet buvo prarastas geriausias pavasario laikas remonto darbams. Tik didelių pastangų dėka, sutartinai dirbant Ekonomo tarnybai, Kamintos statybininkams, jų subrangovams ir muziejui spaudžiant, per tris mėnesius baigti dideli pastato remonto ir pritaikymo muziejui darbai. Dar teks paplušėti rengiant specialią apšvietimo sistemą, montuojant vitrinas, baldus ir kt., nes tik lapkričio viduryje prasidėjo tų darbų finansavimas ilgai ginčijantis, ar suteikti muziejui pačiam, o gal per Kultūros ir švietimo departamentą teisę tvarkytis. Paradoksas pinigus įrangai gaus muziejus, bet pasirašo departamento direktorius. Taip prarasti dar du mėnesiai. Keista, yra pinigai, galinčių dirbti irgi yra, bet leidžiantys valdininkai sunkiai suderina. Kažko bijo ar nesuvokia.
Teko girdėti, kad dėl aktyvios veiklos prarandate direktoriaus
postą, kad vidaus audito esate apkaltintas viršijęs savo įgaliojimus
nuomojant patalpas.
Tikrai buvo visokių intrigų ir kvailysčių. Ypač užkliuvo LPKTS pastato Vytauto pr. 46 nuoma bei Rezistencijos ir tremties muziejaus įtraukimas į miesto muziejaus sudėtį. Patologinė neapykanta tremtiniams vis dar tvyro kai kurių valdininkų galvose. Savivaldybės administracijos vidaus audito pastangos sumenkinti mūsų darbą, ko reikalavo kai kurie valdininkai, nemokšiškai traktuodami patalpų nuomos procedūras bei muziejaus Statuto teisines normas, prilygo buvusio kultūros ministro darbiečio plačiai pagarsėjusiems veiksmams, kai jis uždraudė išvežti į Švediją, į Geteborgo knygų mugę, mūsų rodomą parodą Karas po karo.
Mažai trūko, kad nuomos procedūros būtų nutrauktos, patalpų perdavimo aktas su Ekonomo tarnyba nepasirašytas, o paroda neturėtų savo vietos. Kartais atrodo, kad ateizmo beprotybei nėra ribų, o stribų dvasia vėl bando atgyti.
Šį kartą neminėsiu tų ponių ir panelių pavardžių bei jas inspiravusio pono. Atsimenate Homero poemą Odisėjas, kai Scilė ir Charibdė bandė nuvilioti Odisėją į uolas? Jis išvengė nelaimės užkimšęs ausis vašku. Gaila, kad po kelių tūkstančių metų vėl tenka mokytis iš Homero išminties, nes sovietinės mokyklos išugdyti idealai remiasi kitomis vertybėmis.
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinėje prieš
kurį laiką girdėjome kilusį triukšmą bei jūsų muziejaus vyr. fondų
saugotojos garsius įrodinėjimus, kad pastato Vytauto pr. 46 nuoma
neteisėta, kad Sąjunga nuomos pinigų negausianti. Ar tai tiesa?
Kadangi tų pokalbių pats nesu girdėjęs, o tik perpasakojimą iš kelių asmenų, manau, kad minėtoji darbuotoja to daryti neprivalėjo, nes jos pareiginiuose nuostatuose tokios funkcijos nenumatytos. O dėl pinigų už nuomą jie jau LPKTS sąskaitoje banke.
Visi prisimena, kiek kančių patyrė iš Sibiro grįžę buvę tremtiniai. Jie buvo niekinami, vertinami kaip trečiarūšiai, negalėjo gyventi miestuose, negalėjo rasti darbo. Jei dabar dar kartais pasitaiko tos neapykantos platintojų, pagailėkime jų, pasimelskime už juos, nes sovietizmo ideologija nedingsta per trumpą laiką. Juk net Kaune už darbiečius balsavo tiek pat rinkėjų kaip ir už konservatorius. Verta susimąstyti. Kova už valstybę dar nesibaigė.
Ačiū už pokalbį.
© 2006 XXI amžius
|