| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Stiklo menininko grįžimas
Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių emigravo į užsienio šalis ir ten bando rasti laimę. Ar visiems tai pavyksta, sutiko papasakoti Dailininkų sąjungos narys Vygantas PAULAUSKAS.
Trumpai papasakokite apie save. Ir dar kodėl nusprendėte emigruoti? 1985 metais baigiau Vilniaus dailės institutą. Buvau iš antrosios stiklo menininkų laidos. Tuometiniu gyvenimu nesiskundžiau: turėjau darbą, butą, šeimą, nereikėjo drebėti dėl ateities. Bet įgijau reikalingus popierėlius, kurie leido emigruoti į Kanadą ir ten legaliai įsikurti. Kol nesu sulenktas į kuprą, norėjau pasidairyti po pasaulį. Prieš išvykdamas pardaviau butą. Į Kanadą išsiruošėme keturiese: aš, žmona ir du mūsų sūnūs. Nors ten laukė mano draugai, tačiau nuvykęs turėjau pradėti nuo adatos ir pagalvės. Kanadoje pragyvenimas žymiai geresnis, joje po mėnesio jau galima normaliai įsikurti. Ar sunku buvo integruotis kaip menininkui? Ten menininkams nesudaromos šiltnamio sąlygos. Jeigu esi menininkas, tai turi siekti bent septynerius metus, kad pakiltum iki to lygio, kokiame buvai prieš išvažiuodamas. Tenka juodai dieną naktelę dirbti ir įrodyti, kad toks esi. Turi dar ir kefyrui užsidirbti. Tai nėra lengva. Nuvykęs į Kanadą, po mėnesio gavau darbą. O kiti jo laukia nuo pusmečio iki dvejų metų. Gyvena iš pašalpų, laukia, kad leistų valyti langus, dirbti statybose. Iš bedarbio pašalpos ten galima pragyventi? Įmanoma, tačiau automobiliu nevažinėsi. Maistui tikrai pakaks. Prašančių išmaldos retai kur pamatysi. Vankuveris, kuriame aš apsistojau, - labai švarus miestas. Daug atvykėlių iš kitų šalių, didelės kinų, lenkų diasporos. Susikūrusi lietuvių bendruomenė, joje yra apie tris šimtus žmonių. Dalyvavau bendruomenės veikloje, rengiau parodas. Tačiau dalis lietuvių yra nusivylę ar viešai nenori rodytis. Iš tautiečių gerai įsikūręs tik Vilius Antanavičius, advokatas. Kiti dirba statybose ar šiaip juodą darbą. Aišku, yra ir menininkų, aktorių, tačiau Kanadoje rasti sau terpę gana sunku. Palaikiau ryšius su Sakalu Uždaviniu, Arvydu Lebeliūnu. Abu menininkai ir abu, pragyvenę po kelerius metus Kanadoje, grįžo į tėvynę. Pamatė, kad ta šalis ne jiems. Aš paskutinis iš savo draugų palikau Kanadą. Joje išgyvenau apie penkerius metus. Papasakokite apie aukso kalnus, rastus užsienyje. Aš iš karto įsidarbinau didžiausioje Vankuveryje stiklo studijoje. Mokėjau anglų kalbą ir mane sutiko priimti. Ten dirbau tris mėnesius. Tai buvo labai monotoniškas darbas, darbo sąlygos nepalyginti blogesnės nei Lietuvoje. Pietus tekdavo valgyti prisėdus ant šaligatvio borto. Tam duodavo 30 minučių. Persirengdavau tualete, nors ten vasarą karšta. Paskui pervažiavau apie 60 kompanijų, susijusių su stiklu ar keramika. Išmokau atverti duris, išmokau lankstytis, nes šito reikėjo. Ir visi norėjo sužinoti, kas toks esu, ko čia atvažiavau. Prieš išvažiuodamas Vilniuje įstojau į Dailininkų sąjungą. Ten irgi gali tapti įvairių kūrybinių organizacijų nariu, tik mokėk pinigus. Bet pamačiau, kad iš to neturėsiu naudos. Viena kompanija pagaliau atvėrė duris. Tas duris varsčiau porą mėnesių, kol įtikinau, kad esu reikalingas. Ten buvo gaminami puodai sodams, daržams, kas Lietuvoje dar nėra populiaru. Pradėjau nuo eskizų. Už keletą jų šefas gerai sumokėjo, gavau tūkstantį dolerių. Ir pagal tuos eskizus pradėjau daryti modelius. Dirbau kaip formų gamintojas. Visi gaminiai buvo daromi iš betono, paskui dažomi. Ir nepasakysi, kad ten keramika. Toje kompanijoje išdirbau trejus metus. Tada susipažinau su vienu ukrainiečiu, jis pamatė, kad sugebu dirbti... Kaip suprantu, pradėjote bendrą verslą... Su ukrainiečiu įkūrėme panašią firmą, kokioje dirbau. Dirbdamas anoje kompanijoje, santaupų nesukaupiau. Į mūsiškę firmą ukrainietis investavo nemažus pinigus. Šis verslas, manau, turėtų klestėti. Aš padariau per 20 formų. Šito darbo išmoko ir mano abu sūnūs. Paulius, vyresnysis sūnus, yra imlus šiam darbui, be to, jis jau baigė kelis Vankuverio dailės akademijos kursus. Iš tiesų su sūnumis tą kompaniją pastatėme ant kojų. Pagrindinė jos produkcijos dalis siunčiama į Amerikos šiltesnius kraštus. Apie 25 proc. realizuojama vietos rinkoje. Aš buvau tos kompanijos dailininkas. Iš-važiuodamas palikau vieną dirbantį žmogų. Nežinau, kas po manęs dirbs, bet tikiuosi, kad kompanija neiširs, juk nepakeičiamų nėra. Kodėl palikote tą kompaniją? Tėvai ir mylimas darbas štai priežastys, dėl ko parvykau į Lietuvą. Nors šį darbą galėjau ramiai dirbti ir Vankuveryje, kur dirbau su stiklu, moliu, betonu. Ten kokybiškesnės medžiagos, yra gerų įrankių. O dėl stiklo technologijos, tai jie stipriai atsilikę nuo Europos. Dabar esu tarp žemės ir dangaus. Bet čia turiu daug draugų. Turiu rankas, mėgstu savo profesiją. Tai yra svarbiausia. Man jau 46 metai. Kanadoje nepraturtėjau. Grįžau tik su lagaminu. Dėkoju, kad sutikote atsiverti. Kalbėjosi Vilnius
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |