|
Dvi naujos parodos
Vasarį atvėręs duris Kauno miesto muziejus praėjusią savaitę vėl sukvietė kauniečius ir miesto svečius. Šįkart į dviejų kilnojamųjų parodų, Smurto kronika ir Karas po karo, parengtų Genocido aukų muziejaus, pristatymą. Smurto kronika: Lietuva 1939-1941 metais naujausia Genocido aukų muziejaus paroda, skirta 1941 metų birželio trėmimų 65-osioms metinėms atminti. Eksponuojami dokumentai ir nuotraukos supažindina su Lietuvos nepriklausomybės praradimo aplinkybėmis, skaudžia pirmosios sovietinės okupacijos patirtimi: represijų pradžia, krašto sovietizavimu ir Juodojo Birželio tragedija, kai per keletą dienų į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos žmonių, tarp kurių daug senelių ir vaikų. Ekspozicija jau buvo eksponuota Europos Parlamento rūmuose, Seime, Kėdainių krašto muziejuje.
Prieš dvejus metus parengta antroji paroda Karas po karo: ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 19441953 m.. Ji atspindi Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, konkrečius partizaninio karo etapus, karinę organizaciją ir veiklą. Daug dėmesio skiriama Lietuvos laisvės kovotojų jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, neišvengiamas netektis. Taip pat nušviečiamas rezistencijos dalyvių ir jų šeimų likimas tremtyje Sibire. Prieš tai ekspoziciją pamatyti buvo galima ne tik Lietuvoje (Jonavoje, Lazdijuose, Marijampolėje, Panevėžio r.), bet ir keliose užsienio šalyse (Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje).
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas sakė, jog labai svarbu ir simboliška, kad šios parodos abi kartu pirmą kartą eksponuojamos būtent Kaune, buvusioje Lietuvos laikinojoje sostinėje. Kaunas anuomet buvo kultūros, inteligentijos centras, todėl kauniečiai ir represijų patyrė daugiausia. Renginį pradėjęs Kauno miesto muziejaus direktoriaus pareigas laikinai einantis Arimantas Dragūnevičius atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į plikas, be gaubtų, su kyšančiais kabeliais elektros lemputes. Tai ne tik rodo, kad muziejus vis dar kuriasi, bet kartu tai yra tinkama dekoracija eksponuojamoms parodoms. Direktorius pasidžiaugė, kad pagaliau įplaukė pirmieji jau anksčiau žadėti pinigai muziejaus įrangai įsigyti. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sveikino muziejų žengus antrąjį žingsnį, išreiškė viltį, kad kiti bus lengvesni, ir užtikrino, jog Kauno arkivyskupija ir toliau glaudžiai bendradarbiaus su Kauno miesto muziejumi. Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė palinkėjo muziejui eksponuoti tai, ko nepamatysi kituose Lietuvos muziejuose, ir priminė, kad laukia dar daug juodo darbo: reikia įsigyti brangią įrangą, rengti parodas, edukacines programas, privilioti lankytojus. Abi parodas apibūdino jas parengti padėjęs Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis. Po trumpų sveikinimo kalbų susirinkusieji, lydimi graudžios smuiko raudos, apžiūrinėjo naujai pristatytas parodas. Ne vienas pakilo ir į antrąjį aukštą, kur jau nuo seniau veikė Kauno arkivyskupijos istorijos ekspozicija bei yra įrengtas šviesaus atminimo kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus.
Uždariusi paskui save muziejaus duris ir lėtai žingsniuodama senamiesčio gatvėmis pagalvojau: tokios parodos tai iliustruotos istorijos pamokos, greičiau ir giliau įstringančios atmintin nei perskaitytos mokykliniuose vadovėliuose.
Kristina BORKERTAITĖ
© 2006 XXI amžius
|