|
Ar literatas yra žiedas disidentas provincijos žvyrkeliuose?
Šviesiam kelmiškės poetės Reginos Biržinytės (1949-1996)
atminimui
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Poezijoj kaip ekstremalų sporte,
Mirtis palaimins šlovei.
Forte!
Mus dažnai vadina prarastąja karta. Bet ką gi mes praradome? Audringai aistringą jaunystę, kai už kiekvieną drąsesnį žodį ar darbą grėsė nemalonumai, beprotnamis, kalėjimas, ir dėl to tik dar labiau norėjosi daryti tai, kas draudžiama? Beatodairišką meilę, kaip gali mylėti tik jauni, be kompromisų tikintys savo žvaigždės šviesa? Dvasinį alkį gėrio ir prasmingos būties? Šito niekas negalėjo iš mūsų atimti, ir ne veltui ryškiausi talentai iškyla tada, kai, rodos, jiems tarpti nėra nė menkiausių prielaidų
Aš sąmoningai pažodžiui pakartojau prieš dešimtmetį, 1996-ųjų rudenį, tuoj po Vėlinių, mus Kelmėje palikusios labai talentingos, tad nemirsiančios kūrybinio palikimo stiprumu plunksnos bičiulės, to krašto ir visos Lietuvos sielos aristokratės Reginos Biržinytės ranka rašytas mintis nuo paskutiniosios Šiaulių Saulės Deltos leidykloje pačiu laiku išleistosios jos eilėraščių, publicistikos knygos Sutemų slėniai priešlapio. Metas vėl atsigręžti į garbiąją lietuvaitę, kurios Sutemų slėniai ne vienam gali tapti švyturiu sielos naktyje. Nes kas gi yra knygos vertė? Tai pomirčio metūgės. Viltys kitiems. Nemirtingumas? Knygos misija?
Čia pat cituočiau ypatingos pagarbos, visu gyvenimu, visa esybe Dievui, Tiesai ir Lietuvai atsidavusios Nijolės Sadūnaitės, kuria žavėjosi poetė R.Biržinytė ir su kuria likimas mane suvedė šiemet rugpjūčio 23-iąją Palangos botanikos parke, pasakytus žodžius: Kur nėra meilės, ten nėra ir drąsos. Suprasti, kad patys iš savęs mes nieko negalime, bet kas žmogui neįmanoma Dievui įmanoma.
R.Biržinytės žodis Dievo pašauktas ir tebelaiminamas gyvadieniams, žmonėms, kuriems dar skirta eiti tikint savojo ėjimo prasmingumu ir poetiškais žodžiais, padedančiais gyventi. Pažinau 1971-1985 metais R.Biržinytę Kelmėje, taip pat Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje, ir visada paslapčiukais gerbiau po išoriška stirnaitės albinosės baugštoka drova slypinčią dieviškąją kūrybos jėgą, kuri, nelyg lazerio spindulys, pažadina ir greta esančiųjų geismą minčių atošvitoms šviesos ilgesį liūdniausiuose gyvenimo Sutemų slėniuose. Žodžiai gimsta vienišai, bet vienišai nebegyvena.
Iš to, kaip šiandien ji gerbiama Kelmėje, iš pagarbių ten gyvenančių literatų, rašytojų O.Jautakienės, I.Stankienės, K.Aleknos, V.Kalvaičio ir kitų teigiamų atsiliepimų, girdint, kad populiari R.Biržinytės vardinė premija už poeziją, smagu: negreit saulei leistis Sutemų slėniuose.
Tai todėl, kad, Dievui raginant, Regina noriai dalijosi savosios širdies, kūrinijos lobiais su visais, ji aukštai iškėlusi nešė humanizmo vėliavą net ir tada, kai jos gyvenimo diena nenumaldomai trumpėjo.
R.Biržinytei nieko nereikėjo priminti. Nors nesyk susidūrė su ne vieno provincijos okupacinės valdžios padlaižio ideologine nemeile, nors guodėsi, kad jos tekstų išsižada, meluoja net jos įsimylėtosios Kelmės to meto redakcijos vadovybė (keista!), nėra, kur spausdintis, ji vis tiek guodėsi, atverdavo sielą baltajam altoriui popieriaus lapui, jos poetinis žodis stiebėsi saulėn kaip žolė per asfaltą
Todėl išliko.
