|
Apie šnipą, kurio tikslas šnipštas
Marius Markuckas
Palyginti visiškai nesenas įvykis, o tiksliau, kaip Rusijoje teigiama, Lietuvos šnipo Vasilijaus Chitriuko demaskavimas, ,,įspūdingai atliktas Rusijos federalinės saugumo tarnybos šių metų spalio 18 dieną Kaliningrado srityje, iš esmės visiems dar kartą turėjo priminti, kokioje situacijoje esti mūsų valstybės ir ,,didžiosios kaimynės diplomatiniai santykiai. Nors dabartinis Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas visu balsu teigia, kad Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis kaimynėmis, taip pat ir Rusijos Federacine Respublika, tačiau, kaip galime matyti iš pastarojo įvykio, tai išties yra tik bevertės fasadinės kalbos, kurios neturi nieko bendra su realybe jau vien dėl to, kad tarptautinei draugystei palaikyti reikia, jog ,,draugiška būtų ne viena, o abi pusės (matyt, kaip ir visur kitur). Deja, realus gyvenimas neretai yra visiškai kitoks, nei norima jį parodyti.
Paradoksalu, tačiau pastarąjį realų politinį gyvenimą maskuoti labiausiai stengiasi tie, kurie turėtų būti labiausiai suinteresuoti jo viešumu t.y. Lietuvos valdžia. Toks iš dalies nekaltas, tačiau iš tiesų labai neatsakingas elgesys kada nors mūsų valstybei gali baigtis labai liūdnai. Lietuvos valdžios vykdomas tikros situacijos dangstymas arba ,,melagėlio žaidimas Kremliui suteikia galimybę, neatkreipiant paprastų Lietuvos piliečių bei tarptautinės bendruomenės dėmesio, vis labiau plėsti savo veiklos ribas bei elgtis su mažaisiais kaimynais (šiuo atveju Lietuva) taip, kaip jiems paranku. Be abejo, demonstratyvus Lietuvos šnipo V.Chitriuko sulaikymas (tiesą sakant, nelabai žinant, ar jis išties šnipas ir ar išties Lietuvos) buvo neatsitiktinis. Kai kurių Lietuvos politikų ir politikos apžvalgininkų garsiai įvardyta priežastis, jog tai paprasčiausias Kremliaus atsakas į šnipinėjimu įtariamo Rusijos diplomato Olego Riabčikovo išsiuntimą iš Lietuvos, matyt, tikrai nėra klaidinga, tačiau vargu ar pakankama. Šiaip jau civilizuotoje tarptautinėje politikoje, nors ir neoficialiai, bet vis dar yra priimta, jog, išsiuntusi kokį nors svetimos valstybės diplomatą iš savo šalies, pastaroji valstybė (ta, kuri pirma išsiuntė diplomatą) gali laukti kone identiško sprendimo ir iš tos šalies, kurios diplomatas buvo išsiųstas. Kitaip sakant, čia neretai vis dar galioja savotiškas taliono principas ,,akis už akį, dantis už dantį.
Toks atsakomasis, arba talioniškas, sprendimas iš Rusijos pusės impulsyviai padarytas nebuvo, o, atvirkščiai, bandant parodyti, kad ,,visko tarpvalstybiniuose santykiuose pasitaiko, į Vilnių iš Maskvos tuoj pat atsiųsta delegacija, vadovaujama Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino Kosačiovo. Pastarojo vizito tikslas gana aiškus: parodyti, kad su Rusija bet kokiomis temomis net ir šnipinėjimo galima bendrauti ir tartis gražiuoju (skirtingai, nei tai darė ,,blogieji gruzinai). Tuo naiviai patikėję Lietuvos politikai netrukus gavo smūgį: spalio 18-ąją garsiai visiems paskelbiama, kad ir rusai Kaliningrade sulaikė asmenį, šnipinėjusį Lietuvos Respublikai. Vadinasi, tikrasis K.Kosačiovo vizito tikslas buvo ne koks kitoks, o paprasčiausiai siekiantis ,,užmigdyti Lietuvos valdžią prieš Rusijos politinės vadovybės parengto ,,projekto realizaciją, kuriame pagrindinį vaidmenį, matyt, net pats to nežinodamas, turėjo atlikti V.Chitriukas. Vis dėlto kažin ar O.Riabčikovo išsiuntimas buvo vienintelė tokio Kremliaus keršto priežastis.
