|
Graudžiai juokingi
Petras KATINAS
Kai kurių žurnalistų ir politologų išliaupsintas naujasis Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas, kuris esą, skirtingai nuo savo pirmtako ir partijos vadovo A.Brazausko, sugeba įsiklausyti į įvairias, netgi opozicijos nuomones, tiesiog pribloškė visus savo paskutiniaisiais pasisakymais. Pirmiausia jis pareiškė atsistatydinsiąs, jeigu per pirmuosius jo valdymo metus nepavyks sumažinti Lietuvoje korupcijos. Tiesiog fantastiškas pareiškimas, niekada dar negirdėtas ir, aišku, utopinis. Tuo labiau kad tokio atvejo dar nebuvo. Juk ir pagauti už rankos net negalvoja apie jokį atsistatydinimą. Kaip ir pati Vyriausybės narė ministrė V.Blinkevičiūtė. Netrukus po VRK sprendimo apie jos kaltę pats šios komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas pakeitė nuomonę (matyt, didelė jėga privertė jį taip pasielgti) ir pareiškė, kad ministrė nekalta. O paskutiniuoju metu tapo mada, kad valdininkai, atskleidus jų aferas, tuoj pradeda šaukti apie tai, jog kaltinimai politizuoti! Žodis politizavimas tampa pagrindiniu visų aferistų ir sukčių koziriu. Ryškiausias to pavyzdys parlamentinės komisijos sprendimas dėl Alitos privatizavimo aplinkybių ir dėl to patirtų milijoninių nuostolių įvertinimas. Ne toks jau ir mažas tas nuostolis tik 36 milijonai litų. Bet ne tai svarbiausia. Buvo įvardyti ir tie, kurie kalčiausi dėl tų nuostolių. Štai tokių asmenų įvardijimas ir sukėlė Seime didžiausią šurmulį ir šūkavimus, jog išvados politizuotos. Kitaip tariant, sukčiai prie politikos neprileidžiami. Juk ne juokas, tie asmenys tai buvęs premjeras A.Brazauskas, buvęs jo dešinioji ranka Vyriausybėje ūkio ministras P.Čėsna ir buvęs Turto fondo tvarkytojas P.Milašauskas. Svarstant Seime tos komisijos išvadas, ginti šių veikėjų stojo ne tik uoliausioji iš uoliausių socdemų frakcijos seniūnė I.Šiaulienė, bet ir pats premjeras G.Kirkilas. Tas pats, kuris per metus pažadėjo nukirsti ar bent jau apkapoti galvas korupcijos slibinui. Ir kaip negins. Juk ne kas kitas, o pats A.Brazauskas dar 1994 metų pradžioje samprotavo: Gal iš tiesų Lietuvoje nėra tos korupcijos? O jeigu ji yra, tai turi būti išaiškintas nors vienas atvejis. Aš esu kategoriškai už tai, kad turi būti išaiškinti piktnaudžiavimo atvejai, tarp jų ir aukšto rango valdininkų. Bet, kaip matote, nėra taip paprasta. Štai ir visa bėda, kad ne taip paprasta. Laikinoji Seimo komisija lyg ir išaiškino tuos kaltuosius ir netgi jų pavardes paskelbė, tik kas iš to. Įvairiausios komisijos, STT gali atskleisti kiek tiktai nori korupcijos, aferų su žemės plotais, bet viskas baigiasi tik triukšmeliais žiniasklaidoje. Štai ir vėl, jau nežinia kelintą kartą, dėl Neringoje, Juodkrantėje, Nacionalinio parko teritorijoje ir pajūrio juostoje vykdomų nelegalių statybų prasidėjo naujas šurmulys. Vėl valstybinės institucijos dėl tų neteisėtų statybų ėmėsi tyrimo komedijos. Bet, galima lažintis, jog ir iš šio tyrimo liks tik didelis šnipštas. Kas užgrobta, tas ir liks grobiu. Tiesa, dar liko neužgrobtų vietų gražiausiose Lietuvos vietose. Jų nedaug, bet ir į jas pretendentų netrūksta. O tie pretendentai ir jų globėjai paaiškėjo dar kartą, per praėjusią savaitę Seime Prezidento veto svarstant dėl miško parkų žemės priklausomybės. Seimo Kaimo reikalų bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai su pačia žemės ūkio ministre K.Prunskiene priešakyje dėjo visas pastangas atmesti Prezidento veto. Jų argumentas, kaip visada, siūtas baltais siūlais. Neva rūpinamasi žmonių, neatgavusių savo žemės, reikalais. Vien tai, kad tuo klausimu ypač susirūpino K.Prunskienė, jau aiškiai rodo, kieno interesus ji gina. Kaip ir jos pastangos perimti savo jaunesniojo žento verslininko turtą, nors jos dukra iki savo sugyventinio mirties gyveno be jokių santuokos įteisinimų.
