Viskas galima, kas kvaila?
Lašas akmenį pramuša ne jėga, bet dažnai krisdamas, teigia kinų patarlė. Griaudami stabilų Lietuvos valstybės dvasinio gyvenimo mikroklimatą, ja subtiliai manipuliuoja ir skaitytojų patiklumu naudojasi, deja, jau daugelio leidinių savininkai ir jiems tarnaujantys jauni žurnalistukai, juk kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi... Gaila, kad tos giesmės ne iš širdies, ne geidžiant dialogo su skaitytojais, o tyčia stengiamasi supainioti, sudramatinti ne tik tekstų, bet ir viešojo gyvenimo akcentus, sujaukti skaitytojo psichiką, ramų būvį, siekiant įmušti į sąmonę vieną mintį: Lietuvoje nėra NIEKO gražaus, NIEKO šviesaus, pozityvaus, viltingo.
Kuo jie mus laiko? teisėtai klausia kai kurie pajūrio laikraščių skaitytojai, siūlydami atkreipti dėmesį vien tik į tekstų pavadinimus Palangos, Klaipėdos leidiniuose. Vien juos perskaičius aišku, jog bet kurio psichikos ligonio kasdienėje leksikoje logikos dešimtkart daugiau negu Lenino vaikaičių rašliavose. Štai keletas tų pavadinimų: Durnumas laksto ma-ni-mi, J.Basanavičiaus gatvę žudo plyta, Dėl puodo panika.
Grėsmės tyko kas žingsnis, tad šėtono vedliai perša mintį: ar iš viso verta... gyventi? Vienas rusų klasikas yra kalbėjęs apie vargą dėl proto. Žudant savųjų tautiečių sąmonę skurdžia kalba, leidėjams nederėtų pamiršti ne tik to, kad tie, kas moka pinigus, kelia ir vis didesnius reikalavimus, bet ir to, kad riboti savųjų protų labirintai. Be to, visais laikais kvislingai (V.Kvislingas Norvegijos fašistų veikėjas, padėjęs vokiečiams okupuoti Norvegiją) susilaukia rūsčiausios paniekos ir pasmerkimo.
Mykolas PARONŽIS
Palanga
© 2006 XXI amžius
|