|
Žinomų Lietuvos rašytojų išsilavinimai
Andrius TEIŠERSKIS
Lietuvos literatūrai nusipelniusių žmonių buvo ne vienas
ir ne du. Nemažai rašytojų ir poetų parašė aukšto lygio kūrinius,
kurie skaitomi ir šiomis dienomis. Kai kurie jų analizuojami mokyklose
bei universitetuose.
Šiandien įprasta, kad rašytojas valgytų duoną iš literatūrinio
darbo, tiksliau sakant, būtų baigęs literatūros studijas, o savo
ateitį sietų su šiuo humanitariniu mokslu. O jeigu rašytojas ar
poetas baigė fiziką, matematiką, mediciną, tai tokius atvejus linkstama
priskirti prie išimčių. Jų yra ir mūsų literatūroje. Daugiausia
duomenų yra apie Vinco Kudirkos, Antano Žukausko-Vienuolio, Mikalojaus
Katkaus, Vinco Pietario ir Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio tikrąsias
profesijas. Tik po atitinkamų studijų baigimo (nė vienas iš jų nestudijavo
literatūros) šių žmonių keliai pakrypo literatūros link.
V.Kudirka ir medicina
Vincas Kudirka (1858-1899) buvo gydytojas, baigęs medicinos mokslus Varšuvos universitete. Vis dėlto jis neilgai vertėsi gydytojo praktika. Gydytojo pareigas ėjo tik ketverius metus (1890-1894) gyvendamas Šakiuose. Kudirkos amžininkai teigė, kad Vincas nemėgo savo profesijos, todėl dar studijų metais įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą, kuriam skyrė labai daug laiko ir jėgų. Jis metė gydytojavimą smarkiai pašlijus sveikatai: dar studijų metais V.Kudirka susirgo džiova, taip pat metus praleido kalėjime už pernelyg aktyvų pasipriešinimą caro valdžiai.
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus, visiškai pamiršęs gydytojo darbą, visas jėgas paskyrė visuomeniniam-literatūriniam darbui redagavo literatūrinį ir kultūrinį žurnalą Varpas. Taip Vincas Kudirka pasirinko rusų priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų, su kuriuo dalijosi paskutiniu savo kąsniu.
Farmacininkas Vienuolis
Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882 1957) buvo vaistininkas. Jis baigė farmaciją Maskvos universitete, vėliau dirbo Rusijos ir Kaukazo vaistinėse. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į tėviškę, į Anykščius.
Vienuolis medžiagos savo literatūriniams kūriniams dažnai semdavosi iš farmacininkų gyvenimo. Ne vieno ir ne dviejų jo apsakymų veikėjai yra vaistininkai užtenka prisiminti Janulį (apsakymas Grįžo) arba Gudelį (apsakymas Kūčių naktį).
Galima sakyti, kad rašytojas mėgo savo profesiją, nes praktiškai visą gyvenimą bendravo su šios profesijos atstovais. Ir į Tbilisio kalėjimą pateko vien už tai, kad dalyvavo farmacininkų delegacijoje, iškėlusioje griežtus reikalavimus visuotinio streiko metu. Vėliau, 1912 metais, jis buvo vienas iš lietuvių farmacininkų laikraščio Farmaceutų reikalai organizatorių.
Tiesiog būtina akcentuoti faktą, kad vaistininko profesiją pasirinko tik susiklosčiusių aplinkybių spaudžiamas. Ir tėvai, ir dėdė (garsusis Antanas Baranauskas) norėjo, kad Antanas stotų į kunigų seminariją. Tačiau jis atsisakė, o tėvams panorėjus, kad kuo greičiau kur nors įstotų, bet tik ne į literatūrą, pasirinko farmacijos studijas. Šios studijos galėjo nuvesti labai toli nuo literatūros, tačiau tai nepaveikė Vienuolio. Jis buvo tikras literatūros talentas, todėl farmacijos studijos tik praturtino jo gyvenimiškąją patirtį ir davė tinkamų temų kūrybai.
Mikalojus Katkus žemdirbystės specialistas
Mikalojus Katkus (1852 1944) įdomi, originali, reta asmenybė mūsų kultūros ir literatūros istorijoje, savotiškas lietuviškasis Tolstojus.
M.Katkus XIX a. antrojoje pusėje baigė aukštąjį mokslą, įgijo agronomo specialybę. Gavęs diplomą, grįžo į tėviškę gimtąjį Ažytėnų kaimą, kuriame ūkininkavo ir iki pat mirties dirbo visus valstietiškus darbus: arė ir akėjo dirvas, šienavo pievas, sėjo ir pjovė javus. Savo kaime buvo laikomas šviesos ir kultūros skleidėju: carizmo laikais platino draudžiamąją spaudą ir pats į ją rašinėjo, mokė apylinkės vaikus. Vėliau dalyvavo 1905 metų revoliucijoje, o prieškario Lietuvoje kovojo su biurokratų ir policijos savivaliavimu, reiškėsi kaip nuoseklus demokratas.
