Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Buvusi kaimynė muziejui dovanojo Vaižganto bareljefą

Vytautas Bagdonas

Kaunietė Taida Balčiūnienė Svėdasų krašto muziejui atvežė dovanų Vaižganto bareljefą Autoriaus nuotrauka

Svėdasų krašto muziejus, įkurtas Kunigiškių kaime, restauruotoje buvusioje pradžios mokykloje, spalio 1-ąją pasipildė nauju eksponatu – Vaižganto gipsiniu bareljefu. Tradicinio respublikinio renginio ,,Vaižganto skaitymai”, vykusio muziejaus kiemelyje, metu šį bareljefą muziejui padovanojo kaunietė Taida Balčiūnienė, buvusi rašytojo kan. Juozo Tumo-Vaižganto kaimynė.

Garbaus amžiaus sulaukusi kaunietė prieš įteikdama dovaną prisiminė savo vaikystę, prabėgusią garsiojo Vaižganto kaimynystėje. Ne kartą ji yra mačiusi, kaip žilagalvis kanauninkas kartu su netoliese gyvenusiais Šilingu ar Tallat-Kelpša eidavo basas maudytis į Santaką. Dažnai matydavo jį vaikščiojantį su mielu šuneliu Kauku. Kai mažoji Taida su mama ateidavo į Vaižganto butą, gražu būdavo pasižiūrėti į kanarėles. Rašytojas paukštelius labai mylėjo, kai valgydavo, juos iš narvelio paleisdavo.Viena kanarėlė mėgdavo tupėti ant Vaižganto peties, o kita net įsigudrindavo gerti iš jo šaukšto. Dar prisiminė tokį nutikimą, kurį girdėjo iš savo tėvų. Jų kieme stovėjo didžiulė šiukšlių dėžė, kurią išvalyti gyventojai samdė vyrą. Tasas atvažiuodavo liesu arkliuku ir kapstydavosi šiukšlėse. Kartą atėjo šis vyras į jų namus ir su ašaromis akyse pradėjo pasakoti. Mirė jų giminaitė, o šv.Mišioms nėra pinigų. Atėjo jis pas Vaižgantą ir paprašė kanauninko, kad aukotų šv.Mišias. Tiktai pasiguodė, kad neturi pinigų sumokėti. Už tai paskerdė mažą paršelį, išdorojo ir atvežė kunigui kaip užmokestį. Vaižgantas to paršelio nepriėmė, liepė tam vargingai gyvenančiam žmogui vežtis jį namo ir pavaišinti šeimyną. „Jei aš paimsiu paršelį – mano malda tuomet bus kiauliška”, – pašmaikštavo žodžio kišenėje neieškantis Vaižgantas. O šiukšliavežys net apsiverkė dėl tokio garbingo ir visiems gerai žinomo kunigo gerumo. Pasak T.Balčiūnienės, niekuomet iš jos atminties neišdils susitikimai su Vaižgantu, jo gerumas, švelnumas, paprastumas.

Ant namo Kaune, Aleksoto gatvėje, kur gyveno J.Tumas-Vaižgantas, ilgus metus kabojo granitinė lenta su bronziniu bareljefu. Spalvoto metalo vagys, žinoma, be jokio sąžinės graužimo, tą bareljefą nudraskė ir tikriausiai pardavė kokiai nors metalo supirktuvei. Dabar namą puošia kitas bareljefas. T.Balčiūnienė susirado pažįstamą skulptorių Vladą Žuklį ir paprašė išlieti iš gipso ankstesnį bareljefą. Laimė, skulptorius buvo išsaugojęs to bareljefo formą, tad padaryti liejinį nebuvo perdaug sudėtinga. Taip buvusi Vaižganto kaimynė T.Balčiūnienė ir atvežė tą bareljefą į Kunigiškių mokyklą-muziejų. Jis dabar puošia muziejuje Vaižgantui skirtą ekspoziciją šalia kito gipsinio bareljefo, sukurto V.Žuklio brolio skulptoriaus prof. Leono Žuklio. Pastarasis bareljefas įamžino Vaižgantą, kaip Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėją. Bronzinis bareljefas 1989 m. rugsėjo 19 d. iškilmingai buvo atidengtas Vilniuje, Gamtos draugijoje minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines. O to bareljefo kopiją renginio metu Gamtos draugijos pirmininkas akademikas Alfonsas Merkys įteikė tuometinio Malaišių kolūkio muziejui (vėliau tapusiam Svėdasų krašto muziejumi). Prof. L.Žuklys bronzinį Vaižganto bareljefą vienų „Vaižganto skaitymų” metu dovanojo ir Svėdasų Šv.arkangelo Mykolo parapijos bažnyčiai.

Anykščių rajonas

© 2006 „XXI amžius“