|
Išsipildžiusi Marijos Šlapelienės svajonė
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Šie metai galėtų vadintis Marijos (1880-1977) ir Jurgio (1876-1941) Šlapelių metais. Balandžio viduryje suėjo 130 metų nuo gydytojo, kalbininko, kultūros veikėjo Jurgio Šlapelio gimimo, vasario pradžioje 100 metų nuo Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės lietuvių knygyno atidarymo, rugsėjo viduryje 15 metų nuo Marijos ir Jurgio Šlapelių namo muziejaus įkūrimo.
Minint šias svarbias datas ir jubiliejus, norėtųsi plačiau panagrinėti M.Šlapelienės knygyno, veikusio keturiasdešimt metų, reikšmę lietuvių kultūriniam gyvenimui.
Knygyno įkūrimas susijęs su spaudos atgavimu 1904 metų pavasarį, kai Vilniuje viena po kitos kūrėsi įvairios draugijos, pradėjo į tėvynę grįžti inteligentai, steigėsi laikraščių redakcijos, pirmosios leidyklos ir spaustuvės, atsidarė knygynai.
Kai duris atvėrė M.Šlapelienės knygynas, Vilniuje jau veikė J.Zavadskio knygyno lietuviškasis skyrius ir Petro Vileišio Vilniaus žinių knygynas. Konkurencija buvo, tačiau M.Šlapelienės knygynas ją garbingai atlaikė, nes ne tik prekiavo knygomis ir kitais spaudiniais, bet leido knygas skolintis į namus, užsiėmė knygų, atvirukų, informacinių leidinėlių leidyba, palaikė ryšius su auditoriais ir leidėjais, mokslo ir mokymo įstaigomis. Knygynas veikė keturiasdešimt metų. Per tą laiką keitėsi okupacinės valdžios. Kiekvienai jų atrodė, kad šis lietuviškasis židinys nepalankus tuometinėms valdžioms, kad trukdo vykdyti okupantų užmačias. Iš tiktųjų taip ir buvo. Čia susirinkę žmonės ieškojo ne tik knygų. Jie užsukdavo pabendrauti, pasitarti, pasikeisti nuomonėms aktualiais to meto politiniais klausimais. Visi buvo maloniai sutinkami, vaišinami arbata. Okupacinės valdžios ne kartą krėtė knygyną, konfiskavo dalį leidinių ir dokumentų. M.Šlapelienei reikėjo didelės savitvardos ir išminties laviruoti, rizikuoti, imtis konspiracijos, siekiant kuo ilgiau išlaikyti knygyną.
Prof. Vladas Žukas M.Šlapelienės knygyno veiklą skirsto į keturis laikotarpius. Tai veikla caro valdžios, vokiečių okupacijos ir Lietuvos valstybės kūrimosi, lenkų valdžios ir nepriklausomybės bei naujų okupacijų metais. Tad ir mes trumpai stabtelkime ties kiekvienu laikotarpiu.
Knygynui steigti reikiamo kapitalo M. ir J.Šlapeliai neturėjo. Knygas teko imti skolon. Nors knygynas buvo įsteigtas Marijos vardu, bet svarbiausias reikalų tvarkytojas buvo Jurgis, tikras knygų mylėtojas ir žinovas, universitetinį išsilavinimą turintis žmogus. Kaip pastebi V.Žukas, Šlapelis sudėtingą knygyno veiklos mechanizmą valdė, analizavo fondus, pardavimo ir įsigijimo eigą, gaunamus ir išleidžiamus pinigus. Nors kurį laiką atrodė, kad knygynas neatlaikys konkurencijos, bet įtempto darbo ir sumanumo dėka bankrotas nutolo. Net ir nebūdamas Vilniuje, studijuodamas mediciną Maskvoje, pašauktas į Pirmąjį pasaulinį karą kaip gydytojas, Šlapelis žmonai rašomuose laiškuose vis patarinėjo, kaip tvarkyti knygyno reikalus. Pirmasis knygyno veiklos laikotarpis tai nuolatinės kratos, net bandyta sufabrikuoti baudžiamąją bylą, tai caro valdžios įtarinėjimai, kaltinimai priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu.
1915 m. rugsėjo 15 d. Vilnių okupavo Vokietijos kariuomenė. Buvo apribotas parduotuvių darbo laikas, knygynas apdėtas įvairiais mokesčiais, knygų prekybai reikėjo gauti cenzūros leidimą, M.Šlapelienės knygyne padaryta krata. 1919 metų sausio pradžioje į Vilnių įsiveržę lenkų legionieriai paskelbė savo valdžią, buvo įsakyta likviduoti knygyną, palikti patalpas. Greitai Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Duotas nurodymas padaryti visų knygų sąrašą, knygynas buvo užantspauduotas niekas neturėjo teisės ten įeiti. Balandžio viduryje vėl lenkų valdžia Vilniuje. Nors M.Šlapelienė grįžo į knygyną, suvaržymų netrūko. Darbo sąlygos buvo nepavydėtinos, o Šlapelienės knygynas ne tik prekiavo, bet kaip ir anksčiau užsiėmė leidyba, naujai atsirandančioms mokymo įstaigoms siuntinėjo knygas knygų reikėjo besikuriančioms bibliotekoms, draugijoms. Knygų prekyba suintensyvėjo laikotarpio pabaigoje, tai yra 1918-1920 metais. Kaip pastebi V.Žukas, M.Šlapelienės knygynas padėjo aprūpinti literatūra pradžios mokyklas, gimnazijas bei jų bibliotekas, prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrimo.
Įsibėgėjantį darbą nutraukė nauja lenkų okupacija. 1920 m. spalio 9 d. L.Želigovskio vedami daliniai užėmė Vilnių ir dalį pietrytinės Lietuvos. (Apie to meto gyvenimo sąlygas okupuotoje teritorijoje plačiai pasakojome XXI amžiaus puslapiuose pristatydami Jeronimo Cicėno knygą Vilnius tarp audrų.) Nors darbo ir gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, Šlapelių namai ir knygynas tapo lietuvių susibūrimo vietomis. Visi čia užsukę žmonės rasdavo išmintingą patarimą, materialinę ir dvasinę paramą.
M.Šlapelienės knygyno veikla pagerėjo 1939 metais Vilnių grąžinus Lietuvai. Ano meto spaudoje rašoma, jog, labai išaugus lietuviškų knygų, vadovėlių, žodynų paklausai, knygyno darbuotojos vos spėdavo suktis. Be to, čia buvo pilna turistų, lietuvių karininkų ir kareivių. Juk tai buvo seniausias lietuviškas Vilniaus knygynas.
1940-ųjų okupacija iš pamatų pakeitė Lietuvos gyvenimą. M.Šlapelienė mažino knygyno apimtį, laukė jo ir namo nacionalizavimo. Namą nacionalizavo, praėjus parai po J.Šlapelio mirties. Knygynas vis dar veikė... 1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių. Sunku buvo dirbti karo ir okupacijos sąlygomis. 1944 m. liepos 13-ąją Vilnių užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Nieko gero nebuvo galima laukti. M.Šlapelienė dalį knygų atidavė Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai, dalį parsinešė į butą, didžiausia dalis atiteko Knygų rūmams. 1949 m. liepos 21-ąją M.Šlapelienės knygynas buvo likviduotas. Paskutinioji sovietinė okupacija įvykdė tai, ko neišdrįso padaryti iki tol buvusios. Laiške vaikams, tuo metu gyvenusiems emigracijoje užsienyje, M.Šlapelienė graudžiai aprašė atsisveikinimo su knygynu momentą. Lietuviškas knygynas jai buvo tarsi mylimas žmogus. Ji teisėtai vadinama knygų mylėtoja: Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nė vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų.
1950 metais į Vilnių studijuoti lituanistikos atvyko J.Šlapelio giminaitė Alma Gudonytė. Apsigyveno pas M.Šlapelienę. Juodvi susibičiuliavo, atvirai pasikalbėdavo. Visos imperijos žlugo. Žlugs ir šita. Aš to nebesulauksiu, bet tu sulauksi. Kai tai įvyks, įkurk mūsų nameliuose muziejų. Tegul čia lankosi žmonės, tegul jiems čia būna gera, tegul jie džiaugiasi mūsų nameliais, mėgdavusi sakyti M.Šlapelienė.
Jos svajonei išsipildyti susidarė sąlygos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1996 metais JAV gyvenanti Gražutė Šlapelytė-Sirutienė susigrąžino teisėtai jai priklausantį tėvų namą ir padovanojo Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau iškėlė sąlygą, kad tame name, esančiame Pilies gatvėje, būtų įsteigtas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus. Savivaldybė šią sąlygą priėmė. Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas. Jo direktore paskirta A.Gudonytė. Muziejus visą laiką jaučia G.Šlapelytės-Sirutienės paramą. Ji ne tik padovanojo daug šeimos daiktų, dokumentų, knygų, bet iki šiol remia finansiškai. Kol leido sveikata, ji čia lankydavosi.
Rugsėjo 22-ąją Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus šventė savo veiklos penkiolikos metų jubiliejų. Muziejaus direktorė A.Gudonytė papasakojo daug įdomių dalykų. Tęsdamas M.Šlapelienės knygyno tradicijas, muziejus leidžia knygas. Išleista Vlado Žuko monografija Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje, taip pat knyga apie okupuotą Vilniaus kraštą; jau išėjo Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvų pirmasis tomas. A.Gudonytė dar ketina parengti knygą apie žymius vilniečius iki 1918 metų. Sukurtas filmas apie Šlapelius, taip pat apie jų knygyną.
Jubiliejaus iškilmėse lankėsi Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius Antanas Petrauskas, lituanistė dr. Regina Narkevičienė, violončelininkas Lietuvos operos ir baleto teatro solistas Andrius Pleškūnas, būrys Šlapelių giminaičių ir daug senųjų vilniečių. Kaip padėką muziejaus darbuotojams sugiedojome Ilgiausių metų. Ačiū už rūpestį saugojant kilnių vilniečių Marijos ir Jurgio Šlapelių atminimą, ačiū už šilumą, sutinkant ir nuoširdžiai priimant kiekvieną lankytoją.
© 2006 XXI amžius
|