|
Paskutiniai rinkos ekonomikos nepaliesti mohikanai
Ar perkrautas kiniškų blizgučių kaleidoskopas lentynų labirintuose akivaizdus rinkos ekonomikos įrodymas? Ar tikrai gyvename natūralios konkurencijos sąlygomis? Panagrinėti šią problemą įkvėpė gyvenimiški pavyzdžiai. Pasimėgavęs egzotiškais rinkos ekonomikos nepaliestais, paskutiniais sovietinės tvarkos mohikanais, pabandysiu aptarti globalesnes, klestėti bandančios valstybės problemas.
Nieko nestebina sovietinė tvarka valstybinėse įstaigose, tačiau nepatikėsite, kad Lietuvos didmiesčiuose galima rasti ir pelno siekiančių verslo įstaigų, kurių paslaugų kokybė ir atmosfera kvepia toli gražu ne Europos Sąjungos ar klestinčio kapitalizmo standartais, o sovietiniais. Toliau papasakosiu iš mokslininkų nugirstą vieną nutikimą.
Mes, mokslininkai, nereiklūs žmonės. Grįžę per pietų pertrauką iš ketureilių lygčių ir nanodalelių pasaulio, nelabai tesirūpinam, kuo pildom skrandžius. Aplinkinių servisų meistrai taip pat vyrai neišrankūs. Sušliaužiam visi, apspangę lyg zombiai, fizinio ir protinio darbo nualinti, į nedidukę, nuo senų laikų veikiančią valgyklėlę. Kartais ant durų radę raštelį: Šiandien valgykla dėl svarbių priežasčių nedirbs, pakimbame laike ir erdvėje lyg Windows ir lėtai slenkame kas kur. Silpniausieji nusprendžia tą dieną nevalgyti. Nusistovėjusi tvarka kuriam laikui būna suardoma. Dėkui Dievui, tai nutinka retai. Kartais tvarka pažeidžiama dalies valgykloje pradedamas remontas (griovimas?), užklysta prekybos agentai ar pratrūksta kanalizacijos vamzdžiai... Natūralus valgyklininkių darbo pasidalijimas griūva užleisdamas vietą aštraus siužeto situacijoms.
Jeigu fource majour aplinkybių nėra, stengiamės gyventi draugiškai. Valgome skaniai, nes dėl skonio nesiginčijama. Skonio tiek valgymo, tiek aplinkos dizaino prasme. Tačiau mes, kaip mokslininkai, gerai nusimanome apie fizikinius dydžius, tarp jų ir apie temperatūrą, o kaip visuomenės atstovai dar žinome, kad valgių temperatūra ne visada turi būti lygi aplinkos temperatūrai. Mano mėgstamiausias patiekalas mokyklinė arbata, patiekiama granionuose stakanuose, nebrangi ir jaukiai drungna, kartais pagardinta Fairy primenančia putele. Arbatžolių išmokau nepasigesti. Kartais ramybės neduoda šventvagiškos fantazijos imti bilietus už atrakcioną Kelionė į tarybinių laikų mokyklos valgyklą.
Kartą, iš darbo išėjus vienai valgyklininkei, tvarka buvo negrįžtamai pakeista. Mums, mokslininkams, iš karto buvo akivaizdu, kad, priėmus naują etatinę valgyklininkę (t. y. pakeitus pradines sąlygas), sistema tikrai neatgaus ankstesnės pusiausvyros būsenos. Naujoji tvarka patinka ne visiems. Kai kam kyla klausimas: kodėl, maistą įdėjus pašildyti į mikrobangų krosnelę, ji nėra įjungiama? Diletantai. Juk akivaizdu, kad taip siekiama kompensuoti šilumos perteklių, kuris skleidžiamas stumdantis su padėklais eilėse. Gerai, kad dėl garnyro sukti galvos nebereikia: naujoji valgyklininkė, išklausiusi diletantiškų svaičiojimų, paslaugiai nusprendžia pati. Taigi valgyklėlę minime tik geru žodžiu kad nusistovėjusios tvarkos nesutrikdytume.
Iš tiesų smagu, kad Lietuvoje dar esama tokių laike užkonservuotų ir konkurencinių rinkos sąlygų nepaliestų vietų. Natūraliai susiklosčiusi monopolija. Tai antikvariniai pavyzdžiai nepavojingi, nes akivaizdūs. Kaip žinoma, pavojingiausias priešas tas, kurio nematyti. Kiek veiklos Lietuvoje vykdoma monopolinėmis sąlygomis? Milijoninės ir milijardinės veiklos? Jeigu neturėtume su kuo palyginti, ar sukeltų šypsena tarybinė paskutinių mohikanų tvarka ir paslaugų kokybė? Pastebime, piktinamės, pasišaipome galime daugiau neateiti. Tačiau pagal kokius kriterijus eilinis vartotojas įgalus vertinti prekių bei paslaugų kokybę tų kompanijų, kurios Lietuvoje tapusios jau antrąja religija? Ar jis gali daryti tam įtaką?
Kaip netikėsi, kai sudievinta būtybė Teo iš žydrųjų ekranų su Kašpirovskio įtaiga nekvestionuotinai teigia galinti viską. Buvusio Telekomo išnaromis net nebekvepia. Žvelgi, eilinis rinkėjas, į paslaptingąjį Teo lyg į aštuntąjį pasaulio stebuklą, lyg nebegrįžtantis iš pasivaikščiojimo po transcendenciją Gintaro Patacko eilių lyrinis herojus: Ir išvyst pro miglą palaimingą / Debesį, vaiduoklį ar flamingą. Monopolinė situacija tikrai gali viską.
Kitas gigantas Maxima dieviškų galių žada pačiam vartotojui: Maxima tu gali. Taigi ir stumi sunkiasvorius prekių vežimėlius lyg sudievintas Heraklis, įtikėjęs savo pirkimo galia. Patrauklusis spindesys, spalvų ir formų miražai užliūliuoja pirkėją, kuris, parvilkęs namo toną kiniškų blizgučių ir hormoninių vištų, atilsio ieško dar viename užburtame bukinimo rate televizijoje. Stumiam prekių vežimėlius, kartu beprasmiškai stumiam laiką prie televizorių ekranų, lyg savo likimo akmenį kaip tas prakeiktasis Sizifas, o ne didvyris Heraklis. Paslaugūs prekybos centrai mums diktuoja ir kada šventes švęsti, ir kuo vaikus maitinti. Džiūgaujam nutvieksti šinšiliškų ramaus idioto, šypsenų kaip tas pavargęs Antano Škėmos personažas iš Baltosios drobulės.
Bent jau valdžią renkame demokratiškai norėtųsi atsidusti. Ten tikrai didelė ir natūrali konkurencija, tikriausiai jokio monopolio... Deja, žuvis pūva nuo galvos. Jeigu jaučiame supuvusios uodegos smarvę, kažin ar galva gali būti sveika. (Lyrinis nukrypimas: žuvies galva ir buvo kalčiausia, kad ji užtroško ir dabar pūva.)
Valdžios vystymąsi Lietuvoje galima trumpai apžvelgti taip: likimas lėmė, kad revoliuciniam Sąjūdžiui ir jo palikuonėms dešiniosioms partijoms teko konstruoti valstybę ant buvusios santvarkos griuvėsių. Kažin ko per trumpą (tarp rinkimų) laiką nesukonstruosi, tai ir įsivyravo vadinamasis švytuoklės principas. Švytavo, kol į žaidimą nebuvo įlietas dar vienas labai svarbus parametras: Europos Sąjungos parama. Apie kokią natūralią konkurenciją dabar galima kalbėti tarp prie lovio buvusiųjų ir tų partijų, kurios netinkamu laiku švytuoklės buvo nusviestos į politinį užribį? Argi tai ne monopolija, kai interesų konfliktu vadinama veikla tampa pagrindine veiklos gaire? Kai saviems yra kuriamos darbo vietos valdžios institucijose, kai ES parama nukreipiama savoms įmonėms? Tai valdžios monopolija. Todėl tegul mūsų neapgauna iliuzija, kad gyvename laisvoje, demokratinėje ir laisvos konkurencijos šalyje. Gyvename monopolistų sukurtame pasaulėlyje lyg milžiniškame realybės šou. Šį realybės šou transliuoja visos televizijos ir radijo stotys, apie jį kasdieną rašo šalies spauda, kiekvieną dieną mes jį vaidiname ir patys stebime. Tik režisuojame ne mes.
Paulius SAUDARGAS,
Lietuvos krikščionių demokratų
atsakingasis sekretorius
© 2006 XXI amžius
|