|
Lietuviškos tragikomedijos
Antanas MARČIULAITIS
Istorija yra gyvenimo mokykla. Ji atskleidžia viską: kas buvo gera bei kilnu ir kas nedora ar bjauru. Pravartu įsidėmėti istorinę tiesą: ne apsišaukėliai pranašai ir ne pagyrūnai žadėtojai, o konkreti, logika grindžiama harmoninga valdžios ir visuomenės sąveika, altruistinis požiūris į žmogų veda į pergalę ir suklestėjimą.
Ne kieno kito, o Algirdo Brazausko aplinkoje vystėsi ir tarpo visokios negerovės: melas, apgavystės, korupcija, biurokratinis požiūris į paprastą žmogų ir t.t. Įkandin tų negerovių veržėsi į viešumą visokie borisoviniai, uspakichiniai ir kitokie avantiūristai bei apsišaukėliai milijonieriai, toli gražu ne patriotai ir ne altruistai. A.Brazauskas, būdamas prezidentu, vėliau premjeru, ar domėjosi jų veikla ir gyvenimo būdu? Deja, jam kur kas svarbesnis buvo jo paties prestižas ir kišenė, savosios prokomunistinės partijos interesai nei tautos reikalai, valstybės saugumas. Jam snūduriuojant nepelnytos šlovės olimpe ėmė gausėti ir bręsti mafija, korupcija, prichvatizacija... O jis, subūręs aplink save ištisą plejadą pataikūnų, intrigantų, daugybę mokytų beraščių pasipūtėlių, vadinamų partijos bičiuliais, saugojo ir gynė juos tarsi niekuo nepakeičiamas vertybes. Visi jie klusniai tarnavo šunėkais savo šeimininkui, įnirtingai puldami tikruosius patriotus.
Kas nulėmė buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus A.Brazausko sėkmę? Kuo pasižymėjo buvęs komunistų lyderis, troškęs Lietuvos suvereniteto SSRS sudėtyje? Kokius jo politinės veiklos nuopelnus galėtume įžvelgti? Matyt, kai kam imponavo jo povyza: aukštas, stamboko sudėjimo, nepriekaištingo įmitimo, o veide lyg pagal užsakymą vylingai meili šypsenėlė, kur būtina ir rūstaus tėvo fizionomija. Kai kam labiau patinka jo kairuoliškos pažiūros, negudriai pridengtos figos lapeliu, taip pat blaškymasis ir nepastovumas politikos vingiuose.
A.Brazauskas jau nepriklausomybės priešaušriu tapo dominuojančia politine figūra. Jo vadovavimo klaidos, dažni nusiplepėjimai sprendžiant svarbius valstybinės reikšmės reikalus, šeimos disharmonija, pagaliau gėdinga praeitis, kai jis ištikimai tarnavo okupantams, visa tai kai kam atrodo smulkmenos, nė kiek nekliudančios dirbtinai išpūstam asmens įvaizdžiui. Kaip čia neprisiminsi M.Montenio minties, labai tinkamos A.Brazausko asmenybei apibūdinti: Žvilgtelėkite į imperatorių, kurio prašmatnumas per šventes tiesiog akina... O paskui pažiūrėkite į jį už nuleistų užuolaidų: paprastas žmogelis, ko gero, net menkesnis už menkiausią savo valdinį.