Tuo ir pasireiškia Kūrybos magija, jos vitalumas nepaskęsti provincialiame kasdienybės labirinte, kur, deja, daug tolimo poetiškai sielai, o pilna intrigų, apkalbų, pavydo, brutalumo, agresyvių pagundų brautis į privačias sieloerdves ir patarinėti, nurodinėti, įsakinėti, kištis ten, kur padoriam, inteligentiškam žmogui savaime nesinori kištis, o, visa apibendrinus, baugu tarstelėti, jog liūdna ten, kur intelekto nerasta
Kur nejauku, šalta poetiškai minčiai, jos savininkui, - ak, nejauku, kai šitiek aplink nesuvokiančiųjų šviesožaizdos, spalvodarų, dievojautos, kurios mus taurina, vienija, kilnina, padeda iš-gy-ven-ti. Dar baisiau, kai greta eiluotgalys su TSKP nario bilietu, tik karjeristas, vietos ideologas visa ko mokovas
Betgi, menkystėle, susiprask: gimęs ūmėde baravyku nebūsi.
Sunku literatui provincijoje, tarp represantų ir depresantų, einant į save ir laisvėjant tekstais, o jis eina, iriasi ir
laimingas savo skausmingame ėjime. Ligi šiol įtaigiausiai poetės R.Biržinytės kūrybą įvertino lietuvių literatūros mokslininkė Dalia Striogaitė, kuri, pristatydama Šiaulių Saulės Deltoje 1996 metais išleistą eilių ir publicistikos knygą Sutemų slėniai (maloni nauja žinia: toji pati leidykla jau parengė spaudai išsamią R.Biržinytės eilėraščių rinktinę G.G.), šitaip rašė:
Ką reiškia žydėti eilėraščiais kokioje nors vienintelėje
savo Kelmėje, - Regina tikrai žino visu skaudžiu savo gyvenimu.
Šito nepatyrusiam ir nepaaiškinsi.
Jos eilėraščiai kvepia pievom ir mišku, aitriais
žolynais, pelke, tvenkinio vėsa. Tarsi bylotų pirmapradė mįslinga
gamta. Bet įsipina ir svaigus laukinės rožės kvapas. Rožė čia
egzotiškas amžino poetiškumo ir jausmų subtilumo ženklas, bet ji
laukinė, t.y. atkakliai kitoniška (gal iš ispaniškų Garsijos Lorkos
eilių). (...)
Šių eilėraščių pasaulyje nėra daiktų nei įprasto
kontaktavimo su jais. Daiktai čia visiškai nieko nereiškia (esu
laiminga kaip žiogas nieko neturėdama). Užtat taip erdvu jausti,
galvoti. Yra dangus it laisvės stichija ir aukštasis bažnyčios bokštas,
spindintis tvenkinio gelmėje, yra baugūs šnaresiai, gilus seno šulinio
tylėjimas ir saulės blyksnio laikinumas vandeny. Tai dvasinio vyksmo
erdvė. Joje poetė fiksuoja tylų buvimo čia ir dabar džiaugsmą,
gyvųjų ir mirusiųjų ryšį, gaivalingos gyvybės atšvaitus, Dievo idealą,
meilės stebuklo trapumą, gyvenimo geismą. Lyg siela pleventų virš
medžių / Aukštybėse susiliedama su praamže / Būties paslaptim
Sielos išlaisvinimą, jos nušvitimą paryškina kai kurie veiksmai,
bet itin iškalbus šios poezijos kontekste yra plaukimas, pasinėrimas
į gelmę. Realus, o sykiu beveik ritualinis plaukiojimas tvenkinyje,
kažkuo magiškas (lyg lietuviškos laumės) maudymasis turi ypatingo
dvasingumo ir pakelia apmąstymus į būtiškąjį lygmenį. (...)
Tačiau kartu atsidūstama: neperprato niekas
mano sielos. Nelengvai įspėjama ir prieštaringa šitoji siela. Šiaurietė,
viduržiemio vaikas, o trokšta alpios vasaros ir akinančios Pietų
saulės. Turi savo slėnius ir tvenkinį, bet ją traukia jūra, kalnai.
Stiebiasi prie Dievo, o save suvokia kaip paskutinę pagonę. (...)
