|
Dešimt naujosios santvarkos stulpų, ant kurių Rusija statys savo ateitį
Prieš kelerius metus teko skaityti Maskvos profesoriaus Dugino straipsnį, kuriame jis aiškino, kad rusai yra kilę iš senovės graikų vadinto Hiperborėjos krašto Užpoliarės. Kolos pusiasalyje rasta jų šventyklų liekanų. Profesorius savo istorinius protėvius vadina arijais, Dievo išrinkta tauta. Tokia dvasia tiesia kelius į ateitį, rašo knygos autorius. Nepaisant daug aukų pareikalavusių karų su vokiečiais, kurie save taip pat vadino arijais ir Dievo išrinkta tauta, Rusijos ateitį prof. Duginas įsivaizduoja sąjungoje su vokiečiais ir mano užvaldyti Europą iki Atlanto, o Aziją iki Ramiojo vandenyno. Ne per seniausiai mano dėmesį patraukė Maskvos savaitraštis Literaturnaja gazeta, kuriame kitas rusų ateities politikos kūrėjas, Nacionalinės strategijos instituto prezidentas prof. M.Remizovas išspausdino straipsnį Dešimt naujosios santvarkos priesakų. Tai panašu į Dešimt Dievo įsakymų. Iš jo straipsnio naudinga ir mūsų vyriausybei pasimokyti, o mums suprasti, kaip rusai ieško kelių savo galybei atkurti. Štai kaip jis išdėsto savo priesakus:
1. Valstybės tęstinumas.
Norint išlaikyti valstybę, kaip buvusios SSSR skeveldrą, reikia atkurti valstybės identitetą laike nustatyti santykius su SSRS caru, imperiją su ankstesnėmis valstybės civilizacijos formomis. Reikia įvesti istorinės erdvės sampratą, kurioje Rusija, nepriklausomai nuo formalių sienų, garantuoja savo tautų teises.
2. Absoliutus suverenitetas.
Jam svarbiausias reikalavimas nedalomumas. Dabartinė konstitucija numato suverenitetą susiaurinti ar net panaikinti jungiantis į viršvalstybinius projektus. Tai recidyvas, neleistinas politiškai ir logiškai, nes nėra vienas iš valdžios resursų tipų, o tik jos kokybė. Nedalomumo principas reiškia draudimą integruotis į išorines viršvalstybines struktūras.
3. Daugiatautė nacija.
Tai ne šiaip skambus žodis. Pirmuoju atveju steigimo statusas suteikiamas etniškai daugialypei populiacijai, atsitiktinai atsiradusiai šioje teritorijoje SSRS subyrėjimo metu. Vieningumas čia jokiu būdu negali atsirasti iš daugumos. Antruoju atveju steigiamojo subjekto atrinkimo, subūrimo tašku lieka ne administracinės sienos rėmai, o istorinio projekto bendrumas. Rusų naciją sudaro tie, kurie prisideda prie Rusijos valstybės ir civilizacijos kūrimo. Rusų tauta yra tos bendruomenės branduolys, o Rusijai lojalios vietinės tautos visateisės šio proceso dalyvės. Rusų nacionalinė teritorija pripažįstama visų joje gyvenančių vietinių tautų teritorija. Jų lojalumo kriterijus yra bet kokio valstybingumo, išskyrus Rusijos, atsisakymas.
4. Organiška demokratija.
Ji priešinga liberaldemokratiniam modeliui. Dėl to dabartinis gyventojų valios pasireiškimas nėra tiesioginis liaudies valios ekvivalentas, o tik viena iš netobulų jos saviraiškos formų. Siūloma įtvirtinti trijų sluoksnių, istoriškai žinomų kaip Rusijos civilizacijos puoselėtojų, įgijusių visuomenės pasitikėjimą, ypatingą statusą: a) kariuomenės karininkų korpusas, b) tradicinių konfesijų dvasininkai, c) universitetų akademinis elitas. Iš jų būtų sudaryta Aukščiausioji nacionalinė vienybės taryba.