Vaidinti Tartiufą (Moljero komedijos personažą) nesunku, jei tik nevaržo sąžinė. Pono A.Brazausko sąžinė, deja, lengvai paklūsta tartiufiško veidmainio vaidmeniui. Kad taip iš tiesų yra, prisiminkime jo netolimos praeities veiklą, kurią pakankamai ryškiai apibūdino buvęs vyriausiasis A.Brazausko patarėjas Raimundas Rajeckas savo atvirame laiške. Tą laišką išprovokavo pats A.Brazauskas, grubiai pasityčiojęs iš jųdviejų bičiulystės. Apakęs nuo didybės manijos ir ambicijų, be rimtų politinių motyvų jis atšaukė R.Rajecką iš ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje pareigų. R.Rajeckas, atsidėkodamas už nepelnytą įžeidimą, laiške tiesmukai, be užuolankų ir diplomatinių nutylėjimų, iškėlė A.Brazausko, kaip Respublikos prezidento, klaidas ir nusikaltimus. Štai keletas to laiško ištraukų:
Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu A.M.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėja nekontroliuojama mafija (...) Jūs taip sėkmingai išpūtėte valstybės valdymo aparatą bei pakėlėte valdininkams algas, o to Lietuvoje dar nebuvo (...) Jūsų liaupsės A.Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai? (...) Jūsų, kaip ir LDDP, visa politika nuo pirmos dienos ėmėsi skirstymo į savus ir nesavus, pirmarūšius ir antrarūšius, todėl ir nesistebėkite, kodėl Lietuva šiandien taip suskaldyta. (...) Apie tai, kad šiandien Lietuvoje nėra vieningos užsienio politikos, ir kalbėti netenka. Savaime suprantama, jog užsienio reikalų žinybai šiandien vadovaujant tokiam juokdariui kaip P.Gylys, kuris sukelia juoką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kitaip ir būti negali. (...) Susidaro įspūdis, Prezidente, kad Jūs pastaruoju metu tapote Rusijos atstovu užsienyje. Jūsų pareiškimas Švedijoje, kad Rusijos nelaikote agresyvia valstybe, kitaip ir negali būti įvertintas. Valstybė, kuri kasdien žudo šimtus nekaltų Čečėnijos gyventojų, nėra agresyvi? (...) Šiandien Lietuvai reikia žymiai patriotiškesnės vadovybės. Prie valstybės vairo turi stoti žmonės, atvedę tautą į nepriklausomybę, o ne tie, kurie buvo vedami ir dar spyriojosi. Anot žurnalistų, rimbu buvo varomi į nepriklausomybę. Jūs, Ekscelencija, deja, buvote tarp antrųjų.
Tikrą ir nė kiek nepagrąžintą tiesą išdėstė R.Rajeckas, ir nieko čia neatimsi, o veikiau pridėsi. Visa tai ir dar daugiau gali patvirtinti kiekvienas Lietuvos pilietis, blaiviai mąstantis ir atidžiai sekęs to meto LDDP veikėjų ir jų globėjo A.Brazausko politinę veiklą. Juk tada kaip tik ir buvo patys įspūdingiausi metai politinių tragikomedijų metai. Tose tragikomedijose aktyviai dalyvavo tokie aktoriai kaip Č.Juršėnas, V.Andriukaitis, P.Gylys, J.Bernatonis, J.Karosas ir kiti. O juokdario vaidmenį sėkmingai atlikdavo Albinas Albertynas. Prezidentas A.Brazauskas, kaip dominuojanti figūra, pasiliko sau režisieriaus, dirigento ir netgi scenografo pareigas.
Naivuolių stygiumi niekas niekada nesiskundė, Jų apstu ir mūsų aplinkoje. Kai A.Brazauskas, netikėtai apimtas tautinio sąjūdžio euforijos, grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą, žmonės jam dėkojo ir glėbiais teikė gėles. Bet ar jie pagalvojo, kad ne kas kitas, o A.Brazausko partija ją iš tikinčiųjų brutaliai atėmė ir pavertė paveikslų galerija bei koncertų sale. Tad jis, grąžindamas tikintiesiems šventovę, privalėjo už savo partiją, taip niekšiškai pasielgusią, jų atsiprašyti. Deja...