Siekiant suprasti, kurgi dar ne per seniausiai Lietuva ,,nusižengė Rusijos valstybės atžvilgiu, išskyrus jau anksčiau minėtą diplomato išsiuntimą, reikėtų šiek tiek prisiminti ir geopolitinį kontekstą, t.y. visiškai neseniai vykusią (ir tebevykstančią) krizę tarp Rusijos ir Gruzijos. Tai taip pat, bent jau oficialiai, buvo ,,šnipų skandalas, kuriame Lietuva suvaidino nemažą vaidmenį, ir pastarasis vaidmuo, kaip žinoma, buvo nepalankus rusams. Tada aukštieji Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai, nepaisydami kai kurių buvusio Rusijos ambasados pirmojo sekretoriaus O.Riabčikovo ,,rekomendacijų, pasirinko ne tylėjimo, o Kremliaus sankcinės politikos Gruzijos atžvilgiu smerkimo kelią. Todėl peršasi išvada, jog šiuo ,,Kaliningradiško šnipo skandalu Lietuva moka anaiptol ne tik Rusijos diplomato išsiuntimo kainą. Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau tokia ,,kaina tampa visiškai nepastebima, kai pritrūksta politinės valios arba kai politikos pasaulyje ji nėra garsiai ir viešai įvardijama, o realiai padėčiai maskuoti pasirenkamas naivus ir iliuziškas viltis teikiantis paprasčiausio ,,nesusipratimo argumentas. Tai, kad šis iliuziškumas yra bevertis ir netgi ydingas, iš tikrųjų patvirtina ne tik pastarojo meto nutikimas, tačiau ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino ne kartą tarsi ,,nekaltai pagirta buvusi Sovietų Sąjunga ar šios Sąjungos idėja, taip pat ir tokios jau kur kas daugiau nei vieną ar kelis dešimtmečius kalamos imperinės ideologijos paveikta palyginti nemaža paprastų Rusijos piliečių dalis, kuri, pasak kai kurių sociologinių apklausų, vis dar mato Lietuvą (žinoma, ne tik Lietuvą, bet ir kai kurias kitas ,,nepaklusnias posovietines šalis) kaip potencialų priešą, kuris turi būti baudžiamas ir grąžintas į ankstesnę Rusijos ,,vasaliteto padėtį. Be abejo, už tokį ,,nepaklusnumą Kremlius, bent jau šiuo metu, vargu ar galėtų ryžtis Lietuvos Respublikai taikyti kokias nors kardinaliai griežtas ,,sankcijas (nors, kita vertus, vėl garsiai buvo prabilta apie brangsiančias gamtines dujas panašiai kaip ir Gruzijai), tačiau vis dėlto reikia suprasti, kad Rusijos įprotis vartoti argumentum ad bacullum (apeliaciją į jėgą) ar didaktišką toną, bendraujant su ,,mažaisiais, niekur nedings, todėl visada reikia turėti omenyje, kad vis dėlto ,,žodžiai ir ,,darbai nėra jau tokios tarpusavyje atskiros sąvokos.
Tačiau didžiausia blogybė kai kada slypi ne Rusijos veiksmuose, bet mūsų pačių politikų aplaidžiame požiūryje į pastaruosius veiksmus. Galime sakyti, jog šis požiūris, neturintis griežtos pozicijos tokių provokacinių veiksmų atžvilgiu (t.y. tokius veiksmus priimant kaip bendravimo normą), ,,hipnotizuoja ne tik Lietuvos gyventojus, bet ir tarptautinę bendriją. O vis labiau tylantis Kaliningrade sukeltas vajus, atrodo, vėl artėja ne į šnipo, bet šnipšto skandalą. Šnipšto, kuris, deja, naudingas tik Rusijai, bet ne Lietuvai.
© 2006 XXI amžius
|