Atnaujintas 2006 lapkričio 29 d.
Nr.89
(1489)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lukiškių aikštės su simboliniu paminklu „Laisvė“ sutvarkymas – neatidėliotinas valstybės uždavinys

Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, iki šiol neturi reprezentacinės aikštės su simboliniu paminklu žuvusiems kovose už Tėvynes laisvę. Lukiškių aikštė yra tinkamiausia vieta tokiam atminimui įamžinti istoriniu, nūdienos ir ateities požiūriais. Carinė valdžia aikštėje 1863–1864 metais įvykdė viešus mirties nuosprendžius 21 sukilėliui, iš jų 12 pakorė, 9 sušaudė. Vieša egzekucija įvykdyta sukilimo vadams Z.Sierakauskui ir K.Kalinauskui, kunigams S.Išorai ir R.Zamackiui, broliams A. ir J.Revkovskiams bei daugeliui kitų. Visų nužudytųjų, išskyrus bajorą I. Zdanavičių, laidojimo vieta nežinoma. Taigi ši vieta aplaistyta patriotų krauju.

XIX a. antroje pusėje aikštė suformuota ir pavadinta maršalo J.Pilsudskio vardu. 1949-1952 metais pagal V.Mikučianio projektą ji buvo rekonstruota, o 1953 metais pastatytas paminklas Leninui, kuris išstovėjo iki 1991 metų, kol atsidūrė Grūto parku pavadintame istorijos šiukšlyne. Tačiau „atsisveikinimas“ su Leninu vyko vangiai: nuo pjedestalo nenorėjo trauktis jo batai, nenori trauktis ir likęs buvusios partinės nomenklatūros sąmonėje Lenino pėdsakas, todėl iki šiol neištesėtas aikštės kamputyje granite iškaltas pažadas čia pastatyti paminklą Laisvės kovotojui.

Šalies sostinę ir jos Lukiškių aikštę trypė carinės Rusijos, pilsudskinės Lenkijos, fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kareivių batai. Dėl to, beveik du šimtmečius neturėję savarankiškos valstybės atokvėpio, ypač nukentėjo sostinė ir visas Vilniaus kraštas. Todėl neatsitiktinai buvusiems idėjiniams komunistams, pasiekusiems aukštus valstybės postus, buvo ir tebėra nemielas kovojusiųjų prieš sovietinę okupaciją atminimo įamžinimas, jiems priimtinesnė Grūto parko reklama ir „pasyviosios rezistencijos“ propaganda – kad ir jie, vykdydami visas sovietinės valdžios užmačias, kovojo už laisvę. Ar ne gėda mūsų valstybei, jos institucijų vadovams ir net prezidentams, kad Lietuvos sostinėje, praėjus 16 metų po nepriklausomybės atkūrimo, valstybiniu lygmeniu neįamžintas žuvęs laisvės kovotojas, nerusena Amžinoji ugnis, nepagerbtas Nežinomo kario – partizano kapas?

Lukiškių aikštės pakraštyje, kurioje buvo nužudyti 1863 metų sukilimo vadai, stovi Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) ir Vilniaus mero iniciatyva pastatytas ąžuolinis kryžius, kuriame iškalti žodžiai „Žuvusiems dėl Tėvynės, dėl jos kovojusiems ir dvasiškai atgimstantiems” tikint, kad įtakingi buvusios sovietinės nomenklatūros valdininkai, pasilikę valdžioje, istorikai, architektai, skulptoriai atsikvošės ir imsis Laisvės kovas, žuvusiųjų dėl jos atminimą įamžinti.

Jau visos buvusios sovietinės, net Vidurinės Azijos respublikos pastatė didingus paminklus žuvusiesiems įamžinti. Vengrai pastatė paminklą sukilimo 50-osioms metinėms prisiminti, latviai, turėdami didingą Laisvės ir brolybės simbolį Rygoje, Lestenės kapinėse pastatė paminklą – pietą, kuriame įrašė savo 12 tūkst. žuvusių už Tėvynę kovotojų vardus. O Lietuvoje dar tik skelbiamas konkursas ir prognozuojama, kad paminklas stovės Lukiškių aikštėje tik 2009 metais. Juk žūtbūtinėje kovoje už Tėvynę netekome trečdalio tautos, per 30 tūkstančių partizanų. Tarp valstybių, už nepriklausomybę kovojusių ir patyrusių tokias netektis, Lietuvai analogu galėtų būti nebent Čečėnija.