Pagrindinis M.Katkaus veikalas Balanos gadynė (1925), susijęs ne su kuo nors kitu, o būtent su valstiečių buitimi, kurią rašytojas puikiai pažinojo. Nors šis veikalas parašytas, kai Katkui buvo per septyniasdešimt metų, tačiau knygoje iškyla XIX a. vidurio Lietuvos kaimo paveikslai, kadaise įsirėžę į pastabaus vaiko sąmonę (turiu omenyje M.Katkų), kurie išdėstyti nuostabiai gražia, sodria ir gyva kalba.
M.Katkus mėgo valstietišką gyvenimą ir literatūrinę veiklą. Tai pastebima jo veikaluose, ypač kūrinyje Balanos gadynė.
M.Katkui ryšiai su gimtąja žeme buvo tokie svarbūs, kad prieš mirtį jis tarė savo giminaičiams: Palaidokite mane šalia mano tėvo, ten, ant aukšto Ažytės kranto. Ten mano tėvas išsirinko sau vietą ir prieš mirdamas pasakė: Palaidokite mane ant Ažytės kranto, kad aš matyčiau, kaip jūs rugius pjausite. Tad ir aš atsigulsiu šalia tėvo. Kiek žinoma, jo noras buvo įgyvendintas.
Talentingasis Vincas Pietaris
Vincas Pietaris (1850 1902) vertėsi gydytojo darbu. Apskritai jis buvo didelių gabumų žmogus. Pasižymėjo ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip rašytojas beletristas, lietuvių literatūrai davęs puikių kaimo vaizdų (Iš mano atsiminimų, Keidošių Onutė ir kt.), pirmojo istorinio romano Lietuvos istorijoje Algimantas autorius, taip pat gerai smuikavo ir gražiai piešė: jo nupiešti Lietuvos kunigaikščių atvaizdai buvo netgi reprodukuoti. Bet visai šiai veiklai jis skyrė labai mažai laiko, nes reikėjo išmaitinti didelę šeimą. O gydytojo darbas buvo gerai mokamas, todėl jis jo nemetė, kaip Vincas Kudirka.
Maskvos universitete V.Pietaris baigė du fakultetus: matematikos (1875) ir medicinos (1879), paskui dirbo apskrities gydytoju Rusijoje: iš pradžių Demjanske, vėliau Ustiužnoje, tolimame provincijos užkampyje. Vis dėlto intensyvus gydytojo darbas neužgožė tolimos tėvynės ilgesio. Priešingai, jis pažadino poetines galias, kurios davė mūsų literatūrai, kultūrai ir istorijai jau minėtus kūrinius.
Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis loginio mąstymo mėgėjas
Marcelinas Šikšnys (1874 1970) buvo matematikos mokytojas. Maskvos universitete baigė Fizikos-matematikos fakultetą ir visą amžių dirbo pedagogo darbą, dėstė matematiką Rygos, Voronežo ir Vilniaus gimnazijose. Didžiausios pagarbos ir dėkingumo nusipelno jo darbas lietuvių gimnazijoje Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tuo metu Šikšnio vadovaujama gimnazija buvo šviesos ir kultūros židinys daugeliui Vilniaus krašto nuskurdusių valstiečių vaikų. Čia dirbdamas, jis parašė keletą algebros ir geometrijos vadovėlių, iš kurių iki Antrojo pasaulinio karo buvo mokamasi visose Lietuvos mokyklose.
Jaunystėje Marcelinas daug jėgų ir laiko skyrė grožinei kūrybai. Galbūt ne dėl to, kad turėjo ypatingai didelį pašaukimą labiau iš pareigos jausmo, kuris skatino jį visais įmanomais būdais tarnauti Lenkijos išvargintiems gimtosios tautos broliams ir seserims. Jis rašė eilėraščius ir siuntinėjo juos į draudžiamąją spaudą Varpą ir Ūkininką. Vis dėlto didžiausią pėdsaką lietuvių literatūroje, istorijoje, taip pat ir kultūroje paliko Šikšnio dramos, ypač Pilėnų kunigaikštis, ilgą laiką vaidintos Lietuvos teatrų scenose.
***
Visi šie rašytojai būtų mielai bandę gyventi iš literatūrinio darbo, tačiau tai padaryti buvo labai sunku, o XIX a. pabaigoje neįmanoma. Carizmo persekiojami lietuviški laikraščiai ir leidėjai negalėjo mokėti jokių honorarų, todėl knygas autoriai spausdindavo už savo lėšas. Literatūrinis darbas ne tik neteikė jokios finansinės naudos, bet ir siejosi su rizika būti ištremtam į kokią Rusijos gilumą arba kalėjimą. Taigi galbūt straipsnyje minėti rašytojai būtų davę daugiau įdomių ir prasmingų kūrinių mūsų literatūrai, jeigu būtų turėję daugiau kūrybinės laisvės. O jos jie beveik neturėjo.
© 2006 XXI amžius
|