Todėl dažname eilėraštyje lyja ar net šniokščia
lietus, ir akys pilnos nesuvaidinto liūdesio. Lyg skleistųs liūdesio
gėlė
eilėraščiai tarsi įelektrinti liūdnų išgyvenimų. Tačiau
menui liūdnumas yra ir kažkas daugiau, svarbiau jis gali pakilti
iki tikrojo grožio (tokia liūdna, tokia graži esi).(...)
Mažo miestelio žydinti siela, Regina karalienė
rašo savo eilėraščius, supratusi, kad kūryba kaip likimas, kurio
pakartoti negalima
. Dabar jos eilės kartu su jos publicistiniais
svarstymais apie Gyvenimą išeina į žmones ieškoti sielos brolių
ir sesių, su kuriais galėtų susikalbėti, - tų, kuriems LAUKINIS
ir SENAS būtų vertybės, o LIŪDNAS būtų gražus, kurie autentišką
LIKIMIŠKĄ kūrybą mokėtų suvokti kaip jaudinančią nepakartojamą dovaną.
Skaitytojų dėmesiui labai humanistiškas poetės, mokytojos,
bibliotekininkės kuklios katalikės, patriotės šviesanešės Reginos
Biržinytės (1949 01 01, Anykščiuose, 1996 11 03, Kelmėje) straipsnis.
Gaivusis dvasingumo šulinių vanduo
Viešpatie, kaip aš pavydžiu tvirtai tikintiems Prisikėlimu! Net jeigu jo ir nebus. Juk sielą išgrynina pats tikėjimas. Jis, kaip ir meilė, tuo ir gražus, kad niekados neapvainikuojamas tikruoju išsipildymu. Nes niekas negrįžo iš Anapus, niekas nenuramino, neparodė mums atvertų savo žaizdų kaip Jėzus ir Nazareto reikalavusiam įrodymų Tomui. Bet tikintieji tuo ir laimingi, kad tiki nematę, kad jų tikėjimas toks pats stiprus kaip pirmas įsimylėjėlių žvilgsnis.
Be skausmo neįmanomas džiaugsmas, be kūno sutramdymo dvasinė laisvė, aukštojo prado pergalė prieš žemąjį. Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas, ir joms pasibaigus, buvo labai alkanas (Mt 4, 1-2). Bet jam užteko stiprybės atsakyti: Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona!, suniekinti nelabąjį šita nepraeinančia išmintimi. Rodos, toks būtinas, toks neišvengiamas žmogui yra kasdienis maistas (tarybiniais metais griežtai smerkė pasninkus, gailėjosi tų, kurie jų laikėsi tamsybininkų įtakoje), o, pasirodo, norint Dvasiai veikti tavo sielą, susilaikymas kaip tik atveria jai vartus.
Neseniai penkias dienas buvau Vilniuje, kursuose, tik penkias, kai, užmokėjusi už viešbutį, neapskaičiavusi, kaip beprotiškai pabrango kelionė, likau praktiškai be galimybės tenkinti tą instinktyvų kūno poreikį maistui. Bet kaip buvo gera beveik iki nirvanos klajoti likusiu nuo paskaitų metu senamiesčio skersgatviais, žiūrėti į čia pat išrikiuotus dailininkų paveikslus, ieškoti tarp jų to vienintelio, keliančio tavy nežemišką ilgesį. O kaip puiku tokioj būsenoj lankyti bažnyčias, kurių Vilniuje galybė, ir kiekviena neprilygstama savo išskirtinumu. Ir vis dėlto, kur buvus, kur nebuvus, grįžau į Katedrą. Gal todėl, kad ir tada, kai ji buvo tik paveikslų galerija, studijuodama aš čia nuolat lankiausi, nes nuo universiteto ją teskyrė keliolika metrų, be to, jos buvo pilni mamos ir jos tetos Elzės pasakojimų apie prelatą Kozminą, senosios tetos dėdę, vadinasi, man jau prosenelių kartos atstovą, kaip apie giminės švyturį, dirbusį šioje Katedroje ir įkvėpusį man eilėraštį dar anais laikais, kai prisipažinti tikint buvo tarsi gėda ar net nusikaltimas: Tavo katedros aikštėj angelai du / Ir šventųjų skulptūros / Sopulingai į dangų žiūri