Atsigręžkime į praeitį, į du Lukiškių aikštės formavimo bei paminklo projektavimo etapus. Pirmojo etapo uždavinys buvo apibrėžti Lukiškių aikštės paskirtį ir jos funkcijas: reprezentacinę, memorialinę, rekreacinę. Antrame etape buvo numatyta suteikti aikštei naują urbanistinę kokybę, įprasminti mūsų šalies ir miesto istoriją, rekonstruojant ją atsižvelgti į šių dienų aktualijas. 1997 metais buvo numatytas aikštės sutvarkymas, konkursinio paminklo statyba. Tačiau reikalai nepajudėjo, jokio rezultato nepasiekta.

Dėl akivaizdaus Lukiškių aikštės reikalų vilkinimo, Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-2070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą – skulptūrinę kompoziciją (simbolis „Laisvė“), buvusiuose KGB rūmuose (Gedimino pr.40) įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų bei informacinį centrą, sutvarkyti Aukų gatvę bei Pamėnkalnio gatvės šlaitą.

Tačiau ir po šio nutarimo Lukiškių aikštės reikalai vėl įstrigo. Todėl 2003 metais LLKS, pasikvietusi į pagalbą kitas patriotines organizacijas, partizanų vadus, monsinjorą A.Svarinską, kreipėsi į Vilniaus miesto merą A.Zuoką. Buvome maloniai priimti, išklausėme geriausius ir kilniausius pažadus, jog bus imtasi skubių priemonių, kad šis svarbus darbas sostinėje būtų pradėtas. Vilniaus meras 2003 m. spalio 8 d. pasirašė potvarkį „Dėl istorinės raidos įprasminimo Vilniaus mieste priemonių plano parengimo ir jo įgyvendinimo priežiūros komisijos sudarymo“. Pradžia teikė vilčių. Komisijoje vyko gyvos diskusijos, parengtos aikštės sutvarkymo schemos, konkurso sąlygos, informacinio centro steigimo programa, projektai. Tačiau vėl praėjo kaip viena diena treji metai... Žadėtąją iniciatyvą žlugdė įvairūs biurokratiniai barjerai, derinimai su Kultūros ministerija ir kitomis žinybomis, kurie tęsėsi daug mėnesių.

Šiuo metu visi klausimai tarsi ir suderinti. Lapkričio 15 dieną įvyko Vilniaus miesto tarybos posėdis, nuspręsta skubos tvarka skelbti Lukiškių aikštės su simboliu „Laisvė“ projektų konkursą, kuriame galėtų dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių architektai, skulptoriai, dailininkai. Artimiausiu metu LLKS kartu su Vilniaus miesto savivaldybe numato organizuoti priemones konkurso turiniui bei sąlygoms paviešinti, kad apie jį sužinotų visuomenė, galėtų dalyvauti jame su savo siūlymais, patarimais, pastabomis.

Iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio laiko liko nedaug. Lietuvos valstybės sostinei būtina didinga reprezentacinė, memorialinė, su „Laisvės“ simboliu aikštė, kurioje būtų Amžinosios ugnies ir Nežinomo Kario – Partizano kapo akcentai, rekreacinė erdvė. Laukia ir kitas aikštės tvarkymo etapas – buvusių KGB rūmų pertvarkymas, teismų iš tų rūmų iškėlimas, rūmuose rezistencijos ir kovos už laisvę muziejaus bei informacinio centro įsteigimas, Aukų gatvės bei šlaito prie Pamėnkalnio gatvės, kuriame būtų įamžinti už laisvę žuvusiųjų vardai, sutvarkymas.

Jonas BUROKAS,
LLKS valdybos pirmininkas,
Istorinės raidos įprasminimo Vilniaus miesto komisijos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija