Eilėraščiai apie gyvenimo kelią
Jau seniai lietuviai vadinami dainių ir poetų tauta. Tik tie dainiai dažniausiai dainavo ne apie didvyrius, o apie savo išgyvenimus.
Dainavo visi lietuviai, kas tik skambesnį balsą, geresnę atmintį turėjo. O naujausiais laikais dainavo ir tie, kurie mokėjo savo dainas užrašyti, kad užmiršę rastų kur pakartoti, kad kartodami savo dainas ir savo broliams, sesutėms, ir savo kaimynams primintų. Sklido jaunų pjovėjėlių, rugių rišėjėlių, linų rovėjėlių, verpėjėlių, audėjėlių dainos nuo krašto iki krašto...
Jau turime daug užrašytų, į knygas sudėtų dainų, kurias mielai dainuoja dabartinis jaunimas. Jauni dainuoja, seni kartoja... Bet kartais būna ir taip, jog jaunimas devynis prakaitus lieja, vargelius vargsta ir nėra kada dainelę lieti. Sunkios gyvenimo darbų dienos atsikvėpti duoda, kai žilstantys plaukai tolina nuo sunkių darbelių, nuo prakaitų vaduoja...
Pažįstu keletą jau pensininkų, kurie tik tada atsikvėpė ir atrado laiko paimti į rankas popieriaus lapą, jame užrašyti nemigos naktį ar saulei leidžiantis sukurtą eilėraštį ar dainelę.
Neseniai susipažinau su Jonu Girdzijausku, kuris tik šiemet, eidamas jau šešiasdešimt šeštuosius metus, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį Gyvenimo keliu. Jame net 177 eilėraščiai. Nematyti, kada sukurti pirmieji, nei kada paskutinieji, bet eiliavimo būdu visi panašūs, todėl šis buvęs traktorininkas, žemės artojėlis, tikriausiai ir dainuoti galėjo pradėti tada, kai jau pasitraukė nuo sunkios žemės ūkio technikos vairo.
Štai kaip Jonas pradeda savo rinkinį:
Aš sėdžiu prie mažo stalelio
Ir popieriaus lapą sklaidau.
Ką mintys nebylios išsako,
Grublėta ranka užrašau.
Autorius rašo, ką akys mato, ausys girdi, kas vyksta aplink. Todėl jis netyli ir drąsiai klausia:
Kodėl šitaip skursta kaimiečiai?
Kodėl darbo miestuose mažai?
Kodėl mes, lietuviai, tautiečiai,
Pamiršome Dievą visai?
Tokie klausimai kyla ne vienam poetui J.Girdzijauskui. Ne visi ir atsakymą randa į tuos klausimus. Panašių eilėraščių Jonas parašė nemažai. Dažname eilėraštyje jis džiaugiasi žydinčiais laukais, čiulbančiais paukščiais. Jo eilėraščiai skamba dar visai jaunatviškai:
Įsižiebs žiburiai
Mūs širdžių vidury,
Kad gruzdėtų ilgai
Ir negestų amžinai.
Bet svarbiausia, J.Girdzijauskas ne viename eilėraštyje prisimena ir Kalėdų ar Velykų šventes, dvasinę rimtį. Jis kreipiasi į Viešpatį ir sako:
O Dieve!
Mes pasišvęsim Tau tarnaut
Ir būsime nuolankūs.
Kad būtų nuosprendžiai šventi,
Mums tikintiems palankūs.
Todėl
Nusileiski, dangaus Tu galybe,
Ir praskaidrink Tu širdis žmonių.
Kad neliktų tarp mūsų šešėlių
Ir priešų nebūt tarp savų.
Ar tai ne užuomina mūsų tėvynės dabarčiai?! Yra eilėraščių ir apie tėvynainių tremtį, kada
Traukinys taip toli nudundėjo,
Negailėjo mažų nei senų.
Tik ginkluoti čia vyrai budėjo
Ir neleido paguost net vaikų.
Buvo tokie laikai. Poetas augo prie srauniosios Šlynos, nuo kurios atplėšta ne viena šeima ir į tremtį išvežta. J.Girdzijausko posmai primena skaitytojui, kad skaudi praeitis nepamirštama:
Iš ten mažai kas grįžo,
Kentėjo lageriuose.
Už laisvę jie kovojo,
O mirė kančiose.
Netrumpas J.Girdzijausko gyvenimo kelias, todėl ir eilėraščių parašyta nemažai. Juos autorius sudėjo pirmojoje knygelėje Gyvenimo kelias.
Viktoras ALEKNA
Jonas Girdzijauskas gimė 1940 m. gruodžio 5 d. Raseinių
valsčiuje, Pašlynio kaime. 1948-1954 metais mokėsi to paties kaimo
septynmetėje mokykloje, po to Raseinių I vidurinėje mokykloje. Dirbo
kolūkio laukuose, o nuo 1969 metų mokėsi Smalininkų žemės ūkio mokykloje.
Dirbdamas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir 1983 metais
gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Dirbo kolūkiuose iki pensijos.
Dabar gyvena Jurbarko rajono Eržvilko seniūnijos Libiškių kaime.
2006 metais išleido pirmąją eilėraščių knygą Gyvenimo kelias.
© 2006 XXI amžius
|