5. Nevainikuotas monarchas prezidentas.
Jis nėra socialinių ir ekonominių programų vykdytojas. Jis turi teisę paleisti Valstybės Dūmą ir regioninius parlamentus. Jis suvereniteto vykdytojas, turi absoliučią ginkluotųjų pajėgų ir jėgos struktūrų blokų kortelę, teisę įvesti nepaprastąją padėtį, skelbti karą, nubrėžia bazines valstybės politikos kryptis. Valstybinių programų arbitras, formuoja ir kontroliuoja justicijos sistemą.
6. Valstybinė religija stačiatikių.
Jai suteikiamas valstybės kūrimo statusas. Kitoms religijoms visuomeninis statusas. Valstybė ne tiek svarbi religijai, kaip religija valstybei. Religija istorijos tėkmėje suformavo Rusijos indentitetą. Religijos pateikiamame pasaulio vaizde įmanomas absoliutus valstybės civilizacijos suverenitetas. Kad veiktų valdžia, ji turi būti teisėta pagal tos visuomenės tikėjimo tradiciją. Tradicinių religijų socialiniai institutai naikina pasitikėjimo trūkumu pirminių socialinių ryšių ir elgsenos deficitą.
7. Paternalistinė valstybė (tėvo, motinos).
Socialinių pareigų klausimas yra jos teisėtumo, teisingumo klausimas ir neturi būti deklaratyvus. Rusijos baziniu modeliu turi tapti įsipareigojusios valstybės modelis. Jis turi remtis ne abstrakčiu humanizmo, o konstituciškai įtvirtinta nacionalinės vertybės ar turto kategorija. Valstybė nacionalinio turto saugotoja. Nuosavybė, ypač valstybinė, turi būti apibrėžiama per pareigas, bet ne per teises. Valstybė valdo ir turi teisę į žemės gelmių turtus ir strateginius infrastruktūros objektus. Ji valdo visuomenės plėtros išteklius.
Valstybinis paternalizmas grindžiamas ne rusų mentaliteto savybėmis, o tuo, kad yra sukauptas milžiniškas nacionalinis turtas, pereinantis iš kartos į kartą.
8. Pilietinė laisvė.
Turi būti peržiūrėtos ir atmestos Vakarų civilizacijos žmogaus teisės viršenybės principas ir toks apibrėžimas, kad valstybė yra žmonių teisių tarnaitė. Pagal tokią logiką Rusijos valstybė negalės egzistuoti. Tokios žmogaus teisės suteikia tik minimalią asmeninę autonomiją ir didelę erdvę negatyvioms laisvėms. Pozityvia laisve žmogus gali naudotis tada, kai yra valstybės bendrijos narys pilietis. Piliečio sąvokos viršenybė pasireiškia ne tik individualia laisve, bet ir kolektyviniu solidarumu.
9. Valstybė prieglobstis.
Ši idėja aktuali Izraelio valstybei. Ji kvietėsi ir tebesikviečia iš viso pasaulio žydus. Tokią politiką turi vykdyti ir Rusiją. Būti rusu galima tik gyvenant Rusijoje ir išlaikant suinteresuotumą su jos likimu. Palaikyti rusiškumą reikia per pilietybės institutą ir socialinėmis bei ekonominėmis programomis. Repatriacija turi tapti vienu svarbiausių nacionalinių Rusijos projektų.
10. Grėsmės atvejis.
Kai iškyla grėsmė nepriklausomybei, aukščiausia valdžia įgyvendina suverenitetą. Jo garantas piliečiai, kiekvienas pilietis. Vadinasi, Rusijos aukščiausios valstybinės valdžios praradimo visoje šalyje ar jos dalyje atveju automatiškai skelbiamas ypatingas valstybingumas šalies atkūrimo režimas. Iš tikrųjų gali taip atsitikti, kad įsigalės dalinis suverenitetas ar jis bus padalytas, bet tai neturi būti pripažinta Rusijos vardu. Esant tokiai padėčiai kiekvienas Rusijos pilietis pripažįstamas absoliučiai laisvas pasirinkti priemones valstybei atkurti. Jei kiltų pavojus, jog bus prarasta Rusijos nepriklausomybė, jos valdžios ir įstatymų viršenybė, Rusijos piliečiai privalo atkurti valstybės suvereniteto pilnatvę bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis.
Jurgis BIELINIS,
LSDS Tarybos narys
© 2006 XXI amžius
|