Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Paminklas Laisvei ir Lietuvai

Visuomenėje vykstant diskusijai dėl paminklo Vilniaus Lukiškių aikštėje, norėčiau pateikti savąjį paminklo Laisvei ir Lietuvai regėjimą.

Kad ir kokie būtų išraiškingi granitiniai, betoniniai, marmuro ar kiti monumentai, jie dažniausiai būna pilki, niūrūs ir... nuobodžiai vienodi (na, skulptoriaus išradingumas, gyvesnė forma kartais tai pataiso, kaip Antano Kmieliausko darbuose, bet esmę tai mažai keičia).

Matau Lukiškių aikštėje ant aukšto postamento Vytį, iškaltą iš skaidraus, peršviečiamo kalnų kristalo (arba storo stiklo, tai jau techniniai sprendimai). Dieną skulptūrą pripildytų saulės šviesa, o naktį ją turėtų taip apšviesti žibintai, kad atrodytų, jog skriejantis Raitelis liepsnoja. Figūra turėtų būti pilna gyvybės, judesio, jaunystės ir energijos, galbūt jaunuolis plazdančiais plaukais ant liekno, veržlaus žirgo (tik ne toji sustingusi kaip negyvo metalo konstrukcija, kuri, deja, buvo patvirtinta mūsų Valstybės herbu po Atgimimo... Ir ne „drambliaarklis“ storom kojom, kaip vienas rusų poetas rašė apie paminklą Žukovui Maskvoje: didvyris „na slonokone“).

Manau, nėra tinkamesnio paminklo Lietuvai, Laisvei ir žuvusiems už tai, kaip Vyčio simbolis. Apskritai širdyje labai džiaugiuosi tuo, kad Apvaizda ir istorija mums lėmė paveldėti tokį prasmingą simbolį. Vyčio idėja labai daugiaprasmė ir žmoniška: joje sutelkta ir žmogaus vienybės su gamta mintis (seniausio folkloro minima žmogaus ir žirgo draugystė), ir savo krašto gynimo, Šviesos ir tamsos priešpriešos išraiška, o savo šaknimis – jeigu prisiminsime Oskaro Milašiaus interpretaciją – mūsų Ženklas siekia bendražmogiškuosius archetipus (Apreiškimo šv. Jonui knygoje minimas Baltasis Raitelis su šviesos kardu, nužengiantis išvaduoti žmonijos...).

Nepaneigiama sąsaja su Tėvynės gynėjų įamžinimu būtų ir tai, kad dauguma žuvusiųjų už laisvę turėjo jų pasirinkimą, kovą ir mirtį jiems įprasminusį Vyčio ženklą.

Ant paminklo ypač reikėtų stengtis nerašyti ilgų tekstų. Ilgas epitafijas retai kas perskaito, jos, kaip ir ilgos kalbos, dažniausiai sugadina įspūdį. Įrašas turėtų būti trumpas, gilus, įsirėžiantis atmintyje, kaip žaibo blyksnis. Pavyzdžiui, Žuvusiems ir gyvenantiems dėl Lietuvos. Jeigu postamentas būtų daugiašonis, galbūt ant jo kampų būtų galima iškalti Lietuvos gynybai ir kūrybai svarbias datas: 1009 m., Mindaugo karalystės, sukilimų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sausio 13-osios. Arba – jei sekuliarizuotai aplinkai nepasirodytų „per daug“ religiška – įrašyti Kristaus žodžius: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tarsi visoms konfesijoms ir pasaulėžiūroms priimtina būtų.

...Jaunuolio, skriejančio ant liepsnojančio žirgo, veidas kupinas ne tik ramybės, bet ir ryžto: jis žino, ką gina, kur ir kodėl joja; nujaučia, kad kitą akimirką galbūt mirs. Bet tai nesudrumsčia jo ramybės – mylinčio, pareigą atliekančio girių vaiko, laisvos žemės vaiko ramybės.

Kun. Robertas Grigas

Linos Kukauskaitės fotomontažas

© 2006 „XXI amžius“