|
Šventa nuosavybė
Algimantas Zolubas
Iš pirmo žvilgsnio Evangelijos teiginys, kad lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę tarsi rodo neigiamą požiūrį į turtą ir nuosavybę. Iš tikrųjų teiginys nesmerkia nei turto, nei teisės į nuosavybę, o nuosavybę patvirtina bei skatina turtuolio turimą perteklių dalytis su stokojančiaisiais.
Jei Evangelija nuosavybės nesmerkia, šių laikų laukinio kapitalizmo atstovai nuosavybę laiko šventa. Ne teisę į nuosavybę, kuri yra prigimtinė, o pačią nuosavybę, t.y. turtą (žemę, namus). Ne iš taip tolimos praeities toks supainiojimas...
Pamynę teises į privačią nuosavybę, bolševikai turtus iš gyventojų atėmė ir išsidalijo, nustatė ribas, ką gyventojas gali turėti, tik lazdą, terbą ir turmą paliko. Negalėjai pasistatydinti namo, įsigyti žemės sklypą, negalėjai užsiimti privačia gamyba. Žmonėms, žinantiems, kad laisvajame pasaulyje panašių ribojimų nėra, alkis tokioms gėrybėms natūraliai augo. Atkūrusi nepriklausomybę, atsikračiusi ribojimų, prievarta nuo Evangelijos mokymų atpratinta liaudis tarsi patrakusi metėsi prie turtų. Kas buvo valdžioje prie didesnių, kas neįgalėjo, tenkinosi mažesniais, prasidėjo reketas, plėšikavimai, elgetavimas, bomžystė. Kadangi darbas kaip ir gamyba bei vartojimas sovietmečiu buvo nudvasinti, turto įgijimas iš darbo tapo nemadingas. Kadangi buržuazinė dvasia ir laukinio kapitalizmo nuostatos prakaitu įgyjamą turtą pripažino tik engiamiesiems, šios dvasios ir nuostatų apsėstieji savo neribotą godulį turtams tenkino neatsižvelgdami į priemones, juo labiau į dorovę. Taip atsirado klanas turtuolių šventieji milijonieriai, bedaliai bėduliai ir... bėgliai nuo neteisybės. Pirmieji maudosi milijonuose (ir tuo didžiuojasi), antrieji, plyšdami iš pavydo, skursta, tretieji turtus uždirbinėja svetur, ne sau. Ir visiems bendra buržuazinė dvasia.
Buržua gyvena slėnyje. Gal jis ir koptų į aukštumas, tačiau tai susiję su pastangomis (nemalonumais), buržua gyvena interesais, o ne idealais, jis kaupia turtus, kad galėtų tenkinti savo hedonistinius poreikius, kad turėtų malonumus, kad nepatirtų menkiausio nepritekliaus, todėl jis turtą sudievina: garbina ištaigingą būstą, jachtą, vilą atokiame gražiame gamtos kampelyje. Buržua bijo netekti turtų, bijo ligos, bijo kančios, bijo mirties (pastarąją su siaubu pasitinka ir tuo tą šventą momentą išniekina).
Jei sovietai pramonininkus, stambius ūkininkus, pavadinę buržuazija, naikino kaip turtinį luomą, tai buržuazinę dvasinę struktūrą visuomenėje jie skatino. Juk komunizmo siekis visiems pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybę ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įgyvendinimo siekis.
Skaudu ir apmaudu, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje socialdemokratais persivadinę komunistų palikuonys komunizmo siekį įgyvendino sau. Įgyvendino nešvariais, ne savo prakaito kaina būdais. Ir tuo didžiuojasi, nuosavybę-turtą laiko šventu. Tiek turto įgijimas, tiek jo kaupimas teisėtais būdais yra geras reiškinys, kai tai daroma tauriam tikslui, tačiau kai turtai įgyjami apgaulės ar kitokiais nešvariais būdais ir naudojami hedonistiniams poreikiams tenkinti, nei apie tokios nuosavybės, nei apie teisės į tokią nuosavybę šventumą negali būti kalbos. Ir nereikia pavydėti tokiems turtuoliams, nes dvasios ramybė nepalyginti vertingesnė už atpildo jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo baimę.
© 2006 XXI amžius
|