Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kai komunistai tampa patriotais

Marius KUNDROTAS

Imrė Nadis – nacionalinės vyriausybės vadovas

Lapkričio pradžioje suėjo 50 metų, kai sovietų interventai užgniaužė patriotinį vengrų sukilimą. Šio sukilimo vadovas ir idėjinė vėliava – vietinis komunistų veikėjas Imrė Nadis (Imre Nagy). Tai išskirtinis atvejis: idėjinis komunistas kovojo ir žuvo kaip idėjinis patriotas. O svarbiausia – abiem atžvilgiais jis išliko idėjinis. Jau vien ši stebėtina sintezė verta išskirtinio dėmesio.

Po Antrojo pasaulinio karo Vengrija atsidūrė sovietinės įtakos zonoje. Perėjimas į sovietinį modelį čia vyko palaipsniui. Iš pradžių sudaroma koalicinė vyriausybė: sovietinės-komunistinės jėgos joje sudaro tik dalį. Vengrija, Lenkija, Čekoslovakija sovietinių partijų vienvaldystės link vedamos žingsnis po žingsnio, o Vokietijos Demokratinėje Respublikoje formalus koalicinis modelis išsilaiko iki pat sovietinio režimo žlugimo.

1949 metais Vengrijai primetama sovietinio pavyzdžio Konstitucija. Vienvalde jėga tampa komunistinė Darbininkų partija, griežtai orientuota į Maskvą. Visos alternatyvios jėgos – eliminuojamos. Šalis kreipiama totalitarinio komunizmo keliu.

1953 metais mirus J.Stalinui, sovietinio bloko sudėtyje švinta laisvesnio gyvenimo viltis. Naujasis SSRS vadovas N.Chruščiovas viešai prabyla apie savarankišką įvairių tautų kelią socializmo link. Tai paskatina sovietinio bloko šalis imtis esminių reformų.

1953-iaisiais Vengrijos komunistų gretose iškyla naujas lyderis Imrė Nadis (1896-1958). Pirmojo pasaulinio karo metais jis patenka į rusų nelaisvę ir čia įstoja į komunistų partiją. 1919 metais su Bela Kunu (Béla Kohn) įkuria Vengrijos Tarybų Respubliką – tais pačiais metais ji žlunga ir I.Nadis grįžta į Rusiją. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis vėl grįžta į Vengriją ir 1953 metais tampa komunistinės vyriausybės vadovu.

I.Nadžio vyriausybė ryžtasi keisti valstybės kursą. Komunistų gretos ima eižėti. Vienoje pusėje stoja partijos lyderis Matjašas Rakošis, kitoje – premjeras I.Nadis. Socialinės ir politinės reformos sulaukė reakcijos: 1955 metais I.Nadis atstatydinamas iš vyriausybės ir išbraukiamas iš partijos. Tai tampa didžiulių įvykių pradžia.

N.Chruščiovas imasi kurti naują sovietinių lyderių tinklą. J.Stalino bendražygiai vienas po kito atleidžiami ir keičiami naujos kartos vadovais. Masiniai liaudies judėjimai sovietinio bloko šalyse suteikia tam svarų pretekstą: daugelis tikisi esminių permainų.

1956-aisiais iš pareigų atšaukiamas ir M.Rakošis. Jį keičia Erno Zingeris-Gero (Ernö Singer-Gerö), tačiau kosmetinė vadovų kaita žmonių lūkesčių neatspindi. Spalio mėnesį kyla masinio protesto akcijos ir į valdžią sugrįžta I.Nadis. Partinė opozicija pasiekia jo sugrąžinimo į partijos gretas ir premjero postą.

Šįsyk I.Nadis į valdžią ateina tautos valia. Visuomenėje pribrendo revoliucinės nuotaikos ir sprendimas nusimesti sovietų jungą. Rašytojai ir studentai ima burtis į laisvas asociacijas, ir partinė valdžia nebegali jų kontroliuoti. Rašytojai viešai reiškia paramą sukilusiems Lenkijos darbininkams, o studentai išdėsto reikalavimus vyriausybei, kaip valdyti valstybę.

Tautinė ir pilietinė savimonė ima viršų prieš okupacinę konjunktūrą. 1956 m. spalio 23-iąją apie 20 tūkst. žmonių susirenka prie laisvės kovotojo generolo Jožefo Bemo (József Bem) statulos ir užtraukia ligtolinės valdžios cenzūruotą „Tautišką giesmę“. Iš vėliavų iškerpami sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tampa sukilėlių ženklu.