Bet tai tik dar vienas bruzdesys Seime, peržengusiame pusę savo kadencijos. Ir antroji kadencijos dalis, be jokios abejonės, pasižymės dar didesnėmis batalijomis. Visai neaišku, kas prasidės paskelbus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, tiriančio VSD veiklą, išvadas. Tuo labiau kad VSD ėmė ginti ne kokie nors atskiri pasamdyti žurnalistai, o pats didžiausiu ir objektyviausiu pasiskelbęs dienraštis. Mat jis ėmė ir paskelbė, jog patriotais pasivadinę nusikaltėliai, tarp jų ir nuteistasis savanoris kūrėjas A.Petrusevičius, ne tik nužudė buvusį VSD (ir ne tik) veikėją Jurą Abromavičių, susprogdino tiltą per Bražuolės upelį, bet ir Lietuvos ryto redakciją! Tų sprogdinimų kurstytoja bei organizatore beveik atvirai paskelbta Tėvynės sąjunga, ir jos lyderis prof. V.Landsbergis traktuojamas tarsi koks Osama bin Ladenas, o Tėvynės sąjunga Al Qaeda. Visa tai rodo, kad visos jėgos sutelktos ne tik VSD generaliniam direktoriui A.Pociui ginti, o pateikti visuomenei, jog visi patriotai ne tiek idiotai, kaip buvo ne kartą skelbiama, bet ir teroristai. Tai, kad labai galingoms jėgoms pavyko pasukti didžiausią Lietuvos dienraštį sau naudinga kryptimi, rodo, jog jos tūno ne tik Lietuvoje. Kaip pastebėjo europarlamentaras prof. V.Landsbergis, stebėtojai mato dvi tokio poveikio galimybes: didelį rimbą arba didelį meduolį. Tik ar galima buvo kitaip manyti apie komjaunuolišką praeitį ir kapitalą turintį laikraštį?!
Iš tos pačios rimbo ir meduolio strategijos kyla vėl naujos manipuliacijos su Viktoru Uspaskichu. Kokių tikslų siekdamas ir kieno pastūmėtas ar kitais būdais paskatintas arbatėlę Maskvoje su juo gurkšnojo vidaus reikalų ministras? Apie ką šnekučiavosi ir ką aptarė ministras su asmeniu, niekinančiu mūsų valstybę? Prokurorai, kilus šiam arbatėlės skandalui, atsiliepė gana operatyviai, paaiškindami, jog ministras Raimondas Šukys nė kiek nepakenkė vykstančiam, ar vaizduojant, kad vyksta, teisiniam V.Uspaskicho veiklos tyrimui. Alibi savo ministrui, nesvarbu, jog ne socialdemokratas, o lyg ir liberalcentristas, suteikė ir kovotojas su korupcija Premjeras, pareiškęs, kad arbatėlės gėrimo ceremoniją Maskvoje vertina labai gerai. Ministras, pasirodo, Lietuvos piliečiui siūlė padaryti gerą darbą ir paklusti mūsų valstybės įstatymams bei teisėsaugai. Toks įvertinimas ir pagyrimas iš Premjero ir ideologo lūpų nuskambėjo ne šiaip sau. Juk gal ir R.Šukys netruks pasekti buvusios socialliberalės, dar vienos apsiskandalijusios ministrės ir G.Kirkilo globojamos socialinės apsaugos ir darbo ministrės pavyzdžiu ir prisiglaus pas socdemus. Juk, šiaip ar taip, liberalcentristų ministrai, kaip R.Šukys ar džiazininkas, tapęs kultūros ministru, į ministrų kabinetą buvo įtraukti kaip ypač savi žmonės. Vien klausantis liberalcentristų seniūno A.Čapliko kalbų kartais net sunku patikėti, kad tai kalba ne koks nors neatsižadėjęs principų buvęs aparatčikas.
Beje, vis labiau abejojama, ar tas V. Uspaskichas iš viso yra Lietuvos pilietis. Šitas abejones dar labiau sustiprino Rusijos atsakymas mūsų Migracijos departamentui, jam užklausus, ar charizmatiškasis rusų oligarchas yra Rusijos pilietis. Maskva paprasčiausiai atrėžė, jog tai ne Lietuvos reikalas. Taigi kalbos, kad buvęs nepriklausomos Lietuvos parlamentaras ir ūkio ministras turėjo dvi pilietybes, o ne tik dabar pasiprašė Rusijos paso vargu ar buvo tiktai spėlionės. Maskvos atsakyme pasitenkinama paaiškinimu, jog V.Uspaskichas turi 1979 metais išduotą SSRS pasą. Bet milijonai rusų ir dabar gyvena su tos nebeegzistuojančios valstybės pasais. Pagaliau kokį pasą pateikė šis Maskvos penktosios kolonos strategu tapęs veikėjas, pirkdamas nuosavybę Rusijos sotinėje? Tikrai ne Lietuvos.
Taigi visa tai kovos su korupcija komedija, miško parkų parceliavimai, vidaus reikalų ministro rūpestis rusų oligarchu, kai kurių parlamentarų migracija iš partijos į partiją paprasčiausiai atrodo graudžiai juokinga. Jeigu ne graudžiai beviltiški, demonstruojantys šio mūsų Seimo ir Vyriausybės aklavietę.
© 2006 XXI amžius
|