Būdamas prezidentu, A.Brazauskas 1997 metais nuvykęs į Izraelį nuolankiai ir apgailestaudamas atsiprašė tos šalies vyriausybės lietuvių tautos vardu (betgi jos neįpareigotas!) už žydų žudymą hitlerinės okupacijos metais. O juk žydus Lietuvoje žudė ne lietuviai, bet okupantai. Ir jei atsirado vienas kitas nesusipratėlis lietuvis, talkinęs fašistams naikinant žydus, tai kuo čia dėta visa lietuvių tauta ir kokiais motyvais remiantis reikėtų atsiprašyti?! Kodėl A.Brazauskas, kaip buvęs Lietuvos komunistų partijos lyderis, neatsiprašė pačios tautos už masines nekaltų tautiečių žudynes, trėmimus, dvasinį bei kultūrinį genocidą per penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų? Viso to įkvėpėja ir vykdytoja buvo jo atstovaujama komunistų partija! Tiesa, jis pats tautos genocide nedalyvavo, bet, kaip buvęs partijos vadovas, privalėjo už savo partijos-žudikės nusikaltimus atsiprašyti. A.Sniečkaus, M.Gedvilo, J.Paleckio, P.Raslano, P.Griškevičiaus vardu! Tai būtų ir logiška, ir humaniška.
Pirmoji pasitaisymo sąlyga suvokti savo kaltę, mokė savo amžininkus Seneka. Gaila, kad A.Brazauskas savo kalčių nesuvokia ir mano, jog visa, ką darė liūdnoje praeityje, buvo dora, kilnu ir būtina. Nelaimingas žmogus, kuris nedaro to, ką gali, o imasi to, ko išmoko (J.V.Getė).
Ne tik neįmanoma, bet ir nedora negarbingomis priemonėmis siekti kilnaus tikslo, apie kurį mėgsta kalbėti brazauskininkai ir jų korifėjus. Gal tokiu būdu norima pasiekti šlovės apogėjų? Bet juk veržimasis į neužsitarnautą šlovę yra pati menkiausia tuštybė ar netgi niekšybė. Darosi apmaudu, kad šito nenori suprasti A.Brazausko garbintojai. Šito nesistengia suprasti ir jis pats, buvęs svetimos valstybės politine marionete. Politika ne rankovė, kurią būtų galima išversti. Politika reikalauja griežtos logikos, aiškaus kryptingumo ir pastovumo.
Tad nepykite, pone A.Brazauskai, kad buvęs jūsų bičiulis ir vyriausiasis patarėjas R.Rajeckas drąsiai ir visiškai teisingai atskleidė jūsų klaidas. Bet susidarė slogus įspūdis, kad jūs ir toliau kaip Prezidentas ignoravote savo patarėjo pastabas, ir toliau tiek vidaus, tiek užsienio politikoje darėte klaidas tarsi nesubrendėlis naivuolis. Toks užsispyrimas ir nieko nepaisymas tai jau ne klaidos, o nusikaltimai. Tad ko dar siekiate savo veržimusi į viešąją politinę veiklą? Galų gale prisiminkite savo pažadą, duotą baigus Prezidento kadenciją: daugiau politikoje nedalyvausiu, nes mane slegia gėdingas praeities šleifas. Tai buvo bene vienintelis protingas jūsų sprendimas. Gerbkite jį!
Gana didelė dalis rinkėjų, nusivylusių tuščiais valdžios pažadais, puolėsi į naujų gelbėtojų glėbį. Paskutinieji rinkimai į Seimą akivaizdžiai parodė, kad naivuoliai nesunkiai susiranda naujus žadėtojus (teisingiau mulkintojus). Tokiems naivuoliams, kurie nesugeba mokytis iš praeities klaidų, nereikia kilnių idėjų, jiems mažiausiai rūpi tautos išlikimas, kai nauji iš kažkur atsibastę pranašai susuka galvas naujais pažadais.
Baigdamas šį rašinį, prisiminiau vieną atsitikimą. Netoli manęs gyveno gerokai panokusi mergina, labai norėjusi ištekėti. Apie tai sužinojo čigonė ir nuskubėjo išburti jai laimingos ateities. Liepė prisišildyti vonią vandens ir joje išsimaudyti, nes esą to reikalauja būrimo ritualas. Kol mergina maudėsi, čigonė svetainėje už lentų sienos kažką garsiai murmėjo. Jai nutilus, mergina greit išlipo iš vonios, apsirengė ir pravėrė duris į svetainę. Žiūri atlapotos drabužių spintos ir lauko durys, o čigonės nei garso, nei kvapo.
Kol bus naivuolių, tol netrūks ir apsukruolių. Tokių kaip toji čigonė.
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|