Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežiaus piligrimystės į Konstantinopolį ekumeninis aspektas

Mindaugas BUIKA

Atvykęs į Turkijos sostinę Ankarą 1979 metų lapkričio pabaigoje popiežius Jonas Paulius II pirmiausia pabučiavo šios šalies žemę

Prasmingas apsikeitimas delegacijomis

Savaime suprantama, kad sudėtingomis dabartinės tarptautinės padėties, kuriai daro įtaką vadinamoji „civilizacijų sandūra“, sąlygomis vakar prasidėjusio popiežiaus Benedikto XVI vizito į Turkiją metu daug dėmesio skiriama tarpreliginių krikščionių ir musulmonų santykių aspektams. Tačiau vis dėlto svarbiausias šios Šventojo Tėvo kelionės tikslas yra piligrimystė į Konstantinopolį ir Katalikų Bažnyčios ekumeninės bendrystės su Stačiatikių Bažnyčią plėtra.

Kaip žinoma, nuo II Vatikano Susirinkimo laikų egzistuoja graži tradicija apsikeisti broliškomis delegacijomis tarp Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio ekumeninio patriarchato per jų dangiškųjų globėjų liturgines šventes. Panašiai, kaip Romos ir visos Katalikų Bažnyčios svarbiausias globėjas yra šv. Petras, taip Konstantinopolio ir Stačiatikių Bažnyčios pagrindiniu globėju laikomas jo brolis apaštalas šv. Andriejus, skleidęs krikščionybę Balkanuose ir Mažojoje Azijoje. Todėl per Petrines, birželio 29 dieną, Romoje visuomet yra laukiama Konstantinopolio patriarchato delegacija, o šv. Andriejaus minėjimo lapkričio 30-osios liturgijoje Konstantinopolyje (dabar – Turkijos sostinė Stambulas) dalyvauja Romos Bažnyčios delegacija.

Dažniausiai Romos delegacijai tokiais atvejais vadovauja už ekumeninius santykius atsakingas Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas, ir iki šiol tik vienintelį kartą šv. Andriejus iškilmei į Konstantinopolį 1979 metais buvo nuvykęs pats tuometis popiežius Jonas Paulius II. Tiesa, į Turkiją 1967 metais taip pat buvo nuvykęs ir popiežius Paulius VI, tačiau tuomet jis lankėsi liepos mėnesį, tai buvo daugiau valstybinis vizitas, – nors susitikta su patriarchu Atenagoru II, – ir nedalyvaujant stačiatikių liturgijoje. (Paralelė tarp daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus įvykusio Jono Pauliaus II vizito ir dabartinės popiežiaus Benedikto XVI piligrimystės galima ir dėl to, kad abiem atvejais tai buvo pontifikatų penktosios kelionės į užsienį antraisiais buvimo šv. Petro soste metais.)

Prisimenant Jono Pauliaus II vizitą

Kalbėdamas 1979 metais Konstantinopolio patriarcho rezidencijoje Fanare popiežius Jonas Paulius II priminė, jog krikščionybės pirmąjį tūkstantmetį „abi Bažnyčios seserys buvo artimoje bendrystėje ir galėjo kartu formuoti stiprų, gyvybingą tikėjimo skleidimą“. Tai nutrūko po didžiosios 1054 metų schizmos, kurią įveikti buvo pradėta tik II Vatikano Susirinkimo atsinaujinimo išdavoje, kai 1964 metais popiežius Paulius VI ir tuometis patriarchas Atenagoras II atšaukė abipuses anatemas.

Žvelgdamas į ateitį popiežių Joną Paulių II priėmęs patriarchas Dimitrijus I reiškė viltį dėl netrukus galimos „visiškos vienybės, bendro išpažinimo ir visiškos bendrystės dieviškoje Eucharistijoje“ pasiekimo. Apie trokštamą Eucharistijos celebravimą kartu kalbėjo ir Jonas Paulius II, kuris sakė, jog „ši diena jau netoli“. Pabrėžęs savojo 1979 metų vizito brolišką aspektą, – „Petras lanko Andriejų“, – iš Rytų Europos kilęs Šventasis Tėvas tuomet aiškino apie savo „gilią meilę“ visoms Stačiatikių Bažnyčioms bei jų patriarchams ir ypač Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui, kuris tradiciškai įvardijamas kaip visos stačiatikybės dvasinis vadovas.

Kaip tik 1979 metais popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Konstantinopolio patriarchate, abipusiu sutarimu buvo nuspręsta sudaryti katalikų ir stačiatikių Jungtinę tarptautinę komisiją teologiniam dialogui, kuri teikė dideles viltis tarpbažnytiniam ekumeniniam sąjūdžiui. Po keleto reguliarių susitikimų šios komisijos ekspertų koordinacinis komitetas 1990 metais Rusijos sostinėje Maskvoje parengė esminio dokumento „Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės: Sinodo ir autoriteto santykis Bažnyčioje“ pradinį tekstą. Šio dokumento projektas buvo vėliau pateiktas Jungtinės komisijos plenariniam susitikimui, vykusiam Fraizinge, Vokietijoje.

Benedikto XVI pontifikato įtaka

Po komunizmo žlugimo Rytų Europoje dėl paaštrėjusių katalikų ir stačiatikių santykių šiame regione, ypač Rusijoje bei Ukrainoje, komisijos darbai labai pasunkėjo, o vėliau ir visai nutrūko. Paskutinis jos susitikimas dar popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato eigoje įvyko 2000 metais Jungtinių Valstijų mieste Baltimorėje. Jame buvo patvirtinta pagrindinė susidariusios krizės priežastis – vadinamasis „uniatizmas“, tai yra vienybėje su Roma esančių Rytų Katalikų Bažnyčių atsikūrimas, kurios išlaikė savo bizantiškąją liturgiją.

Komunistų valdymo laikotarpiu Rytų katalikų (arba unitų) bendruomenės buvo prievarta įtrauktos į su režimu kolaboravusius stačiatikių patriarchatus, – pirmiausia kalbama apie Ukrainos Rytų katalikų įkorporavimą į Maskvos patriarchatą, – ir Vatikanas, siekdamas ekumeninio bendradarbiavimo, tylomis su ta padėtimi buvo susitaikęs. XX a. pabaigoje vykstant didžiosioms politinėms permainoms popiežius Jonas Paulius II visokeriopai rėmė Katalikų Bažnyčių atsikūrimą, bet stačiatikių patriarchatai, dėl to patyrę nemažą tikinčiųjų skaičiaus ir materialinių resursų praradimą, tame įžvelgė grėsmę savajai plėtrai.

Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pradžia ženklino šios įtampos tam tikrą susilpnėjimą, nes tiek Vatikanas, tiek ir Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatai pabrėžė naujus ekumeninio bendradarbiavimo prioritetus stiprėjančio radikalaus sekuliarizmo ir protestantiškojo liberalizmo akivaizdoje. Abi pusės kartu pripažįsta, jog teologiniame dialoge toliau esminėmis problemomis lieka Popiežiaus primato ir autoriteto praktinis įgyvendinimas ateityje pasiektoje visoje bažnytinėje bendrystėje, taip pat Rytų Katalikų Bažnyčių vieta tame suartėjimo kelyje.

Stebėtojai pripažįsta, kad šiame dialoge popiežiaus Benedikto XVI pontifikato laikotarpiu vis labiau pereinama nuo anksčiau vyravusių negatyvių emocijų prie sutelkto teologinio problemų svarstymo. Daugelis šiame dialoge dalyvaujančių stačiatikių ekspertų, gerai susipažinę su popiežiaus Benedikto XVI moksliniais darbais, pripažįsta jį kaip vieną žymiausių dabarties teologų, ir tai stiprina abipusį pasitikėjimą. „Būdamas iškilus teologas, Šventasis Tėvas aukštai vertina Rytų Bažnyčios teologiją ir dvasingumą. Tai buvo bendras turtas visai pirmojo tūkstantmečio Bažnyčiai, kuris gali būti panaudotas kaip solidus pagrindas krikščionybės suvienijimui“, – kalbėjo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, susitikęs spalio mėnesį su grupe prancūzų žurnalistų.

Konstantinopolio ir Maskvos nesutarimai

Tuomet jis pastebėjo, kad stačiatikiai jau dabar yra pasirengę pripažinti Romos vyskupo „garbės primatą“ visoje Bažnyčioje, koks jis buvo pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį prieš 1054 metų schizmą. Patriarchas aiškino, jog tuomet neva Bažnyčia neturėjo vieno valdymo centro, kurio jurisdikcija apimtų visą krikščioniškąjį pasaulį. Vis dėlto tenka pažymėti, kad patys stačiatikiai kol kas neturi vieningos pozicijos dėl Popiežiaus primato vaidmens ateityje suvienytos Bažnyčios egzistencijos sąlygomis, ir tai apsunkina ekumeninį dialogą.

Kaip parodė ilgai lauktas naujas Jungtinės tarptautinės komisijos teologiniam dialogui susitikimas, rugsėjo 18-25 dienomis vykęs Serbijos sostinėje Belgrade, netgi Konstantinopolio ekumeninio patriarchato dabartinis „garbės primatas“ tarp pačių stačiatikių sukelia nemažų ginčų. Kai komisijos katalikiškosios pusės pirmininkas Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis Belgrado susitikime bandė patvirtinti Konstantinopolio patriarchato „pirmo tarp lygių“ poziciją, tai sukėlė Maskvos patriarchato atstovo stiprią kritiką.

Akivaizdu, jog šiuo atžvilgiu tarp Konstantinopolio ir Maskvos stiprėja nesutarimai, nes vis labiau juntama, jog stačiatikių bendruomenės tiek pokomunistinėje Rytų Europoje, tiek Vakaruose stengiasi išsivaduoti iš Maskvos patriarchato turėtos įtakos ir pripažinti Konstantinopolio pirmumą, koks buvo pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje. Minėtos stačiatikių „vidaus problemos“, be abejonės, apsunkina ekumeninį dialogą, nes Roma norėtų turėti bendradarbiavimo partnerių vieningą poziciją, kuriai kaip tik galėtų atstovauti Konstantinopolis, o ne vesti derybas su visomis 16 autokefalinių Stačiatikių Bažnyčių.

Viltingas susitikimas Belgrade

Nepaisant šių nesklandumų, tenka pripažinti, jog po šešerių metų pertraukos Belgrade įvykęs naujas Jungtinės komisijos susitikimas ženklina nemažą pažangą ekumeniniame procese ir ypač teologiniame jo aspekte. Bendrame pareiškime nurodoma, jog kartu su kardinolu V.Kasperiu jam pirmininkavo žinomas stačiatikių teologas ir ekumenistas Pergamono (Konstantinopolio patriarchatas) metropolitas Joanas. Stačiatikiams kartu su Ekumeniniu patriarchatu taip pat atstovavo Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Maskvos, Serbijos, Rumunijos, Gruzijos, Kipro, Graikijos, Lenkijos, Albanijos, Čekijos ir Slovakijos bei Suomijos patriarchatų arba Bažnyčių hierarchai.

Jungtinės komisijos susitikime, kuris, kaip teigiama baigiamojoje deklaracijoje, „buvo paženklintas draugiškumo ir pasitikinčio bendradarbiavimo dvasia“, iš naujo aptartas minėto 1990 metų dokumento apie Bažnyčios sakramentinės prigimties pasekmes projektinis tekstas. Tikimasi, kad pataisytą jo tekstą redakcinis komitetas pateiks svarstyti kitame Jungtinės komisijos posėdyje, kuris turėtų įvykti ateinančiais 2007 metais ir kurį dabar surengti turėtų Katalikų Bažnyčia.

Po Belgrado susitikimo duotame interviu Vatikano radijui kardinolas V.Kasperis pabrėžė, kad jame vyravusi atmosfera buvo „labai rimta, bet kartu rami ir draugiška“. Abi pusės nuoširdžiai svarstė nelengvus teologinius klausimus, iškeldamos nuostatų skirtumus, bet kartu vengdamos aštrios politikos ir stengdamosi įveikti nesutarimus. „Tai iš tikrųjų yra pradžia ir viltis ateičiai“ siekiant popiežiaus Benedikto XVI trokštamos realios ekumeninės pažangos, apie kurią, žvelgdamas į Belgrado įvykį, jis kalbėjo rugsėjo viduryje lankydamasis tėvynėje Vokietijoje.

Kvietimas skatinti „meilės ekumenizmą“

Prieš savo vizitą į Turkiją lapkričio 17 dieną susitikęs su Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos nariais Šventasis Tėvas pabrėžė tolesnio katalikų ir stačiatikių ekumeninio dialogo vystymo svarbą taip pat ir vykstančios europinės integracijos kontekste. „Europos rytinės ir vakarinės dalys vis labiau suartėja, ir tai skatina Bažnyčias koordinuoti savo pastangas krikščioniškoms tradicijoms išsaugoti“, – sakė jis. Popiežius Benediktas XVI taip pat pastebėjo, jog didelė dalis nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių yra patyrusios komunistinę diktatūrą ir dabar vykdo „plataus masto bažnytinio gyvenimo reorganizavimą ir gaivinimą“. Šis procesas turėtų suteikti joms didesnį pasitikėjimą visavertiškai dalyvauti ekumeniniame sąjūdyje, kas, kaip patvirtino Belgrado susitikimas, jau vyksta.

„Galima tik džiaugtis, kad po įvairiopų sunkumų periodo teologinis dialogas tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčių įgavo naują postūmį“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Žvelgdamas į savo, dabar jau vykstantį vizitą Turkijoje, jis reiškė įsitikinimą, jog pasimatymas ir bendra malda su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I „paspartins judėjimą visiškos bendrystės atkūrimo“ tarp broliškų Bažnyčių link. Šiame kelyje yra svarbus „meilės ekumenizmo“ skatinimas, kad visi Kristaus mokiniai paklustų Jo paliktam vieni kitų meilės įsakymui. Tik tokiame meilės kupiname dialoge krikščionys bus motyvuojami svarbiajam tiesos siekimui, kuris taip pat yra bendrystės pagrindas.

© 2006 „XXI amžius“