Ak, ta teta Elzė Baleišytė, kiek atsimenu, visą savo 94-erių metų gyvenimą nugyvenusi Zarasų Šaltupėj, mažam, skurdžiam kambarėly (bet su didžiuliu jazmino krūmu po langu) seno namo, kadaise, iki nacionalizacijos, priklausiusio Baleišių giminei. Ji buvo Zarasų keistuolė, nes nuo pat jaunystės stipriai skyrėsi iš minios, o romantiniai sielos polėkiai, regis, labiau neatleistini net už pačius baisiausius nusikaltimus. Kadaise, mano vaikystėje, ji atsiuntė mamai laišką, pranešdama, kad atvažiuosianti pasisvečiuoti, o įkandin šio laiško atskrido kitas, kuriame trumpai rašė: Atvažiuoti negalėsiu pražydo mano oleandra. O paskui, jau visai senutė, sąnarių ligos iškankinta, kai dviem lazdelėmis pasiremdama vos vos benukrypuodavo iki ežero (o jis plytėjo čia pat, prie namų esančio daržo gale), kurį mylėjo beprotiškai ir, kol galėjo, maudėsi net gruodyje, rašydavo: O vis dėlto kaip gera gyventi: atsibundu naktį, kalbu poterius, o per langą šviečia žvaigždės, ties juo supasi nokstančios vyšnios, ir esu pati laimingiausia pasauly, lyg būčiau dangaus angelas. Aš labai dažnai suvokiu save į ją esant panašią ir tuo slapta didžiuojuos. O kartu dėkoju Dievui, kad Jis nesutvėrė manęs verteiva, kai į viską žiūrima vartotojiškai. Taip iškeičiama tėvynė, išparduodant ją stambuluos ir lomžose, tikėjimas ir visa, iš ko susideda tautos dvasia, žmogiškumas, sąžinė. Ir man baisu, jog kol kas tokių mūsuose nemažai.
Tačiau yra ir kitokių. Kelmėje, ten, kur prasideda Kražantės gatvė, yra sena dviejų galų medinė troba. Sako: jai per šimtas metų. Ir ten gyvena moteris, vardu Kazimiera Račkauskienė. Ji jau nebe pirmi metai pensininkė, bet vikriai sukasi ūkiškų darbų rate ir, kad ir kaip būtų pavargusi, visada suranda ją atlankiusiam gerą žodį, pavaišina burnoj tirpstančiais savo kepiniais, pasidžiaugia svetimais laimėjimais ir talentais, niekada nieko nepasmerks, neapkalbės, geriau jau pasakos apie savo jaunystę: kaip linksma buvo, kaip žmonės mokėjo ir mėgo dirbti dainuodami visus sunkiausius lauko darbus ir kokią nepamirštamą duoną kepė. Kiemas pilnas gėlių, ypač rožių, reikalaujančių kruopščios priežiūros, o viename iš kambarių pačiame saulėčiausiame ir erdviausiame guli invalidas 26-erių metų sūnus, kuris nekalba, protiškai neišsivystęs, bet pavalgydintas taip švelniai, taip karštai apkabina ir bučiuoja motiną, kad, žiūrint į juos, ašaros pačios ima tekėti iš akių. O kai kas nors iš kaimynų mėgina ją užjausti dėl šio likimo kryželio, senoji Kazimiera tildo jį, sakydama, jog šis sūnus ir yra pats tikriausias jos gyvenimo džiaugsmams, nes kas gi šioj žemėj taip ją bemylėtų, taip būtų prie jos prisirišęs, jei vieną dieną ji jo netektų. Gal todėl, kad ne visi sveikieji jos vaikai iš gausios šeimynos nuėjo tais keliais, kurie džiugintų motinos širdį (ir ant geriausios obels kartais supūva obuoliai), šio pastarojo prisirišimas tapo Kazimierai atsvara ir paguoda. Ir ar neprilygsta šios moters kasdienis pasiaukojimas kilniausiems didžiųjų vyrų darbams tėvynės labui? Todėl, kad yra sielos gyvenimas, todėl, kad yra jos švytėjimas dieviškumo laidas, požeminis šaltinis, maitinantis tautos dvasią, darančią ją nemirtingą. Gyvenimas gi gražus dar ir tuo, kad kančia suteikia jam tikrąją prasmę, o dvasios energija pakelia į aukštumas, kuriose, be abejo, yra Dievas ir į kurias niekada nenuskris joks kosmonautas, nes šios aukštumos pirmiausia prasideda mūsų sielų gelmėse.
(Iš Reginos Biržinytės knygos Sutemų slėniai, Šiauliai,
Saulės Delta, 1996.)
© 2006 XXI amžius
|