Valdančiosios partijos vadovas E.Gero pareikalauja „reakcionierių“ išsiskirstyti, bet atsakant į tai nuverčiamas J.Stalino paminklas. Prasideda susišaudymai. E.Gero kreipiasi į SSRS dėl karinės intervencijos. Spalio 24-ąją sovietų tankai įvažiuoja į Vengrijos sostinę Budapeštą. Vengrai atsako plikomis rankomis ir „Molotovo kokteiliais“. Sukilėlių pusėn pereina ir ginkluoti daliniai. Spalio 30-ąją sovietų tankai priverčiami pasitraukti.

I.Nadis sudaro Nacionalinę vyriausybę iš įvairių krypčių valstybės veikėjų. Komunistų vienvaldystė baigiasi. Atgaivintos opozicinės partijos – Laisvųjų fermerių partija ir Tautinė valstiečių partija – susiburia į bendrą koaliciją.

Spalio 31-ąją I.Nadžio vyriausybė skelbia Vengrijos pasitraukimą iš sovietinės Varšuvos pakto organizacijos, o lapkričio 1-ąją kreipiasi į Jungtinių Tautų Organizaciją su prašymu pripažinti Vengrijos neutralitetą.

Šitai peržengė N.Chruščiovo „destalinizacijos“ ribas. Lapkričio 3-iąją sovietiniai interventai atnaujina ginkluotus veiksmus. Lapkričio 22-ąją I.Nadis areštuojamas, o kitų metų birželio 16-ąją jam įvykdoma mirties bausmė.

I.Nadžio atvejį galima vertinti įvairiai. Iš pažiūros tai dviejų skirtingų komunistų stovyklų susirėmimas. Tarybų Sąjungos propagandoje – tai vidinio oportunizmo ir opozicinės reakcijos sąjunga. Vengrų patriotams iki šiol tai tautinė revoliucija.

I.Nadis atėjo iš komunistų gretų. Skirtingai nuo daugelio vėlesnių sovietinių reformatorių, jis iš pat pradžių buvo idėjinis komunistas. Jo žingsnis į tautinę demokratiją nebuvo diktuojamas aplinkybių kaitos, greičiau priešingai: reformos ir sukilimas vyko labai sunkiomis aplinkybėmis ir jų vadovams prišaukė mirtį. Tai nebuvo tik režimo modernizacija ar liberalizacija: tam būtų užtekę chruščiovinio „atšilimo“ ir visiškai nereikėtų išstoti iš Varšuvos pakto užsitraukiant mirtiną „didžiojo brolio“ rūstybę. Galiausiai tai vargiai primintų nomenklatūros vidinį perversmą: tautinė koalicija sudaryta iš įvairių politinių ir visuomeninių jėgų.

I.Nadis buvo ir išliko komunistu, vėlgi skirtingai nuo daugelio vėlesnių reformatorių įvairiose sovietinėse šalyse bei respublikose. Tačiau jis buvo tautinis komunistas – priešingai kunams, rakošiams ir zingeriams.

Praeis dvylika metų ir kitoje sovietinio bloko šalyje – Čekoslovakijoje – vietinės kompartijos vadovas Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) darsyk mėgins pakartoti I.Nadžio eksperimentą – socializmą žmogišku veidu. Šis eksperimentas sukels analogišką sovietų reakciją – garsiojo „Prahos pavasario“ nuslopinimą.

Vengrijos, Čekoslovakijos, iš dalies Lenkijos komunistų lyderių bandymai reformuoti sovietinę sistemą kilo iš tautinių siekių. Įvairios tautos visais laikotarpiais ir visais būdais siekė išsilaisvinti iš imperialistinio sovietų režimo. Ši kova reikalavo daugybės aukų. Galiausiai ji atvedė šias tautas į pergalę: 1991 metais Sovietų Sąjunga žlugo.

Šiandieninis liberalizmas šį faktą mėgina primityviai pateikti kaip savo pergalę prieš socializmą. Tačiau visų šių sąjūdžių viršūnėse stovėjo komunistų lyderiai: visi jie įstojo į komunistų gretas ne šio režimo metais, o tada, kai komunistai dar buvo opozicija.

Sovietų sistemos žlugimas anaiptol nėra dešinės ar kairės pergalė vienos prieš kitą. Tai – tautų pergalė. O šioje perspektyvoje dešinės ir kairės takoskyra išnyksta.

© 2006 „XXI amžius“